Naujienos

Lietuvoje su kilnia misija viešėjo Jos Ekscelencija Frederiksburgo kunigaikštienė Aleksandra Kristina, Jo Didenybės princo Nikolajaus ir Jo Didenybės princo Felixo motina. Į Lietuvą ji buvo atvykusi pristatyti pradedamo vykdyti bendro Lietuvos, Danijos ir Norvegijos UNICEF projekto, skirto sumažinti vaikų ir motinų mirtingumą Kambodžoje.

Kūdikių ir gimdančių moterų mirtingumas Kambodžoje yra vienas didžiausių tame regione: kiekvieną dieną nuo lengvai išvengiamų ligų miršta apie 100 vaikų, o iš 100 tūkst. – 461. Tai sudaro beveik 40 tūkst. mirčių kiekvienais metais. Didelis kūdikių ir motinų mirtingumas itin neigiamai paveikia šeimas, bendruomenes ir vaikus, kurių motinos miršta gimdydamos. „Versus“ apie vykdomą projektą, jo reikšmę, labdaros svarbą kalbasi su Aleksandra Kristina, UNICEF Danija globėja.

– Kokie yra pagrindiniai Kambodžos projekto tikslai? Šiuo metu iš 100 t8kst. gimdyvių miršta 461 ir kiekvieną dieną nuo lengvai išvengiamų ligų miršta 100 vaikų. Kokie skaičiai ar statistika, pasibaigus projektui, leis teigti, kad jis įvykdytas sėkmingai, kad pasiekta užsibrėžtų tikslų?

– Taip, be abejo, vienintelis būdas pasakyti, kad projektas buvo įvykdytas sėkmingai, yra pasižiūrėti į statistinius duomenis. Vykdant projektą labai svarbu nustatyti laiko limitą, kuris skiriamas tikslams pasiekti ir laikytis plano. Šį projektą vykdo UNICEF Danija, UNICEF Norvegija ir UNICEF Lietuva. Siekiama surinkti vieną milijoną dolerių, bet, tikėkimės, kad pavyks surinkti daugiau. Iš pradžių šiam projektui nustatėme dvejų metų trukmę. Jis bus vykdomas dviejose Kambodžos srityse, siekiant sumažinti kūdikių ir moterų mirštamumą, ypatingai per gimdymą. Viso projekto esmė – pagrindinės žmogaus teisės: teisė į medicinos paslaugas ir medikamentus, – to labai trūksta toje pasaulio dalyje.

– Labdara ir mecenavimas Lietuvoje yra pakankamai naujos veiklos, mes dar tik pradedame atkurti tradicijas. Kokius įspūdžius dėl to išsivežate iš Lietuvos?

– Vienas dažniausiai man užduodamų klausimų Lietuvoje yra toks: „Jums tikriausiai labai sunku surinkti pinigų projektui, vykdomam kitoje šalyje, kai pačioje Lietuvoje yra pakankamai daug finansinių problemų ir žmonių, kuriems reikalinga pagalba?“ Taip, sutinku, Lietuvoje yra daug vaikų namų, yra didelis poreikis gerinti gyvenimo standartus. Vykdydama šį projektą, UNICEF Lietuva nesistengia nukreipti dėmesio nuo problemų šalies viduje, tiesą sakant, dėl šios organizacijos jau daug padaryta, kad vaikų gyvenimas Lietuvoje būtų geresnis. Noriu pasakyti, kad UNICEF Lietuva organizacija ir pati Lietuva jau pasiekė tokį lygį, kuris leidžia Lietuvą laikyti šalimi donore. Jūs turėtumėte didžiuotis savimi, didžiuotis šiuo pasiekimu. Jūs jau pasiekėte tą etapą, kai galite pažvelgti toliau savo valstybės ribų, plėsti savo akiratį. Viena moteris labai teisingai pasakė: „Mes tik imame, imame ir imame, gauname, gauname ir gauname. Atėjo laikas mums patiems kažką duoti. Mes jau galime duoti. Pažiūrėkime į valstybes, kuriose situacija daug kartų prastesnė nei Lietuvoje.“

– Tiesą sakant, būtent to ir norėjau Jūsų paklausti. Ar Lietuva – tinkama partnerė tokiam pasauliniam projektui vykdyti? Pagal finansines galimybes ji negali būti lyginama su Danija ir Norvegija.

