Naujienos

Misija gaivinti žemės ūkį – tokiu tikslu karo apsuptoje Afganistano Goro provincijoje šią vasarą  lankėsi lietuvių grupė, vykdanti projektą ,,Pagalba Afganistano respublikos Goro provincijos gyventojams ugdant jų gebėjimus didinti žemės ūkio produktyvumą“.

Projektas finansuojamas Užsienio reikalų ministerijos Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis.

Į  pirmąją  kelionę  Goro provincijon leidosi trys projekto dalyviai –   Žemės ūkio ministerijos vyresnysis specialistas Remigijus Bagdonas, Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnybos skyriaus vedėjo pavaduotojas  Egidijus Pumputis ir  Žemdirbystės instituto direktorius, doc. dr. Vytautas Ruzgas.

Šiuo projektu siekiama padėti Goro provincijos valdžios institucijoms, vietinėms bendruomenėms pačioms spręsti provincijos gyventojų aprūpinimo maisto produktais problemą, padidinti žemės ūkio gamybos efektyvumą ugdant gyventojų kompetenciją augalininkystės ir gyvulininkystės srityse, supažindinant juos su pažangesniais ūkininkavimo metodais.

Šio projekto užsakovas yra Užsienio reikalų ministerija, vykdytojas – Žemės ūkio ministerija. Projekte taip pat dalyvauja Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institutas bei Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Goro provincija yra ne tik viena labiausiai atsilikusių Afganistano provincijų, bet ir vienas skurdžiausių regionų pasaulyje. Didžioji provincijos gyventojų dalis kenčia dėl nuolatinio maisto produktų trūkumo ir nesubalansuotos mitybos.

Dauguma produktų atvežami iš kitų šalies regionų arba gaunami kaip humanitarinė pagalba, tačiau provincijos valdžios atstovų galimybės patenkinti gyventojų maisto poreikius yra labai ribotos.

Bendradarbiaujant su Goro provincijos valdžios ir Čagčarano žemės ūkio mokyklos atstovais, 2011 metų rudenį vietos specialistams planuojama surengti pažangių augalininkystės technologijų taikymo ir gyvūnų užkrečiamųjų ligų stebėsenos, kontrolės ir prevencijos mokymus, aprūpinti juos būtiniausia įranga.

Žemės ūkiu užsiima  97 procentai provincijos gyventojų 

Žemdirbystės instituto direktorius  doc. dr. Vytautas Ruzgas prisipažino, kad iš pradžių pasiūlymas vykti į Goro provinciją, už kurios atkūrimą atsakinga Lietuva,  jį šokiravo, buvo savotiškas iššūkis: vis dėlto Afganistanas yra šalis, kurioje vyksta koviniai veiksmai, teroristinis karas. Be to, tai šalis, apie kurią žinome nedaug, ir visos mūsų žinios, iš ten atsklindančios  pastaraisiais dešimtmečiais, yra daugiausia apie karinius veiksmus.

Vytautas Ruzgas prieš kelionę į Afganistaną nuodugniai ieškojo informacijos apie tos šalies žemės ūkį, tačiau ji buvo skurdi, dirvožemio pavyzdžių aprašus rado tik labai senus, dar rusų mokslininko N. Vavilovo parengtus.

Karas prikausto pasaulio visuomenės dėmesį  ir nustelbia daug kitos informacijos –  dauguma afganų, kaip lietuvių grupė įsitikino  kelionėje,  gyvena įprastą kasdienį gyvenimą, augina ir moko vaikus, kaip kas išgali, sėja ir pjauna javus, prekiauja ir turi  teisę, kaip ir visi žmonės, gyventi šiame pasaulyje. Incidentus ten dažniausiai sukelia žmonės „iš kažkur“, kurių vietiniai nepažįsta, išskyrus gal kokį nors vietinį agentą.

Grupės kelionę palengvino tai, kad jos Afganistane laukė Lietuvos  ambasadoriai tikrąja to žodžio prasme – Lietuvos misijos atstovai – vadovas Justinas Bakūnas bei Mantvydas Bekešius, o  Goro provincijoje – Lietuvos misijos trečiasis sekretorius Evaldas Galvanauskas.

