Naujienos

Praėjusią savaitę Bukarešte vykęs NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Lietuvoje labiausiai išgarsėjo dėl dar vieno sėkmingo prezidento V.Adamkaus diplomatinio pasirodymo tarptautinėje arenoje. Lietuvos vadovo iniciatyva susibūrusi šalių grupė neleido užtrenkti durų į šį Aljansą Ukrainai ir Gruzijai. Tokią žinią Lietuvos diplomatai ir Prezidentūra noriai reklamavo nuo pat praėjusio ketvirtadienio.

Skeptikai pasiginčytų, kiek Bukarešto susitikime kilusio pasaulio galingųjų ginčo sąlygomis lėmė V.Adamkaus balsas. Bet pasidžiaugti mūsų diplomatijos sėkme, net jei ji buvo tik simbolinė, proga yra.

Tai jau ne pirmas sėkmingas V.Adamkaus tarpininkavimas tarptautiniuose forumuose. Todėl galima kalbėti ir apie Lietuvos prezidento tarp sąjungininkų pelnytą pagarbą, ir Lietuvos diplomatijos stiprėjimą.

Sugebėjimas priversti, kad ir Lietuvos balsas būtų išgirstas net ten, kur ietis suremia galingiausios valstybės, mūsų šaliai gali duoti naudos ateityje kaunantis dėl mūsų šalies interesų.

Tačiau šis NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Lietuvai gali būti svarbus ne tik dėl to, jog V.Adamkui pavyko pasiekti, kad Ukrainai ir Gruzijai būtų suteikta narytės perspektyva.

Tiesa, oficialiai deklaruotas Lietuvos troškimas buvo didesnis. Siekta, kad Aljansas Ukrainai ir Gruzijai suteiktų narystės veiksmų planą. Tačiau dar prieš NATO susitikimo pradžią jau buvo galima teigti, kad tikimybė Ukrainai ir Gruzijai gauti tokį veiksmų planą buvo lygi nuliui.

Į JAV ir jas rėmusių daugiausia Rytų Europos valstybių argumentus dėl strateginės Ukrainos ir Gruzijos reikšmės buvo atsakyta ne mažiau svariais kontrargumentais. Kol Berlynas ir dar kai kurie jo sąjungininkai mąstė, kaip nesupykdyti Maskvos, nemažai Europos šalių ne be pagrindo abejojo dėl Kijevo ir Tbilisio pasirengimo narystei.

Todėl tikėtis, kad NATO plėtros šalininkų argumentai įveiks gana rimtą oponentų susirūpinimą, buvo beveik neįmanoma.

Tiesa, NATO ne veltui dar vadinamas Aljansu, kuriame ryškiai dominuoja JAV. Todėl galbūt Ukrainos ir Gruzijos rėmėjai galėjo tikėtis, kad Vašingtonas privers jam prieštaraujančias šalis paklusti.

Taip neįvyko. Maža to, sunku pasakyti, ar vien Amerikos lyderių pastangomis būtų pasiekta net tai, kad NATO susitikimo dokumentuose būtų įtvirtintas Aljanso pažadas priimti Ukrainą ir Gruziją į NATO ateityje.

Kaip jau žinoma, iki prezidento V.Adamkaus diplomatinės atakos pradžios buvo planuojama skelbti daug labiau miglotą deklaraciją.

Dabar jau ir Ukraina, ir Gruzija žino, kad viskas priklausys tik nuo jų pačių pastangų. Aljansas, nors ir atidėjo narystės veiksmų plano suteikimą, viešai įsipareigojo priimti abi minėtas šalis į savo būrį.

Regis, ne tiek svarbu, ką dabar vertėtų skelbti nugalėtojais, o ką – pralaimėjusiaisiais.

Tačiau situacija, atsiskleidusi Bukarešto susitikime, rodo, jog ima pildytis prognozės, kad JAV įtaka NATO po truputį mažės, o kartu stiprės stipriausių ES valstybių vaidmuo.

Dar vienas tokios tendencijos patvirtinimas – Prancūzijos viešas pareiškimas apie jos grįžimą į karinę Aljanso vadovybę.

Galimi pokyčiai NATO viduje Lietuvai turėtų kelti dvejopus jausmus. Iki šiol Šiaurės aljanse mūsų šaliai artimesnė būdavo Vašingtono, o ne neretai prorusiškų nuostatų kaustomų ES didžiųjų valstybių pozicija.

Tiesa, būtent šis NATO susitikimas parodė, kad agresyvėjanti Maskva jau privertė prabusti ir galingiausių Europos valstybių lyderius. Pavyzdžiui, dėl priešiškos Rusijos reakcijos Bukarešte iš tikrųjų šįkart jau nuogąstavo tik vienintelė Vokietija.

Bet tai, kad ir Berlynas galų gale nusileido dėl narystę NATO ateityje Ukrainai ir Gruzijai žadančios formuluotės, rodo, jog ir vokiečiai yra skeptiški Maskvos atžvilgiu.

Todėl gali būti, kad Vilniaus argumentai ateityje bus geriau suprantami ir Europos galingiesiems. Tai tarsi patvirtina ir televizijų užfiksuotos kanclerės A.Merkel pagyros V.Adamkui už jo ryžtą kaunantis dėl Ukrainos ir Gruzijos narystės NATO.

Kita vertus, net jeigu Vilniui ir toliau būtų lengviau bendrauti su Vašingtonu nei su Europos partneriais, tai vis dėlto nebūtų gera išeitis Lietuvai. Mūsų šalis, nors ir laikydama save JAV strategine partnere, vis dėlto priklauso Europos Sąjungai.

Sunkoka būtų nesutikti, kad dažnai ne be pagrindo proamerikine vadinta Lietuvos užsienio politika buvo nulemta ne ko kito, o pačios Lietuvos strateginių interesų.

Tačiau taip pat sunku būtų paneigti, kad net už JAV Trojos arkliais Europoje kartais vadintų Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių užsienio politiką neretai mums tekdavo brangiai sumokėti Europos Sąjungos politinėje arenoje.

Todėl akivaizdu, kad Lietuvai naudingiausia būtų išvengti JAV ir galingiausių Europos valstybių pozicijų susikirtimo. Net ir tokio kaip Bukarešte.

Kita vertus, storėjanti diplomatinių Lietuvos sėkmių istorija tarptautiniuose forumuose rodo, kad erdvės sutarimo paieškai visuomet galima surasti. Visus tenkinantį kompromisą, pasirodo, įmanoma rasti netgi aršiausių ginčų atmosferoje.