Naujienos

Kodėl lietuviai ir lenkai, kuriuos istorijoje daug kas siejo, iki šiol be paliovos vieni prieš kitus murma? Šis klausimas tris lenkų žurnalistus paskatino parašyti knygą apie Lietuvą.

Vilniaus mažajame teatre vakar buvo pristatyta lenkų žurnalistų Jaceko Kiełpinskio, Adamo Lukso ir Radoslawo Rzeszoteko parašyta knyga „Pagon za Litwą. Szescset lat po Grunwaldzie” (išleido „Panstwowy Instytut Wydawniczy”).

Vakaro metu jau buvo galima pavartyti ir ką tik pasirodžiusį lietuvišką jos variantą „Vytis Lietuvą. Šeši šimtai metų po Žalgirio” (išleido „Lietuvos ryto” redakcija).

Tai viena pirmųjų užsienio žurnalistų parašytų knygų apie Lietuvą. Tačiau ne tik tuo ji yra išskirtinė.

Knygoje pro lenkų žurnalistų akis neprasprūdo ne tik svarbiausi Lietuvos praeities ir dabarties politikos įvykiai, bet ir tokie dalykai kaip „Trejos devynerios”, skilandžiai, premjero Andriaus Kubiliaus dviratis ar prezidentės Dalios Grybauskaitės karatė pomėgis.

Lietuvoje viešintys knygos autoriai atsakė į „Lietuvos ryto” klausimus.

– Nuo ko viskas prasidėjo? Kodėl jūs nusprendėte rašyti knygą apie Lietuvą?

R.Rzeszotekas: „Mes neturime lietuviškų šaknų, į Lietuvą mūsų netraukė sentimentai ir prisiminimai.

Tiesiog norėjome suprasti, kodėl kaimyninės šalys, kurių tautas istorijoje tiek daug kas siejo, be paliovos viena prieš kitą murma.

Kodėl iki šiol Lietuvos turguje galima sutikti vyresnių poniučių, kurios klausinėja, ar pomidorai kartais ne iš Lenkijos, nes tokių jos nepirksiančios?

Ir kodėl lenkai Lietuvoje vis skundžiasi dėl savo pavardžių rašybos problemų?

Nutarėme kirsti atvirą sieną ir pabandyti paieškoti Lietuvos dvasios prabėgus šimtams metų po didžiojo Žalgirio mūšio, kuriame parodėme Europai, ką mes galime kartu.”

J.Kiełpinskis: „Paprasti lenkai apie Lietuvą žino labai mažai – Vilnių, Trakus, Aušros vartus ir Baltijos pajūrį.

Žurnalistinės knygos apie Lietuvą iki šiol nebuvo.

Tad mes ir siekėme lenkų skaitytojams pateikti žurnalistinį panoraminį Lietuvos vaizdą. Žinoma, nedidelėje poros šimtų puslapių knygoje buvo neįmanoma aprėpti visko. Tačiau mūsų aprašomų temų spektras ganėtinai platus.”

A.Luksas: „Į Lietuvą vykome atvira širdimi. Buvome lyg kempinė – norėjome sugerti viską, ką patirsime ir pamatysime.

Tad knygoje mes ir aprašėme būtent tai, ką pamatėme ir patyrėme.”

– Kiek laiko Lietuvoje rinkote medžiagą knygai?

J.Kiełpinskis: „Lietuvoje lankėmės du kartus.

Pirmoji viešnagė tęsėsi dešimt, antroji – aštuonias dienas. Įveikti tą laiko trūkumą ir buvo sunkiausia, nes reikėjo rasti pašnekovus, pas juos nusigauti.

Vieną dieną skirdavome vienai dviem temoms arba, kitaip tariant, knygos skyriams.

Tai buvo tikras Lietuvos vijimasis – kasdien bandėme pasivyti žinias apie Lietuvą. Todėl knygą ir pavadinome „Vytis Lietuvą”.