Nuvykusi į Goro provinciją, lietuvių delegacija pirmiausia diskutavo su afganais apie žemės ūkį. Tai buvo svarbus uždavinys, nes reikia gerai išsiaiškinti, kokių žinių trūksta vietiniams gyventojams, kokios paramos jie tikisi. ,,Afganai nenori kariauti, jie trokšta dirbti, sėti, arti, kurti verslą“,  – pastebėjo Vytautas Ruzgas. Jiems reikia bendrauti su labiau išsivysčiusių šalių specialistais. Jie to nori ir patys.

Vietinių specialistų grupėje išsiskyrė du. Labai gerai situacijoje orientavosi Žemės ūkio ir irigacijos departamento bei veterinarijos tarnybų vadovai. Pastarasis papasakojo apie visą situaciją žemės ūkyje, tuo pačiu ir apie agronomijos reikalus. ,,Aš domiuosi viskuo ir labai noriu aplankyti Lietuvą,“ – išsakė savo viltį jis. Planuojama, kad pagal paramos programą jis aplankys mūsų šalies veterinarijos tarnybas.

Lietuviai  dviejuose seminaruose  diskutavo su Goro provincijos specialistais,  pristatė savo veiksmų programą ir idėjas, kurioms buvo pritarta.

Afganai dirba žemę,  esančią upių žemumose: iš sąnašų tūkstantmečiams bėgant susidarė dirvožemis. Laistymui vandenį ima ne iš upių, o iš kalnų. ,,Sugautas“  kalnų upelių vanduo nukreipiamas į laukus – nuteka grioveliais ir drėkina žemę.

Žemės ūkiu užsiima maždaug 97 procentai Goro provincijos afganų, nors dirbamos žemės tėra labai mažas procentas (apie 20 tūkstančių hektarų).

Savo žemėse afganai augina bulves, kviečius, liucernas, dobilus, randa vietos ir daržovėms. Ten esama ir karvių, tačiau pieno jos duoda mažiau negu lietuvių ožkos (apie du – tris litrus per dieną). Pagrindinis gyvulys Goro provincijoje yra avis. Beje, vietiniams veterinarams nemažai problemų suteikia klajokliai kučiai, kurie ne tik sukelia konfliktus dėl ganyklų, bet ir platina gyvulių ligas – jų veterinarai neprižiūri.

Į laukus – su šarvuočių palyda

Vienas iš svarbiausių lietuvių delegacijos kelionės tikslų buvo ištirti Goro provincijos dirvožemį. Tyrimams paimta dirvožemio pavyzdžių, kuriuos išanalizavus, bus rengiamos rekomendacijos, kaip afganai galėtų plėtoti žemės ūkį, didinti derlių.

Išstudijavę karinius žemėlapius, dirvožemio pavyzdžius lietuviai ėmė žemės plotuose, besidriekiančiuose į rytus nuo Kabulo, kur plyti dideli, vertinant Afganistano mastais, dirbami laukai. Jie driekiasi tarp kalnų ir upės, prasideda nuo  aukštuminių ganyklų ir baigiasi vešliais žolynais, ties upės vaga. Vietiniai ūkininkai, dirbantys šią žemę, gyvena pasiturinčiai: tai galime spręsti iš sodybų, užimančių apie pusę hektaro ir apjuostų aukšta moline tvora, kuri apsaugo nuo vėtrų. Dažniausiai sodybos pastatytos priekalnėse, nes dirbama žemė ten  labai brangi.

Imti dirvožemio pavyzdžių į laukus lietuvių delegacija važiavo apsirengusi šarvuotomis liemenėmis, su šalmais ant galvų,  dviem šarvuotomis ,,tojotomis“. Nors iš šalies žiūrint tos mašinos atrodo įprastai, iš tiesų jos yra šarvuotos iš visų pusių. Priešais ,,tojotas“ ir už jų važiavo tikrų tikriausi šarvuočiai su viršuje sėdinčiais ginkluotais  kulkosvaidininkais.

Iš viso į Lietuvą delegacija parsivežė kelis kilogramus Goro provincijos dirvožemio  pavyzdžių, supakuotų po 200 gramų. Kabulo aerouoste tą žemę norėjo atimti, bet lietuviai išprašė palikti...