– Ne, negali būti lyginama, bet jei pažvelgtume į šių valstybių situaciją po Antrojo pasaulinio karo? Jos taip pat sulaukė finansinės paramos iš UNICEF. Mano nuomone, Lietuva jau gali būti šalimi donore, ji jau pasiekė šią stadiją. Jūs jau galite sau leisti pažvelgti už valstybės ribų, sienų. Taip pat Lietuvai svarbu užimti poziciją pasaulio žemėlapyje ir būti matomai tarptautinėje arenoje. Vilniuje dalyvavau susitikime su vaikais ir kai jų paklausiau, ar jie nori padėti Kambodžos vaikams, jie man atsakė „taip“. Mano nuomone, labdara prasideda namuose. Ypatingai svarbu savo vaikus mokyti, kad reikia padėti tiems, kurie gyvena blogiau, kuriems reikalinga parama ir dėmesys. Kai paklausiau vaikų, ar jie žino, kur yra Kambodža, dauguma atsakė, kad žino. Galbūt po kelerių metų Kambodžos vaikai taip pat žinos, kur yra Lietuva. Šiuo atveju labai svarbu mokyti savo vaikus, paaiškinti jiems, kad egzistuoja ir kitos kultūros, kad pasaulyje – tiek daug kitų valstybių, kuriose žmonės gyvena prasčiau. Šiuo atžvilgiu manau, kad Lietuva jau gali būti šalimi donore be jokių problemų. Mano nuomone, svarbiausias dalykas yra supratimas, kad yra asmenų, kurių gyvenimo kokybė yra prastesnė ir sąlygos blogesnės.

– Tai yra bendras Lietuvos, Danijos ir Norvegijos projektas. Ar šio projekto kontekste pastebėjote kokių nors šių valstybių gyventojų mentaliteto, bendravimo skirtumų?

– Man nereikia lietuvių lyginti su danais ar norvegais, bet noriu papasakoti apie savo įspūdžius čia, Lietuvoje. Buvau sutikta nuostabiai, susipažinau su daugybe įspūdingų žmonių, esu čia dar tik dvidešimt valandų, o jaučiuosi lyg viešėčiau jau savaitę, nes pamačiau tiek daug įvairių dalykų. Manau, kad lietuviai yra labai dosnūs ir kilnūs. Būdama čia jau nemažai nuveikiau, lankiausi vaikų namuose ir mano įspūdžiai kuo geriausi. Lietuviai turi labai dideles širdis ir norą žinoti, norą mokytis. Labai svarbu, kad lietuviai suprastų esantys tarptautinės bendruomenės dalis. Manau, kad jūsų kultūra labai turtinga, jūs didžiuojatės savo istorija, Vilnius – labai gražus miestas, išsiskiriantis nuostabiomis bažnyčiomis ir aikštėmis, senais istoriniais pastatais, kurie prižiūrimi. Lietuvos menininkai pasižymi ypatingu talentu, buvau sužavėta pasirodymu Operos ir baleto teatre, Lietuvos daile, dailininkais, kurie savo darbais garsėja visame pasaulyje. Taigi, turite kuo didžiuotis. Atidarėte duris meno, o dabar ir labdaros, paramos pasaulyje. Didžiuokitės savimi.

– Nedidelė mūsų patirtis rodo, kad lietuviai labiau linkę aukoti labai konkretiems projektams, o ne fondams su abstrakčiais tikslais. Aukotojams labai svarbu žinoti, kur ir kaip bus panaudotas kiekvienas litas, kokios jis davė naudos. Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje, Danijoje ir Norvegijoje žmonės pinigus aukoja dėl skirtingų priežasčių?

– Nemanau, kad jos yra skirtingos, nes pinigų aukojimas reiškia norą padėti kitiems žmonėms. Vakar Operos ir baleto teatre vyko aukcionas, skirtas šiam projektui. Manau, jis pavyko puikiai, geriau, negu buvo tikėtasi. Aukcionas buvo aukščiausio lygio, puikiai suorganizuotas, ir žmonės, dalyvavę jame, siūlė labai dideles pinigų sumas. Lietuviai labai dosnūs.

– Ar skiriasi problemos supratimas valstybėse, kurios dalyvauja Jūsų globojamame projekte? Ar visuomenei suteikiama pakankamai informacijos?

– Informacijos visada galėtų būti daugiau. Štai kodėl mes šiandien kalbamės. Pastebėjau, kad žmonės nori daugiau žinoti apie tokias problemas. Jovita Majauskaitė (UNICEF vykdomoji direktorė Lietuvoje, – aut. past.) man sakė, kad žmonių mąstymas apie labdarą ir UNICEF per keliolika metų labai pasikeitė. Ji teigė, kad anksčiau žmonės į UNICEF žiūrėjo neigiamai, klausė, kodėl reikia remti kitas šalis ir jų vaikus, juk turime savo vaikus, kuriais reikia pasirūpinti, o dabar žmonės patys nori žinoti, suprasti ir padėti kitiems.

