Naujienos

 

L. Talat-Kelpša taip pat nepagrįsta vadino kritiką, esą Lietuva pastaruoju metu ėmė atrodyti "išsišokėle" Europoje, nedraugiškai bendraudama su Rusija kenkia verslui ir sakė esąs tikras, kad politika turi būti grindžiama ne tik pragmatika, bet ir vertybėmis.

 

- Viešojoje erdvėje Lietuva imta vadinti "išsišokėle" ES - prisimenamas veto pavasarį dėl ES ir Rusijos derybų, šį mėnesį Vilnius vėl vienintelis garsiai nepritarė tų derybų atnaujinimui. Ar teisinga tokia kritika ir kodėl Lietuvai nepavyksta rasti sąjungininkų?

- Pastarajame ES ministrų susitikime Lietuvos pozicija rėmėsi faktais - okupacinė kariuomenė iš Gruzijos neišvesta, netgi neatitraukta į rugpjūčio 7-osios pozicijas, kaip reikalauja tarptautiniai susitarimai. Mūsų nuomone, išsakyti poziciją, pagrįstą faktais, nėra joks išsišokimas. Daugiau niekas to pasakyti nesiryžo, todėl nenorėjome, kad būtų įspūdis, jog ES numoja ranka į įvykius Pietų Kaukaze. Juolab ir diplomatinės technikos požiūriu, ES ministrų susitikime buvo ne balsuojama, o keičiamasi nuomonėmis, todėl vadinti Lietuvos poziciją "vetavimu" - šiek tiek perdėta.

Laikytis savo pozicijos iki galo įvairiuose ES formatuose nėra jau tokia reta išimtis. Galbūt užsienio reikaluose - rečiau, bet ir čia pasitaiko. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje viena ES šalis - Olandija - nepritarė ES susitarimui su Serbija dėl glaudesnių santykių, nes manė, kad Serbijos vyriausybė nepakankamai bendradarbiauja su tarptautiniu teismu nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje ištirti. Ar tai pakeitė Lietuvos požiūrį į Olandiją, ar Lietuvos apžvalgininkai ją pavadino išsišokėle? Nereikia mums patiems įsikalbėti kompleksų ir būti šventesniems už Romos popiežių.

Ar bus išvengta vetavimo, priklauso ir nuo ES pirmininkaujančios šalies. Pavyzdžiui, 2002 m. dėl Danijos derybininkų lankstumo pavyko rasti kompromisą dėl tranzito į Kaliningradą, nors kartais atrodė, kad šios derybos pasmerktos žlugti. Šį pavasarį tvirtinant mandatą deryboms su Rusija iš pradžių nelabai kas nors norėjo girdėti Lietuvos poziciją, tačiau kai įvyko tai, kas buvo neišvengiama, ES pirmininkaujanti šalis surado visiems priimtiną kompromisą, derybų mandatas pasipildė Lietuvai svarbiais protokolais.

Dabar pirmininkaujanti valstybė užėmė tokią poziciją, kad ji geriausiai žino, kokiu keliu ES turi eiti - dar gerokai prieš užsienio reikalų ministrų susitikimą apie derybų su Rusija atnaujinimą imta kalbėti kaip apie įvykusį faktą. Pirmininkaujanti šalis turi teisę rinktis taktiką, kaip vadovauti, bet tai anaiptol neatima iš Lietuvos teisės išsakyti savo nuomonę.

Užsienio žiniasklaidoje ši situacija nebuvo įvertinta kaip kažkoks išsišokimas. Dauguma leidinių Vakaruose tiesiog konstatavo faktą, kad sprendimas priimtas vienai valstybei turint atskirąją nuomonę, o, pavyzdžiui, Lenkijos, Danijos didieji dienraščiai parėmė Lietuvą.

Dar noriu pabrėžti, kad pozicijas ir politikos kursą ne visada galima matuoti racionaliais pragmatiniais kriterijais. Žiūrint grynai iš pragmatinio taško, tiek mūsų brolių partizanų visą dešimtmetį trukusi kova Lietuvos miškuose, tiek Kovo 11-osios Aktas atrodytų kaip beprotybė - juk visas pasaulis sakė, kad reikia susitaikyti su aplinkybėmis. Moraliniai vertybiniai dalykai, kuriais grindžiamos politinės pozicijos, vis dėlto egzistuoja, nors kai kurios Europos šalys ir nori juos pamiršti. Lietuva nėra tokia šalis, šiuo metu jos sąžinė vis dar gyva.