Dirvožemio pavyzdžiai dabar tiriami Žemdirbystės institute ir Kaune, LAMMC cheminių tyrimų laboratorijoje.

Vytauto Ruzgo įsitikinimu, Goro provincijos derlių galima padidinti dvigubai. Pirmiausia, ką turėtų nuveikti afganai, – jiems reikėtų įdiegti sėklininkystės sistemą. Juk svarbu sėti ne grūdus, o sėklas, prieš tai jas išvalius, tinkamai paruošus sėjai.

Antra – afganai turi kovoti su piktžolėmis, kurios dabar nustelbia labai daug kultūrinių augalų derliaus, sueikvoja nemažai vandens. Naudoti chemikalus, trąšas toje šalyje nėra įprasta. Lietuviams tik viename nedideliame plotelyje teko matyti pasalietruotas bulves.

Trečia – reikėtų naudoti modernią žemės ūkio techniką, tarkim, mažus traktoriukus, tinkamus dirbti nedideliuose plotuose. Goro provincijos laukelių plotai teužima apie 2–5 arus žemės, nes mažesnius gabaliukus lengviau lietinti.  Vytauto Ruzgo pastebėjimu, Japonijos laukai taip pat nedideli, tačiau jie daug pasiekia būtent naudodamiesi mažais traktoriukais.

Ketvirtas afganų trūkumas, kurį reikėtų likviduoti, – nėra veislių tyrimo sistemos, kokia įdiegta Lietuvoje. Kviečius, miežius ir kitus augalus jie sėja kasmet tuos pačius, kuriuos turi – panašiai kaip buvo Lietuvoje dar prieš įkuriant Dotnuvos selekcijos stotį 1922-aisiais.

Afganai, patys suinteresuoti savo žemės ūkio gerove, prašė iš lietuvių medikamentų gyvuliams,  chemikalų augalams, šiek tiek įrangos. Tarkim, jie norėtų prietaisiukų dirvožemio rūgštingumui nustatyti. Tai bus parūpinta minėto projekto lėšomis.

Svarbiausias uždavinys, kuris laukia dabar, – mokyti afganus žemdirbystės ir veterinarijos. Taigi ta pati lietuvių delegacija ruošiasi vykti į Goro provinciją antrąkart, jau spalio – lapkričio  mėnesiais. Pakartotinai rizikingai kelionei  pasiryžę lietuviai dabar rengiasi žemdirbystės ir veterinarijos pamokoms.

Vytauto Ruzgo pastebėjimu, lietuvių ir afganų sugebėjimą įdiegti naujoves galima palyginti santykiu 1:10.  Pirma, Goro provincijoje reikia daug investicijų į techniką ir technologijas. Antra,  šios šalies, nuvargintos karų,  gyvenimo tempai, tradicijos įrėžę antspaudą visose gyvenimo srityse.    

Kabrioletai Kabulo gatvėmis važinės dar negreitai

Už saugumą ir vietos keliones atsakingi Lietuvos karo policininkai Kabule, tarp šarvuočių, karinių mašinų, afganų motociklų, plerpiančių automobilių ir asilų traukiamų vežimų,  sumaniai vairuoja ,,tojotas“. Ten pagrindinė eismo taisyklė – nieko neužkliudyk. Žinant Rytų šalių kelių eismo specifiką, tai nėra labai paprasta: ten kiekvienas turi savo supratimą apie eismą.

Ir Kabule, ir visame Afganistane dėmesio saugumui skiriama išties daug. Svarbiausiose miesto gatvėse mašinos važiuoja ,,slidžių slalomo“ principu: tai daryti verčia gatvėse pastatytos betoninės užtvaros – kad negalėtum užsimanęs važiuoti dideliu greičiu. Kas keli šimtai metrų – postai: nuolat tikrinami dokumentai, o su specialiais veidrodžiais – mašinų apačios. Saugumu rūpinasi daugelio pasaulio valstybių atstovai, netgi pietų korėjiečiai bei mongolai – ir to reikia. Taigi kabrioletai Kabulo gatvėmis važinės dar negreitai.

