Naujienos

Kad lietuvis atsivertų, reikia daug laiko. Tai pajuto nuo praėjusio rudens Lietuvoje reziduojanti Prancūzijos ambasadorė Maryse Berniau. 62-ejų teisininkė ir politikos mokslų specialistė pasidalijo savo diplomatės (ir ne tik) patirtimi, įgyta dirbant ne tik mūsų šalyje, bet ir JAV, Kanadoje bei Balkanų kraštuose. 

– Jūsų kartos merginos, ir dar prancūzės, labiau domėjosi menu, dailiaisiais amatais, gurmanišku gyvenimu, nei, sakysime tarptautinės politikos ar teisės studijomis.

– Nemanau, kad esu didelė išimtis, nes mano karta yra viena pirmųjų, kuri gimė ir užaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai prancūzės jau turėjo balsavimo teisę, žinojo, kas yra Simone de Beauvoir ir kokias idėjas ji skleidė („Antroji lytis“, tvirtinanti, kad „moteris – irgi žmogus“, pasirodė 1949-aisiais). Taigi tuo metu ir vėliau Prancūzija sužinojo, kas yra moterų emancipacija.

Tarptautine politika pradėjau domėtis labai anksti – kai man buvo vos 10–12 metų. Mokydamasi licėjuje, galutinai įsitikinau, kad gilintis į kitų tautų gyvenimą – tai ir yra mano pašaukimas.

– Ar prie jūsų būsimos karjeros prisidėjo auklėjimas šeimoje?

– Esu labai kukliai gyvenusios paprastos prancūzų šeimos atžala, auklėta aukštos moralės vertybėmis. Gimiau ir augau mažame kaimelyje, kuriame nebuvo nė tūkstančio gyventojų. Patys tėvai neturėjo galimybių mokytis, tad kurį laiką teko verstis nedideliu ūkeliu ir dirbti žemės ūkio kooperatyve. Čia jiedu susipažino, susituokė ir po dvejų metų susilaukė manęs, vienturtės dukros. Vienturtės, nes dėl gimdymo metu patirtos traumos mama daugiau vaikų susilaukti nebegalėjo. O tėčio, grįžusio iš tarnybos kariuomenėje, didžiausias džiaugsmas buvo tas, kad Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo išmokęs vairuoti automobilį ir ūkyje galėjo dirbti sunkvežimio vairuotoju.

Kiek prakutę, kaime jie įsigijo nedidelį verslą. O kai sulaukiau septynerių, tėvai persikėlė į Paryžių: tėtis, sėkmingai įveikęs administracijos skelbtą konkursą tapo telekomunikacijų techniku, o mama turėjo nedidelę daržovių ir vaisių krautuvėlę. Jiedu keldavosi labai anksti, gal ketvirtą valandą rytais, kad iš ūkio pristatytų šviežių produktų.

Taigi tėvai dirbo po keliolika valandų per parą ir labai stengėsi, kad įgyčiau deramą išsilavinimą ir galėčiau realizuoti savo svajones. Pavyzdžiui, vienu metu man sunkiai sekėsi matematika, tad tėvai už papildomą mokestį samdė mokytoją, kad tik nebūtų spragų. Žodžiu, namuose visąlaik viešpatavo begalinio darbingumo atmosfera. Darbas, kaip ir dera valstietiškas šaknis turinčiam žmogui, man iki šiol yra pats didžiausias dievas. Ir už tai esu dėkinga savo tėvams, kurie, šiandien jau garbingo amžiaus, dar gana energingi. Nepaisant to, jaučiu didelį nerimą ir rūpestį, kad esu toli nuo jų ir negaliu dažnai matytis.

– Kuo septynmetei mergaitei iš kaimo ypatingas pasirodė Paryžius?

– Apsistojome tryliktajame Paryžiaus rajone, kurį šiandien jau sunku net atpažinti. Tada jis man atrodė kaip didelis kaimas, kuriame visada sutiksi pažįstamą kirpėją, duonos kepėją, saldumynų ar vaisių pardavėją, senienų krautuvėlės savininką, kur į mokyklą nutipensi vos per kelias minutes. Miesto šoko ar bent jau nuostabos, didelių kontrastų tada tikrai neišgyvenau.

