Naujienos

Kovo 29-oji – Lietuvos įstojimo į NATO diena. Ta proga Lietuvos ambasadorius NATO Lino LINKEVIČIAUS išskirtinis interviu „Panevėžio balsui“.

 – Mūsų šaliai ketverius metus esant NATO nare, kai kurie Lietuvos gyventojai galbūt jau pamiršo iki šios organizacijos nueitą kelią arba yra įsitikinę, kad narystei pasiekti neprireikė didelių pastangų. Ką Jūs manote apie tai? Ar sudėtingas buvo Lietuvos kelias į Aljansą?

– Sakyčiau, kad saugumas – kaip grynas oras. Taip jau būna, kad žmogus kvėpuoja, gyvena ir apie tai net negalvoja. Kai oras užterštas, iš karto pastebime. Tad gal ir natūralu, kad žmonės kas dieną negalvoja, kaip svarbu priklausyti NATO, kaip svarbu turėti saugumo garantijas, kaip svarbu, kad Lietuva ne viena pasaulio, taip pat ir ne itin draugiško Lietuvai, akivaizdoje. Galbūt todėl ir įstojome į stipriausią pasaulyje politinį- gynybinį Aljansą, kad galėtume susitelkti ties kitais, artimesniais kasdieniniame žmogaus gyvenime klausimais. Kartu būtų labai neteisinga nežinoti istorijos. Pasakysiu tik tiek: Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių priėmimas į NATO tikrai nebuvo savaime suprantamas įvykis. Turėjome atlaikyti didžiulį įtakingų kaimynų pasipriešinimą ir įveikti kai kurių didžiųjų Vakarų valstybių skepticizmą. Niekada iki tol Lietuva neturėjo galimybės pati apspręsti savo likimą, pati pasirinkti savo saugumo sistemą. Laimei, mums nereikėjo ilgai po Nepriklausomybės atkūrimo svarstyti, kuriuo keliu eiti. Formaliai jau nuo 1994 metų visos Lietuvos politinės jėgos tvirtai apsisprendė ir viešai deklaravo savo strateginį tikslą – narystę NATO. Iššūkis buvo didžiulis, nes praktiškai nebuvo kariuomenės – atkūrus Nepriklausomybę, ji buvo vystoma nuo „nulio“, nebuvo užsienio politikos patirties. Bet buvo labai susitelkus visuomenė, mes visi tvirtai žinojome, ko siekiame.

– Kokią vietą NATO Lietuva užima šiandien? Ar mūsų valstybė organizacijoje turi autoritetą, ar klausomasi ir jos balso?

– Nors Lietuva kartu su dar šešiomis Aljanso narėmis yra organizacijos naujokė, bet tikrai tokia nesijaučia. Galiu tai patvirtinti tiek iš savo patirties, nes dalyvauju vadovaujančios NATO struktūros – nuolatinės Tarybos – veikloje, tiek ir iš savo kolegų, dirbančių Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie NATO, įspūdžių. Mes gana greitai apsipratome prie tikrųjų narių darbo ritmo. Viena priežasčių – kruopščiai ir rimtai tam ruošėmės. Atidžiai studijavome kitų trijų naujų NATO šalių – Čekijos, Vengrijos, Lenkijos – patirtį, stengėmės mokytis iš jų klaidų, vertinti jų pasiruošimo trūkumus. Taip pat mokėme savo karinį ir civilinį personalą. Praktiškai jau nuo 2000 metų stengėmės „žaisti“ pagal kolektyvinio žaidimo taisykles. Nors dar ir neturėjom jokių narystės garantijų, bet jau ruošėme savo gynybos sistemą bendroms operacijoms, rengėmės dalyvauti visoje NATO politikoje. Lietuva yra maža, bet dalyvaudama NATO ji tampa pasaulinio lygio žaidėja, nes NATO būstinėje Briuselyje sueina labai daug strateginių gijų. Dirbdamas NATO tiesiog fiziškai galiu pajusti šios organizacijos svorį pasaulinio, ne tik Euroatlantinio, saugumo sistemoje. Džiugu ir kartu garbinga bei prasminga, kad Lietuva yra viso to dalis. Vėlgi, nors mūsų šalis nėra didelė, jos balsas, nuomonė gerai girdima. Mūsų patirtis ir ekspertiniai vertinimai Rytų politikos kryptimi labai svarbūs Vakarų partneriams. Nesame statistai ir praktinėje veikloje. Štai tik vienas, manau, daugeliui žinomas pavyzdys – operacija Afganistane. Tai prioritetinė NATO operacija. Mūsų tikslas pakirsti terorizmo šaknis ir kartu padėti dar silpnai Afganistano valdžiai atkurti šalį, kovoti su narkotikais. Juk nepamirškime, kad daugiau kaip 90 procentų opijaus, kuris atkeliauja į Europą, yra būtent iš Afganistano. Ar tai ne pakankama priežastis visai tarptautinei bendruomenei veikti išvien? Mes NATO labai tvirtai pasisakome už tarptautinių organizacijų – visų pirma Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos aktyvų vaidmenį, siekiam praktinės koordinacijos. Lietuva ėmėsi labai sudėtingo ir ryškaus vaidmens. Mes vadovaujame vienoje iš provincijų įsikūrusioje Provincijos atkūrimo grupei. Čagčarane, Goro provincijos sostinėje, per šimtą lietuvių kartu su amerikiečiais, islandais, danais, kroatais, ukrainiečiais ir gruzinais siekia padėti atstatyti, atkurti vieną iš labiausiai atsilikusių Afganistano provincijų. Apie pusšimtis mūsų specialiųjų pajėgų karių pietų Afganistane kovoja su vis dar tebesančių teroristų grupuotėmis.