– Kiekvienam žmogui, dirbančiam prie labdaros projektų, administruojančiam surinktas lėšas, labai pravartu žinoti, kaip uždirbami pinigai. Studijavote tarptautinį verslą, dirbote pardavimų ir valdymo srityje. Ar įgytos žinios ir patirtis padeda UNICEF veikloje? Gal padeda geresnis verslo pasaulio supratimas ir žinojimas, kaip pinigai uždirbami ir kaip jie leidžiami?

– Manau, kad patirtis verslo srityje man yra didelis privalumas. Labai svarbu žinoti ir suprasti, kaip verslas yra kuriamas, tvarkomas, kaip mąsto verslininkai. Šiais laikais versle visi varžosi su visais, todėl manau, kad darbas verslo srityje man buvo puiki galimybė suprasti, kaip viskas funkcionuoja, kaip mąstoma, kaip kuriamos strategijos, kokį „mygtuką paspausti“ norint kažką sėkmingai parduoti. Manau, kad tai yra labai įdomi ir vertinga patirtis. Šiuo metu esu nuolatinė farmacijos bendrovės valdybos narė, todėl nuolat palaikau ryšį su verslo pasauliu.

– Kaip dar, ne tik finansuodamas, verslas gali prisidėti prie tokių projektų sėkmės?

– Verslas gali padaryti labai daug. Sėkmingas verslas turi didelę galią, visų pirma, skleisti informaciją, nes verslininkai visada turi labai daug ryšių, pažinčių. Auditoriją, kuriai galima skleisti žinią, yra didelė – darbuotojai, klientai, nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida, politikai. Mes matome, kad šiandien verslininkai sugeba daryti įtaką politikams. Didelės daugiašalės įmonės yra labai galingos ir įtakingos. Verslininkai taip pat supranta, kad vis svarbesnis tampa bendrovės įvaizdis, vis svarbiau, kokia apie ją visuomenės nuomonė. Geras įvaizdis yra labai svarbu. Niekas nenorės pirkti produkto iš bendrovės, kurios įvaizdis blogas. Dalyvavimas tokiuose projektuose, parodymas, kad įmonei rūpi globalios problemos, gerina verslo įvaizdį. Finansavimas, savanorystė, informacijos sklaida, vertybių puoselėjimas – taip verslas prisideda prie sėkmingo projektų įgyvendinimo.

– Kai kalbama apie dabarties iššūkius žmonijai, minimi du dalykai – ekonominė krizė ir pasaulinė klimato kaita. Kokie, Jūsų nuomone, yra kiti iššūkiai ar problemos, su kuriomis susiduria pasaulis?

– Jūs paminėjote dvi labai dideles ir svarbias problemas. Ačiū Dievui, krizė vieną dieną pasibaigs, bet jei niekaip nespręsime klimato kaitos problemų, padariniai gali būti itin skausmingi, nes tai procesas, kuris neturi pabaigos. O kas dar svarbu? Svarbu tai, apie ką mes šiandien kalbamės. Pagalba ir noras padėti tiems, kurie gyvena prasčiau ir sunkiau. Labai svarbu galvoti ne tik apie save, tačiau ir apie kitus. Taip pat – džiaugtis tuo, ką turi. Supratimas, kad yra žmonių, kurie gyvena prasčiau, padeda suvokti, kad reikia vertinti tai, ką turi.

– Grįžkime prie Kambodžos projekto. Kokia būtų Jūsų žinia visuomenei?

– Kokia būtų mano žinia? Labai džiaugiuosi, kad paklausėte. Pirmiausia labdaringumas prasideda namuose, geraširdiškumas ir dosnumas prasideda šeimoje. Labai svarbu to mokyti savo vaikus ir būti atsakingais tėvais. Kiekvienas iš mūsų turi kažką naudingo nuveikti ateities kartoms, stengtis, kad gyvenimas būtų geresnis. Kiekvienas vaikas turi būti aprūpintas ir sveikas, tai yra žmogaus teisė, vaiko teisė. Teisė gyventi, teisė turėti būstą, teisė pavalgyti, teisė atsigerti švaraus vandens, teisė mokytis, teisė į medicinos paslaugas ir pagalbą. Norėčiau, kad kiekvienam vaikui pasaulyje šie dalykai, kurie mums, išsivysčiusių šalių gyventojams, atrodo savaime suprantami, būtų prieinami.

Kalbėjosi Augustė Gumbytė