Mokiausi prancūzams gerai žinomame Claude‘o Monet mergaičių licėjuje, kuris įskiepijo tai, ką paprastai vadiname prancūzišku auklėjimu: pagarba tradicijoms, geros manieros, nepriekaištingos savo krašto istorijos bei kultūros žinios... O ką reiškia būti mišrioje merginų ir vaikinų kompanijoje, pirmąkart patyriau jau studijuodama – iš pradžių teisę, o paskui ir politikos mokslus.

– Kai kalbame apie Prancūziją, įsivaizduojame stereotipus: aukštoji mada, impresionistų dailė, Luvro muziejus, Victoras Hugo, Eifelis, Triumfo arka, pagaliau – vynas, sraigės, pelėsinis sūris... Kurį stereotipą norėtumėte sugriauti?

– O kam griauti, jeigu jie visame pasaulyje garsina mano kraštą? (Juokiasi.). Taip, be Paryžiaus pasaulis neturėtų haute couture, ir ši sąvoka nekeliautų iš lūpų į lūpas, nepaisant to, kad šiandien daugelyje aukštosios mados namų meno direktoriaus kėdę yra užėmę jau net ne prancūzai. Būtent mada mano miestą pavertė elegancijos sostine plačiąja šio žodžio prasme, nes rafinuotas ir subtilus požiūris, mandagus bendravimas prasiskverbė į visas gyvenimo sritis.

Gastronominiu požiūriu Paryžius yra tikras kaimas – juk patys gurmaniškiausi patiekalai, kone visa prancūzų virtuvė į sostinę atkeliavo iš provincijos, tad jai dešimties milijonų gyventojų miestas turi būti be galo dėkingas. Kaip ir už parfumeriją, nes šios meka yra Graso miestelis Provanse.

Kad ir kaip dievinčiau Paryžių, tačiau Prancūzija tokia spalvinga, kad neretai vilioja pabėgti nuo sostinės triukšmo ir dulkių. Aštuntąjį praeito amžiaus dešimtmetį tėvai buvo įsigiję namą Normandijoje, tačiau, metams bėgant, ir jų jėgoms senkant, nekilnojamąjį turtą vis sunkiau darėsi išlaikyti, tad teko parduoti. Nepaisant to, Normandija ir po šiandien man – kaip gimtinė: su arkliais, karvėmis ir vištomis, su nepakartojamais peizažais, šimtmečių istorijos virtuve... Gal tik Pietvakarių Prancūzija – su Bordo, Nantu, Tuluza – man kiek menkiau pažįstama ir dar neatrasta. Sakau – kol kas...

– Jeigu šiandieninį Paryžių lygintumėte su savo jaunystės Paryžiumi?

– Jis tapo megapoliu ir multikultūriniu miestu, kuris, regis, jau tuoj sprogs nuo milžiniško žmonių kiekio. Tiesa, jis dar ne Tokijas ir ne Meksikas, tačiau žmonių antplūdį sunkiai atlaiko ne tik oro uostai, metro, bet ir praeitų šimtmečių miesto architektūra, todėl vis dažniau tenka matyti, kaip nuolat miestas remontuojamas.

Mano jaunystėje, kai sostinė priminė didelį kaimą, vien jau kinų restorano atsiradimas kėlė didelę nuostabą. Dabar panašius pokyčius sunku jau net susekti. Imigracija iš Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos gerokai ir turbūt negrąžinamai pakeitė Paryžiaus veidą. O ką jau kalbėti apie dažnus sproginėjimus priemiesčiuose?

– Ar taip radikaliai pasikeitė ir prancūzės portretas? 