– Kokie pokyčiai Lietuvos kariuomenėje ir kitose šalies gyvenimo struktūrose, Jūsų akimis, įvyko per ketverius narystės NATO metus?

– „Raktinis“ visų pokyčių žodis yra kokybė. NATO transformacijoje, Aljanso kariuomenių reformų planuose, taip pat ir Lietuvos namų darbuose šiandieną svarbiausia ne kiekybė, o kokybė. NATO bendram veikimui nereikia didelio kiekio ginkluotų žmonių – jų ir taip pakanka. Reikia kariuomenės, kuri galėtų greitai reaguoti į iššūkius, per trumpą laiką mobilizuotis ir nuvykti į tolimą planetos tašką, jei to reikia Aljanso saugumui. Maža to, ši kariuomenė turi būti šiuolaikiškai aprūpinta technika, ginkluote, ryšio priemonėmis – būti mobili ir efektyvi. Iš Lietuvos taip pat tikimasi kokybiško indėlio į bendras Aljanso operacijas, į bendrus Aljanso veiksmus. Lietuva siekia specializuotis tam tikrose srityse. Šiandieną mūsų indėlis kai kuriose srityse – jau minėjau operaciją Afganistane – netgi vertinamas kaip pranokstantis mūsų realių galimybių potencialą.

– Narystė Aljanse Lietuvai garantuoja ne tik gynybinį saugumą, bet ir ekonominį patrauklumą. Ar, Jūsų duomenimis, padidėjo užsienio investuotojų domėjimasis Lietuva, galimybėmis čia plėtoti verslą?

– Čia neturėtume – o ir sunku būtų – atsieti NATO ir Europos Sąjungos narystės privalumus. Investicinis klimatas labai priklauso nuo šalies patikimumo saugumo požiūriu. Manau, kad narystė Aljanse būtent ir suteikia tokį statusą. Dažnai tenka išgirsti klausimą: „Kiek gi Lietuvai kainuoja narystė?“ Atsakymas turbūt daugelį nustebins. Visą savo gynybos biudžetą Lietuva skiria savo pačios interesams. Tik nedidelė dalis tenka vadinamiesiems įnašams į bendrąjį NATO biudžetą, kuris yra sudarytas iš trijų sudėtinių dalių: karinės, civilinės ir investicijų. Per tuos ketverius narystės metus mes įmokėjome apie 10 milijonų eurų. Tuo tarpu 25 milijonai eurų grįžo į Lietuvą per investicinius karinės infrastruktūros projektus. Grįžtant prie nacionalinio gynybos biudžeto tenka konstatuoti, kad jis, pagal gynybos išlaidas, tenkančias vienam gyventojui, vienas mažiausių Europoje. Tai tikrai nėra gerai, nes Aljanso narės turėtų solidariai skirti finansavimą savo gynybai. Kol kas „atperka“ mūsų aktyvumas operacijose, tačiau neturėtume pamiršti savo įsipareigojimų.

– Papasakokite šiek tiek apie savo darbą, kokia Jūsų kasdienos darbotvarkė, kokius klausimus dažniausiai tenka spręsti?

– NATO Taryba, kurios narys esu, sprendžia visus kasdien kylančius Aljanso organizacinius, karinius, finansinius, operacinius klausimus. Todėl ji ir vadinasi nuolatinė. Mums pirmininkauja NATO generalinis sekretorius, bet balso teisės jis neturi – visus sprendimus priima 26 šalių ambasadoriai. Dar viena specifinė detalė: visi sprendimai priimami tik visuotiniu sutarimu, tai yra konsensusu. Tai kartais užima laiko, bet kartu yra ir stiprioji mūsų pusė. Kai jau sprendimas priimamas, jis labai nuosekliai ir negrįžtamai vykdomas. Rutina yra didžiulė: daugybė posėdžių, labai daug informacijos. Praktiškai visa informacija yra klasifikuota – nevieša. Kartą per savaitę vyksta formalus NATO Tarybos posėdis, kur priimami sprendimai. Dar kelis kartus per savaitę vyksta neformalios sesijos, derinami nuomonių skirtumai. Susitinkame su NATO ir partnerių valstybių vadovais, ministrais. Labai daug laiko su Tarybos nariais praleidžiame kartu. Geroji pusė – kelionės. Kasmet vykstame į operacijų vietas: Afganistaną, Kosovą, strategines vadavietes. Atsirado ir egzotiškų „krypčių“. Labai nori su NATO aktyvinti kontaktus Viduržemio jūros baseino bei Persų įlankos šalys. Kartu su visa Taryba neseniai vykome į Kuveitą. Balandžio mėnesį vyksime į Bahreiną.

Neringa MARTINKUTĖ