- Kritikuojama, kad Lietuvos pozicija yra nenuosekli - nevykstant deryboms ir nesant ES bei Rusijos naujos sutarties ES tikrai negalėtų kalbėti "vienu balsu" su Rusija, kaip to nuolat prašo Vilnius, padaugėtų dvišalių susitarimų...

- Nelabai aišku, kas ir kodėl perša mintį, kad jeigu nėra derybų - nėra bendros ES nuomonės. ES kažkada turėjo labai aiškią nuomonę dėl Rusijos veiksmų Čečėnijoje. Po to buvo Komisijos parengti siūlymai dėl Kaliningrado srities vystymo, dar vėliau - "Keturių erdvių" susitarimas. Tada apie naujas derybas jokios kalbos dar nebuvo.

O dvišaliai susitarimai su Rusija, matyt, bus pasirašomi ir vykstant deryboms dėl partnerystės susitarimo, ir jam įsigaliojus. Jie išnyks tik tada, kai įsigalios Lisabonos sutartis, kai atsiras ES "užsienio reikalų ministras" ir valstybės narės savanoriškai deleguos savo kompetencijas užsienio politikos srityje bendroms institucijoms.

- Kokie svarbiausi Lietuvos reikalavimai, kad kažkada vėliau tvirtinant sutartį vėl nereikėtų pasinaudoti veto teise?

- Dėl partnerystės susitarimo derėsis ne Lietuva, o Komisija, pagal ES šalių suteiktą mandatą. Į jį įtrauktos ir nuostatos, kurias išsikovojome pavasarį - dėl dingusių Lietuvos piliečių Rusijoje, Sausio 13-osios ir Medininkų žudikų, energetinio saugumo. Kai susitarimas bus pasiektas, Lietuvos Seimas vertins, ar EK apgynė Lietuvos interesus, ir spręs, ar ratifikuoti sutartį. Be to, yra ir kontrolės mechanizmas, tad Lietuvos diplomatai ir Vyriausybė atidžiai stebės, kaip tos derybos vyks.

- Po karo Gruzijoje imta kalbėti, kad po jos eilė gali ateiti Krymui Ukrainoje, vėliau - ir Baltijos šalims. Ar matote padidėjusį pavojų iš Rusijos, provokacijų grėsmę?

- Visų pirma tikimės, kad Rusija padarė išvadas po karinės avantiūros Gruzijoje, kad ji išves okupacines pajėgas bei grįš į tarptautinės teisės rėmus. Tai principinė nuostata.

Manome, kad šiuo metu karinė Rusijos grėsmė Baltijos regione nėra labai reali. Tiesa, įvairiais pareiškimais apie papildomos ginkluotės dislokavimą prie mūsų sienų galbūt yra siekiama išprovokuoti Baltijos šalis ir Lenkiją, kad imtume dar labiau nerimauti dėl savo saugumo, pradėtume ginkluotis ir taip suteiktume Rusijai pretekstą pateisinti savo pačios ginklavimąsi...

Ir Ukrainoje, ir Baltijos šalyse pagrindinė rizika šiandien yra vidaus nestabilumas ir vidaus nesutarimai. Įrodėme galį atremti išorines grėsmes - 1990 m. atlaikėme energetinę blokadą, vėliau - Rusijos rinkų netektį. Sunku nuspėti, kaip tos išorinės grėsmės pasireikštų ateityje, bet sukaupta istorinė atmintis yra labai svarbi.

Manau, kad didžiausia problema yra viduje - kai kairė nežino, ką daro dešinė, kai institucijos kovoja dėl savo statuso, nėra aiškiai apibrėžti valstybės interesai ir neleidžiama jų sujungti į visumą. Deja, Lietuvoje pastangos slopinti šį procesą yra ne tik kryptingos, bet dažnai atrodo, kad ir sisteminės.

- Kalbos apie ginkluotės didinimą sklinda ne tik iš Rusijos, bet ir Baltarusijos. Lietuvos diplomatai tarsi deda pastangas, kad ES ir Minsko santykiai atšiltų, bet štai Aleksandras Lukašenka pareiškia norįs įsigyti "Iskander" raketų Lietuvos pašonėje. Kaip vertinate tokius pareiškimus, ar jie pakeis Lietuvos toną dėl Baltarusijos?