– O, koks sudėtingas klausimas! Žinoma, kad pasikeitė: moterys tapo laisvesnės ir nepriklausomos ir socialiai, ir moraliai. Esu liudininkė, kaip mano jaunystėje keitėsi moterų pasaulis: tai, kad mano šalies moterys įgijo teisę balsuoti tik po Antrojo pasaulinio karo – vėliau nei kitose civilizuotose Vakarų Europos valstybėse, sukūrė tam tikrą įtampą ir vėliau tam tikrą sprogimą; negana to – iki septintojo dešimtmečio prancūzės negalėjo atsidaryti asmeninės banko sąskaitos; pilnametėmis imtos laikyti ne dvidešimt vienerių, o aštuoniolikos suteikta teisė nutraukti nėštumą ir naudoti kontraceptines priemones.

Kai buvau studentė, kilo gana stiprus feministinis judėjimas. Tiesa, aš, kaip mergaitė, išauklėta gražių manierų, jokiuose sambūriuose nedalyvavau. Labai gerai atsimenu 1968-ųjų gegužės įvykius Paryžiuje – tai buvo beprotiškas barikadų, liepsnojančių afišų ir dūžtančių prabangių vitrinų laikas. Tada buvau politikos mokslų pirmakursė. Mūsų institutas, kaip ir abu bulvarai – Saint Germain ir Saint Michel – bei Odeono teatras ir Sorbonos universitetas – viskas buvo okupuota… pačių studentų. Labai neįprastas vaizdas. Egzaminai anuliuoti…

Įvykiai sutapo ir su hipių judėjimų, kuris, tiesa, Prancūzijoje buvo marginalinis ir taip stipriai nesireiškė, kaip, pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje. Kai 1981-aisiais pradėjau dirbti Prancūzijos generalinio konsulato San Franciske kultūros atašė, teko iš arčiau susipažinti su iš ten kilusia hipių banga.

– Diplomatinis darbas Balkanų šalyse (Belgrade 1985-1988 m.; Sarajeve 2006-2010 m.) paliko bene ryškiausią jūsų karjeros pėdsaką. 1998-2001 m. buvote Europos Sąjungos ekspertė Sarajeve (programa PHARE ).

– Likimas pasisuko taip, jog teko stebėti esminius buvusios Jugoslavijos politinius lūžius: nuo buvusios komunistinės šalies vadovo Josipo Broz Tito iki dabartinių šalių vadovų, kai subyrėjo režimas ir Balkanų valstybės atsiskyrė ir paskelbė nepriklausomybę.

Padėti šalims išsaugoti demokratiją ir suverenumą, sutaikyti serbus, bosnius ir kroatus buvo nelengva, bet labai įdomi ir prasminga misija. Kaip diplomatei, man tai buvo pats didžiausias profesinis išbandymas. Balkanų šalių istorija ir tautų gyvenimai buvo taip sujaukti, kad vietinių žmonių mentalitetas, sprendimai ir poelgiai karo akivaizdoje kartais būdavo nenuspėjami.

– Pritarsite, kad lietuviai pietų slavams – absoliuti priešingybė?

– Prieš atvykdama į jūsų šalį, gana detaliai studijavau Lietuvos istoriją, kuri, beje, taip pat yra be galo sudėtinga: reta tauta gali pakelti tokius istorinius išbandymus. Tuo stebiesi dar labiau, kai susitinki su lietuviais ir matai jų baukštų, rimtą, griežtoką ir uždarą būdą.

Kad jis atsivertų, reikia ir laiko, ir galimybių ilgiau pabendrauti, ir sukurti visiško pasitikėjimo atmosferą. Tai itin ryškiai pajutau, kai, diegdama frankofonijos projektus, apsilankiau provincijoje: Anykščiuose, Pasvalyje, Alytuje, Marijampolėje – žmonės ten labai šilti, bet nedrąsūs, jie turi gerų idėjų, bet nesiryžta jų iškart išdėstyti.

Beje, Vilnius ir Lietuva – skirtingi pasauliai, kaip, beje, Paryžius ir Prancūzija. Sako, nori pamatyti autentišką krašto koloritą, apsilankyk miesto ar miestelio turguje. Vilniaus turguose dar nesilankiau, bet tai, kas Senamiestyje dėjosi pirmą kovo savaitgalį, per Šv. Kazimierą, paliko didelį įspūdį.

Valdas PUTEIKIS