Naujienos

Kokia turi būti Lietuvos užsienio politika ir kiek ji iš tikrųjų rūpi mūsų šalies politikams? Toks neįprastas klausimas galėtų kilti nuo tada, kai Lietuva praėjusią savaitę stojo į bene rimčiausią diplomatinį mūšį per pastaruosius metus.

Praėjusią savaitę garsiai nuskambėjo sprendimas nepritarti ES derybų su Rusija pradžiai, kol šių derybų mandate neatsispindės Lietuvos interesai. Tai – bene pirmas kartas, kai dėl Lietuvos interesų Europos Sąjungoje pasiryžta stoti į tokią žūtbūtinę kovą.

Vilnius reikalauja prie derybų mandato pridedamoje Energetikos deklaracijoje įtvirtinti Rusijos įsipareigojimą laikytis Energetikos chartijos sutartyje numatytų reikalavimų.

Be to, mūsų šalis nori, kad ES derybų mandate įsipareigotų raginti Rusiją aktyviau bendradarbiauti, sprendžiant energijos išteklių tiekimo „Družba“ naftotiekiu atnaujinimo uždavinį. 2006 metais šis naftotiekis buvo uždarytas „politinio remonto“.

Dar pažymima, kad Rusijos veiksmai kaimynų atžvilgiu susiję su Lietuvos ir ES saugumu, todėl Lietuva siūlo ir deklaraciją dėl Gruzijos ir Moldovos.

Lietuva norėtų mandate matyti ir deklaraciją dėl teisinio bendradarbiavimo. Ji turėtų paskatinti konstruktyvų Rusijos bendradarbiavimą kriminalinėse bylose dėl 1991 metų sausio 13-osios įvykių Vilniuje ir 1991 metų liepos 31-ąją įvykusių Medininkų žudynių, taip pat bylose dėl Rusijoje dingusių ES piliečių.

Mūsų šalis taip pat siekia, kad prie derybų mandato būtų pridėta ir papildoma deklaracija dėl žalos atlyginimo asmenims, deportuotiems iš okupuotų Baltijos šalių. Mat paramos ištremtiems asmenims užtikrinimas buvo vienas Rusijos stojimo į Europos Tarybą sąlygose numatytų tarptautinių įsipareigojimų.

Reikalavimų daug. Vilniaus žingsnis blokuoti ES derybų pradžią su Rusija, kol į visus juos bus atsižvelgta, yra tikrai išskirtinis. Galbūt todėl jis jau sulaukė ir nemažo atgarsio visuomenėje. Bet Lietuvos politikai jį iki šiol linkę labai vangiai komentuoti.

Tiesa, užkulisiuose galima išgirsti tikrai prieštaringų nuomonių. Tačiau viešai kol kas negirdėti nei pritarimo, nei kritikos.

Tyli netgi tie, kurie anksčiau viešai kritikavo šalies diplomatus, jog šie nekovoja, kad Maskva atlygintų okupacijos žalą, ar apskritai vadino šalies užsienio politiką Rusijos atžvilgiu neryžtinga. Viešai prabilti nesiryžta ir tie, kurie nuolat agituoja už „pragmatiškus santykius“ su Rusija ir siūlo vengti konfrontavimo su šia kaimyne.

Tarsi vandens į burną prisisėmę ir tie, kurie diplomatus kaltino švaistant laiką dėl Gruzijos ar Ukrainos, bet pamirštant ginti Lietuvos interesus.

Tokia padėtis mūsų politinėje arenoje – ne naujiena. Todėl nevertėtų ir stebėtis. Bet šio diplomatinio mūšio sėkmė nemažai gali priklausyti ir nuo pačios Lietuvos vieningumo ir tvirtybės.

Keista, bet visuomenei iki šiol nėra paaiškinta net tai, ar Lietuvos diplomatai turi Vyriausybės ir prezidento paramą.

Dar prieš Lietuvai blokuojant ES derybų su Rusija pradžią užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas užsiminė, kad toks sprendimas Vyriausybės net nebuvo svarstytas. V.Adamkus šiuo svarbiu Lietuvos diplomatijai klausimu iki šiol taip pat viešai nieko aiškaus nepasakė.

Bet gal tai tik prasti viešieji ryšiai? Gal politikams prabilti trukdė poilsio dienų maratonu virtusi praėjusios savaitės pabaiga? Gal viskas suderinta ir niekam jokių abejonių negali kilti?

Anaiptol. Tai, kad sunku net nuspėti, kada kas nors ims prieštarauti oficialiai lyg ir suderintai užsienio politikai, rodo kitas praėjusios savaitės pavyzdys.

Krašto apsaugos ministras J.Olekas, prieštaraudamas prezidento ir Užsienio reikalų ministerijos pozicijai, trečiadienį pareiškė nesutinkąs, kad Lietuva siųstų naują karių kontingentą į sąjungininkų misiją Irake. Šis dalinys turėtų pakeisti jau gegužės viduryje turinčius grįžti Lietuvos karius.

J.Olekas jau seniai vis užsimindavo apie savo norą išvesti Lietuvos karius iš Irako. Tačiau griežtai prieštarauti bendrai pozicijai jis nusprendė tik dabar, kai lyg ir atrodė, jog viskas taip pat suderinta.

Ir vėlgi – nei šalies prezidentas, nei Užsienio reikalų ministerija nėra išaiškinusi visuomenei, kiek dar tęsis Lietuvos karių misija Irake. Nepaaiškinama ir tai, kokios naudos ji duoda ar galėtų duoti šaliai.

Ar dabartinė politinė tyla dėl Lietuvos sprendimo kol kas nepritarti ES derybų su Rusija pradžiai ateityje negali virsti panašiu konfliktu? Ar tikrai vienas ar kitas politikas, nedeklaravęs pozicijos dabar, nepasinaudos tuo vandeniui drumsti ateityje, ypač artėjant Seimo rinkimams?

Tiesa, viešai prieštarauti Lietuvos reikalavimams dėl derybų su Rusija pradžios nelengva tikriausiai būtų net didžiausiam Rusijos režimo draugui Lietuvoje. Juk jie – visiškai pagrįsti.

Maža to, Lietuva to reikalauja netgi ne iš Rusijos. Ji reikalauja, kad ES gintų mūsų šalies interesus taip, kaip gina kitų savo narių interesus. Prieštarauti tam viešai irgi nedaug kas drįstų.

Tačiau mūšis nebus lengvas. Ir tam, kad jis baigtųsi sėkmingai, Lietuvos diplomatams praverstų ir tvirtesnis politinis užnugaris. Juo labiau kad jei ryžto užtektų tik trumpam, tai neabejotinai turėtų skaudžių pasekmių visai mūsų šalies užsienio politikai ateityje.