Dar negreitai galėsime atvykti ir į, mūsų akimis, įprastą viešbutį. O viešbutis, kuriame apsistojo misijos nariai, buvo apsuptas kelių metrų tvora su bokšteliuose budinčiais ginkluotais sargybiniais. Prie kiekvieno pastato įrengtos slėptuvės – raketų atakos atvejui. Šioje saugomoje teritorijoje įsikūrę ir Lietuvos misijos atstovai: kiemelyje išdidžiai plevėsuoja mūsų trispalvė.

Kabule dirba ir lietuvių karių logistų grupė. Logistai yra atsakingi už kariuomenės tiekimą. Afganistane, kaip ir visose kovinėse zonose, šis uždavinys – pristatyti tai, ko reikia ir kur reikia, –  labai atsakingas ir nelengvas. Juk ten, kaip sako patys kariai, nenugalimų jėgų aplinkybės yra dažnos kaip niekur kitur. Ne veltui kariai prisisiuvę savo susikurtą antsiuvą, kuriame pavaizduota fokusininko skrybėlė, o jos viduje – triušis. Gal tai ir ne visai atitinka kariškių heraldiką, bet logistams nieko geresnio nesugalvosi.

Paklaustas, ar nepraėjo noras antrąkart vykti į šalį, kurioje nesiliovę koviniai veiksmai, Vytautas Ruzgas atkreipė dėmesį į, jo vertinimu, didžiausią nepatogumą – skrydis iki Afganistano sostinės Čagčarano iš Lietuvos pirmyn ir atgal užtruko po 33 valandas į vieną pusę: reikėjo ilgai laukti aerouostuose, keisti lėktuvus.

 Dar vienas ,,minusas“ yra tas, kad Lietuva nėra sudariusi sutarties dėl bevizio režimo su Jungtiniais Arabų Emyratais, kaip yra padariusios daugelis Europos Sąjungos valstybių, todėl dabar Dubajaus oro uoste, skrendant iš Kabulo, dėl bagažo patiriama  daug nepatogumų ir papildomų išlaidų.

Lietuvių delegacija, atvykusi misijai gaivinti Goro provincijos žemės ūkį, gyveno vadinamajame Čagčarano PAG‘e. Pažodžiui tariant, PAG‘as yra provincijos atkūrimo grupė – zona, kurioje gyvena lietuvių kariai, atliekantys misiją.

Vytautas Ruzgas tą teritoriją vadina tiesiog fortu. Ji aptverta kelių metrų aukščio, apie pusantro – dviejų metro pločio neperšaunama tvora ir akylai saugoma karinių postų. Anapus tvoros tvyro karo tvaikas. Nė žingsnio iš forto negalima žengti be šalmo, šarvuotos liemenės ir palydos.

Lietuvių delegacijai teko miegoti kareiviškose lovose. Ten karu dvelkia ir namai, ir valgyklos, ir kiekvienas kampelis, nekalbant jau apie slėptuves, įrengtas pavojaus atvejams. Laimei, per tą savaitę lietuvių zonoje nieko bloga nenutiko.

Vytautą Ruzgą nustebino lietuvių karių draugiškumas ir kultūra, kuri yra neatpažįstamai pasikeitusi, palyginus su sovietų laikais. Tarkim,  jis negirdėjo, kad kariai keiktųsi, kaip buvo įprasta tarybinėje armijoje.

Lietuviai kariai daug sportuoja, naudojasi puikiai įrengta koplyčia, kapelionas kasdien laiko mišias, kuriose dalyvavo ir lietuvių grupė. Visus maloniai nuteikė paprasčiausiai iš plytų sudėliotas originalus koplyčios altorius. ,,Baigęs misiją, vieną plytą parsivešiu atminimui“, – tarė kapelionas.

Ten, Čagčarano PAG‘e, nėra nervinės aplinkos – nei riksmų, nei beprotiško skubėjimo, nei lėkimo. Viskas daroma labai tiksliai ir ramiai, atidžiai,  susikaupus.

Lietuvių karių vadai pietauja kartu su kariais, gyvenama be jokio dirbtinio pasipūtimo.

Tame forte dirba apie pusšimtis afganų – stato įtvirtinimus, namus, atlieka kitus darbus, džiaugiasi lietuvių karių buvimu Gore ir galimybe užsidirbti pinigų. Taigi afganai mums yra palankūs.