Atidesni skaitytojai turbūt pastebės, kad žodis „vytis” turi dvi prasmes.”

– Ar knygą išleidote taip pat greitai, kaip ir surinkote medžiagą?

R.Rzeszotekas: „Ne taip greitai, kaip tai padarė lietuvių leidėjai. Jie knygą išvertė ir išleido kur kas greičiau.

Mums išleisti knygą užtruko keturiskart ilgiau nei surinkti medžiagą ir parašyti tekstus.”

– Kas kiekvienam jūsų labiausiai įstrigo lankantis Lietuvoje?

J.Kiełpinskis: „Kiekvienas mūsų galėtų papasakoti po dešimt labiausiai įstrigusių dalykų. Visus juos aprašėme knygoje, kurioje nėra to, kas mums nebuvo įdomu.”

R.Rzeszotekas: „Man didžiausią įspūdį paliko atradimas, kad lietuviai turi geresnį skonį negu lenkai.

Pradedant nuo to, kaip atrodo gatvės, baigiant restoranais ir viešbučiais.

Be to, jei lietuviai imasi kokio nors didelio projekto, jį padaro gerai ir iki galo.”

A.Luksas: „Mane nustebino tai, kad Lietuva – labai švarus kraštas. Matyt, taip yra todėl, kad, kaip kažkas pasakė, Lietuvoje yra mažiau žmonių, kurie šiukšlina.”

J.Rzeszotekas: „Per pirmąjį vizitą Lietuvoje mane labai nustebino policijos griežtumas greičio mėgėjų atžvilgiu.

Po antrosios viešnagės pastebėjau, kad ir sugrįžęs į Lenkiją ėmiau neviršyti greičio.

Tai, sakyčiau, buvo tikrai gera pamoka.”

– Ar knyga sulaukė Lenkijoje kokių nors atgarsių?

R.Rzeszotekas: „Atgarsiai teigiami. Nepaisant to, kad ši knyga yra labiau elitinė nei populiarioji, labiau skirta skaityti nei žiūrėti iliustracijas.”

J.Kiełpinskis: „Mūsų knyga papildė tai, kas Lenkijoje jau yra išleista apie Lietuvą.

Tikimės, kad nuo šiol tie lenkai, kurie vyks į Lietuvą, pasiims tris dalykus: turistinį vadovą, žemėlapį ir mūsų knygą.

Tada jie galės susidaryti išsamesnį vaizdą tiek apie Lietuvos praeitį, tiek apie dabartį.”

A.Luksas: „Taip, girdėjome, kad valstybinė leidykla „Panstwowy Instytut Wydawniczy”, leisdama mūsų knygą, buvo ganėtinai drąsi, nes, kai kurių rimtų leidėjų nuomone, ši knyga yra politinė.

Nepaisant to, kad mes daugelyje knygos skyrių lyg ir stengėmės apeiti politiką.”

– Gal jūs jau planuojate ir daugiau projektų, susijusių su Lietuva?

R.Rzeszotekas: „Taip, kitoje knygoje norėtume atrasti, pajausti ir aprašyti lietuvių gyvenimo būdą, jūsų šaknis ir lietuvybės dvasią.

Esame pastebėję, kad toji lietuvybės dvasia lenkams tampa labai patraukli, kai jie su ja susiduria, susipažįsta.”

J.Kiełpinskis: „Mes norime būti savotiški tarpininkai, kurie padėtų sužinoti vieniems apie kitus ir susikalbėti paprastiems lietuviams ir lenkams.”

R.Rzeszotekas: „Planuojame, kad vienas būsimosios knygos skyrių bus skirtas Kavoliškio kaimui, kuriame gimė ir augo Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio tėvas.

Taip pat labai norime plaustu ar baidarėmis nuplaukti Nemunu iki Baltijos jūros.”

Ramūnas GERBUTAVIČIUS