- Lietuva nuo pat pradžių siekia gerų kaimyninių santykių su Baltarusija, ir jie yra, sakyčiau, normalūs - eksportas iš Lietuvos į Baltarusiją šiemet gali pasiekti 2 mlrd. litų, nepaisant Šengeno, žmonės keliauja ir lanko vieni kitus. Šiemet galutinai baigta sutvarkyti Lietuvos ir Baltarusijos siena - tai istorinis įvykis, nes juk tarp mūsų tautų valstybės sienos niekada nebuvo.

Anksčiau Lietuvoje buvo manoma, kad didžiausia rizika kyla dėl Baltarusijos demokratinių institucijų silpnumo. Kai viską lemia vieno asmens sprendimai, negali būti tikras dėl rytojaus. Be to, Baltarusijoje gana brutaliai buvo mindomi pilietinės visuomenės daigai, ir Lietuva, kaip ir visa Europa, negalėjo į tai nereaguoti.

Šiandien didelė grėsmė ateina iš pasikeitusio geopolitinio konteksto. Prieš porą metų pamatėme pirmąjį "rankų laužymo" pavyzdį, kai Baltarusijai staiga buvo nutrauktas dujų tiekimas. O šiomis dienomis vienos kaimyninės šalies generolai apie "Iskander" ar branduolinio ginklo dislokavimą Baltarusijoje praneša net nepasitarę su Baltarusijos valdžia.

Europa turėtų išmokti vieną pamoką iš įvykių Kaukaze - negalime ir vėl apsimesti, kad nematome, kas vyksta su Baltarusija, o po to vieną dieną nubudę imti domėtis, kaip čia sugrįžus į status quo ante.

Jau šiandien matome, kad Baltarusijos valdžia yra priversta imti labai dideles paskolas Rusijoje, atiduoti strateginius objektus. Reikalinga tokia politika, kuri apibrėžtų šitą procesą ir leistų aiškiai į jį reaguoti.

Tuo pačiu negalime pamiršti ir politinių jėgų pačioje Baltarusijoje. Prezidentas Michailas Saakašvilis teisingai įvertino padėtį po karo Gruzijoje: išvengti naujos agresijos padės tik dar daugiau demokratijos, dar daugiau atvirumo. Įdomu, ką apie tai šiandien mano Baltarusijos vadovybė?

O A. Lukašenkos pareiškimą kol kas vertiname kaip pareiškimą. Juolab kad ir ekspertai yra ne kartą pabrėžę, kad tos raketos, apie kurias dabar šnekama, dar nėra pagamintos.

- Vienu didžiausių pavojų Lietuvai įvardijama energetinė priklausomybė, šalies vadovai nuolat kelia energetinių šaltinių diversifikavimo klausimą. Ar nepasigendate didesnio ES, EK dėmesio? Ar pareiškimai Briuselyje ir kitose ES sostinėse nėra vien deklaratyvūs, nevirstantys veiksmais, kai reikia juos įgyvendinti, skirti pinigus?

- Manau, kad energetinio saugumo klausimams daugiau dėmesio galėtume skirti mes patys. Prisimenu 2006 m. diplomatų suvažiavimą, skirtą energetinio saugumo problematikai, kuriame buvo kalbėta ir apie energijos taupymą, ir apie atsinaujinančios energetikos perspektyvas. Buvo parengtos ir paskelbtos suvažiavimo išvados, jos išplatintos valdžios institucijoms. Šiandien galime klausti - kas atsitiko, kad nieko neatsitiko?.. Matomas tik vienas ryškus poslinkis - šiandien daug tiksliau suprantame Lietuvos energetikos padėtį ir tai, kad tik patys galime spręsti iš to kylančias saugumo problemas.

Sprendimas statyti naują atominę elektrinę yra teisingas, jis padės Lietuvai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Labai svarbu įtraukti kaimynines valstybes - tai leistų spręsti elektros tiltų statybos klausimus, garsiau kalbėti apie saugumo problemas ES ir tikėtis didesnio ES solidarumo.

- Bet kodėl su kaimynais tiek daug problemų - su Latvija nesutariama dėl elektros tilto į Švediją, Estijos vadovai ne pirmą kartą priekaištauja dėl vilkinamo IAE projekto?

- Be abejo, kuo ilgiau delsiame, tuo mūsų kaimynams padėtis atrodys keistesnė. Įsivaizduokite, kad turite verslo kompaniją su partneriais užsienyje, ir staiga sužinote, kad prieš tą kompaniją pradėti tyrimai, procesas politiškai stringa, blokuojamas. Akivaizdu, kad kyla abejonių, nepasitikėjimo. Kuo ilgiau ta guma tempiama, tuo sunkiau pasiekti bendrą kolektyvinį rezultatą.