Vis dėlto to PAG‘o kariai, gyvenantys teroristinio karo apsuptyje,  atsargumo dėlei visą maistą ir net vandenį į fortą įsiveža iš kitur, o neperka iš vietinių afganų. Lietuvių delegacija gyrė vietinę virtuvę, nes joje labai skaniai gaminama, yra nemažas valgių asortimentas. 

Lietuvių grupei teko lankytis Čagčarano PAG‘o ligoninėje, domėtis, kaip sekasi dirbti kolegoms lietuviams gydytojams. Į šią ligoninę su savo sveikatos problemomis ateina ir vietiniai afganai, nes ligoninė garsi gera gydymo praktika. Moterys pas medikus ten atvyksta tik savo vyrų lydimos. Ligoninėje lankosi ir lietuviai kariai, bet jų pagrindinės problemos – sportinės traumos, nes jauni žmonės laisvalaikiu daug sportuoja.

Goras dvelkia skurdu

Kuo išskirtinas yra Afganistanas? ,,Tai islamo šalis, – atsakė Vytautas Ruzgas.– Islamas yra ne vien tikėjimas, bet ir gyvenimo būdas, ir gyvenimo normos,  tradicijos. Ten viskas sukasi lėčiau. Afganų užmojus riboja pinigai, Goras yra skurdus kraštas. Kai kurios provincijos, vietinių teigimu, gyvena šiek tiek geriau.“

Misijos dalyviai aplankė provincijos žemės ūkio mokyklą, kurioje mokosi 140 jaunuolių. Paklausti, ką veiks toliau, jie sakė, kad dalis stos į universitetus, keletas gal kur nors įsidarbins, kiti grįš pas tėvus. Mokyklos auditorijos – didelėse palapinėse su mums įprastais konferenciniais stalais, bendrabutis – irgi erdvi, kilimais išklota palapinė, kurioje išsitenka visi moksleiviai.

Beje, kilimus afganai plauna tiesiog upėse, kartais netgi maudymvietėse, šalia vaikų. Šiek tiek purvo, truputis netvarkos – Afganistano bruožai, būdingi daugeliui Rytų valstybių. Afganų gyvenimo trukmė – viena trumpiausių pasaulyje. Ypač skaudus reiškinys – dažnos vaikų mirtys.

Įprasta temperatūra Goro provincijoje – 30 laipsnių karščio, tačiau ji nėra tokia alinanti kaip Lietuvoje. Lietuvių pastebėjimu, Afganistano vakaro oras yra gaivesnis, malonesnis negu Lietuvoje. Vasarą ten lietaus beveik nebūna, saulė kaitri, bet Čagčarane žmonės įdega nedaug, nes ten nėra jodo.

Gamta, Vytauto Ruzgo pastebėjimu, Afganistane yra graži, netgi kerinti. Sniegu spindinčios kalnų viršukalnės ir tarsi įgudusia raižytojo ranka išraižyti upių slėniai, perjuosti žalumos kaspinais: gali valandų valandas žiūrėti pro lėktuvo langą. Vakaro vėsa su dienos kaitros kilstelėtu dykumos kvapu (kontrastas ką tik buvusiai dienai) bei į tamsą grimztančių kalnų peizažas pakeri dažną apsilankiusį Rytų kraštuose.

Kada nors ten šūvių pokšėjimus ar sprogimų aidus, nors dabar ir nedažnus, pakeis turistų šurmulys – žmonės atras šį įspūdingą pasaulio kampelį. Tik dar teks palaukti...

........................

Afganistanas: skaičiai ir faktai

Afganistano  Islamo Respublika (Afganistanas) – valstybė Azijos pietvakariuose (Vid. Rytuose). Šiaurėje ribojasi su Turkmėnija, Uzbekija ir Tadžikija, šiaurės rytuose – su Kinija ir Š. Kašmyru (kontroliuojamu Pakistano), rytuose ir pietuose – su Pakistanu, vakaruose – su Iranu.

Šaliai vadovauja visuotiniuose 2004 m. spalio 9 d. rinkimuose išrinktas prezidentas Hamidas Karzajus. Didelė šalies dalis tebėra kontroliuojama pilietinio karo vadų.

Afganistanas kaip valstybė su dabartine teritorija susiformavo tik XIX a. kolonijinėms imperijoms pasidalijus Aziją įtakos sferomis ir nubraižius sienas. Iki tol Afganistanas buvo neatskiriama Didžiojo Irano dalis, kurią valdė visos Iraną valdžiusios dinastijos ir imperijos.

XIX a. pateko į D. Britanijos imperijos įtaką, visiškai savarankiška tapo po Pirmojo pasaulinio karo. Paskutinis monarchas buvo nuverstas 1973 m. Netrukus po to 1978 m. pirmasis Afganistano prezidentas buvo žiauriai nužudytas su visa savo šeima sovietų remiamo perversmo metu.  1979 m. į Afganistaną įvedus Sovietų Sąjungos karinius dalinius, iki 1989 m. vyko ginkluotas pasipriešinimo judėjimas prieš sovietų kariuomenę ir jos kolaborantus.

Šią „laisvės kovotojų“ (arba mudžahedų) kovą aktyviai rėmė Pakistanas, JAV bei kitos šalys. Išvedus sovietų kariuomenę šalyje kilo pilietinis karas. Iki 1997 m. didžiąją dalį Afganistano (išskyrus tik nedidelę teritoriją šalies šiaurėje) ėmė kontroliuoti Talibano judėjimas, įvedęs šariatą ir labai griežtą islamistinę tvarką. Didžiausią paramą Talibano judėjimui teikė Pakistanas. Dėl religinių paskatų 2001 m. buvo sugriautos VI–IV a. pr. m. e. statytos Budos statulos Bamiane, kurias UNESCO buvo paskelbusi pasaulinio paveldo paminklais.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Niujorke, JAV ėmėsi aktyvesnės kovos su terorizmu ir vienu iš šios kovos taikinių tapo Talibano režimas, kuris buvo suteikęs prieglobstį teroristinėms organizacijoms, tarp jų ir Osamai bin Ladenui. Talibano režimas buvo nuverstas ir jo kovotojai išstumti iš šalies, nors iki šiol dar kontroliuoja nedideles šalies dalis, daugiausia šalia sienos su Pakistanu. Po to buvo surengti rinkimai, kuriuose laimėjo dabartinis prezidentas Hamidas Karzajus.

Afganistanas yra kalnų šalis – mažiau nei 10 proc.  jo teritorijos yra žemiau nei 600 m virš jūros lygio. Žemės ūkis yra pagrindinė šalies šaka, nors ariama žemė sudaro tik 10 proc. viso šalies ploto. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra kviečiai, vaisiai, riešutai. Aguonos naudojamos gaminti opiumui,  iš kurio gaunama daugiausia pelno.

Pagrindinė naudingoji iškasena yra gamtinės dujos. Šalyje taip pat randama anglies, vario, lazurito, talko, geležies rūdos, druskos, tačiau šie resursai nėra išplėtoti. Gaminami baldai, trąšos, avalynė, apdorojama medvilnė, žemės ūkio produktai.

Pagrindiniai šalies eksporto produktai yra vaisiai ir riešutai, opiumas, rankomis pagaminti kilimai, brangakmeniai. Importuojami – maisto produktai, tekstilė, naftos produktai. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Pakistanas, JAV, Indija.

Afganistano gyventojų etninė sudėtis yra gana marga. Kadangi ilgą laiką nebuvo atlikta sistemingų tyrimų ar gyventojų surašymų, tikslių duomenų apie gyventojų sudėtį pagal etnines grupes nėra. 2005 m. ,,CIA World Factbook“ pateikiami duomenys tėra apytikriai: puštūnai (afganai )– 42,  tadžikai–  27, chazara i–  9, uzbekai – 9, aimakai –  4, turkmėnai –  3, beludžiai–  2, kiti–  4 proc.

Pagrindinės kalbos yra persų (dari) ir puštūnų. Taip pat vartojamos ir kitos kalbos – daugiausia uzbekų, turkmėnų, beludžių. Nedidelės sikhų ir indų tautinės mažumos kalba pendžabų kalba.

 Vidutinė gyvenimo trukmė Afganistane yra 44,64 m.–  viena mažiausių pasaulyje, vyrų raštingumas yra 43,1 proc.,  o moterų – 12,6 proc. 

  Parengta pagal ,,Vikipediją“

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