- Minėjote 2006-uosius, bet, ko gero, reikėtų žvelgti dar toliau - juk apie IAE uždarymą buvo žinoma daugelį metų, o realių žingsnių, kurie stiprintų energetinę nepriklausomybę, nebuvo daroma. Ar diplomatiniuose susitikimuose, kad ir keliant klausimą dėl IAE uždarymo, nesulaukiama priekaištų, kad Lietuva netinkamai panaudojo šimtus milijonų EK skirtų eurų?

- Noriu pats užduoti klausimą - kieno kompetencija spręsti Lietuvos energetinio saugumo klausimus? Iki 2004 m. pagrindinis URM uždavinys buvo sėkminga Lietuvos integracija į ES ir NATO, šis uždavinys buvo sėkmingai išspręstas. Po to - apmąstymų laikotarpis, buvo kuriamos idėjos, koncepcijos, kaip turėtų vystytis Lietuvos užsienio politika. Gal mes ir toliau būtume sėkmingai užsiėmę tokia intelektine veikla, tačiau nesprendžiamos energetinio saugumo problemos nebadyti akių negalėjo.

Šiandien galime tik stebėtis - kodėl URM jomis susidomėjus iškart pasklido kalbos apie įvairius čiuptuvus, aštuonkojus, raizgančius Lietuvos valstybines institucijas...

- Neretai girdimi verslininkų skundai, kad nedraugiška Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu kenkia verslui toje šalyje. Ar pagrįsta tokia kritika?

- Be abejo, neatsakinga būtų teigti, kad politika neturi įtakos verslui. Bet šiandien verslo santykiai tiek su Baltarusija, tiek su Rusija plėtojasi sėkmingai. Šiemet eksportas į Rusiją gali pasiekti 8 mlrd. litų. Pramonininkų konfederacijos viceprezidentas prieš kelias dienas viešai pasakė: "Neturime problemų bendraudami su verslo bendruomene Rusijoje, taip pat ir Rusijos verslininkai neturi problemų Lietuvoje". Ir šiuo žodžius girdime po įvairių "vetavimo" istorijų, po kai kurių politinių jėgų spaudimo eskaluoti žalos atlyginimo klausimus.

Vertinimas, esą mūsų politika Rusijos atžvilgiu yra griežta ar priešiška, yra daugiau mūsų mąstymo konstruktas, neparemtas objektyviais argumentais. Apklausos rodo, kad artimiausio kaimyno - Karaliaučiaus srities - žmonės palankiai vertina Lietuvą ir jos vykdomą užsienio politiką. Kitoje Rusijos dalyje paveikslas, aišku, skiriasi. Bet jei norime skleisti pozityvią informaciją šeštadalyje Žemės rutulio, tai ir skirkime tam adekvačius išteklius. Misijos "Sibiras" dalyvių patirtis rodo, kad sutirpdyti ledus galima labai greitai, bet ši misija - tik lašas jūroje tų darbų, kuriuos reikėtų atlikti.

Neišspręstų klausimų yra daug - ministras Petras Vaitiekūnas prieš dvejus metus per vizitą Maskvoje pateikė 26 klausimų sąrašą, kuriuos buvo siūloma spręsti kartu. Reikia tik apgailestauti, kad čia nelabai pasistūmėta - ir ne dėl to, kad Lietuva nieko nedarė ar nenorėjo, tiesiog nesulaukėme aiškaus savo partnerių atsako.

Sveikiname ir padedame verslininkams, einantiems į Rusiją, Baltarusiją ar Ukrainą, bet ir jie turi įvertinti rizikas - ne tik ekonomines, bet ir politines. Būtų neatsakinga reikalauti, kad valstybė savo užsienio politiką koreguotų pagal kurios nors vienos įmonės, kad ir kokia didelė ji būtų, pelno maržas. Negi turime nustoti reikalauti išsiaiškinti, kur dingo mūsų verslininkas Stanislovas Jucius, nebereikalauti, kad liautųsi mūsų vežėjų diskriminacija ar kad būtų išduoti Sausio 13-osios, Medininkų žudikai? Šiais ir kitais klausimais yra aiški žmonių valia, Seimo, kaip Tautos atstovybės, priimtas įstatymas, jį privalome vykdyti.

Eltos korespondentas Vaidotas Beniušis