Naujienos

Lietuva baigia pusmečio pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai ir jau perdavė pirmininkavimą Graikijai, o vasarį pradės pirmininkauti Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybai. Apie praėjusius ir ateinančius iššūkius LRT televizijos laida „Savaitė“ kalbasi su Lietuvos diplomatijos vadovu Linu Linkevičiumi.

– JT narėmis yra 193 valstybės, JT Saugumo Taryba – vienintelė institucija, kuri pagal tarptautinius įgaliojimus netgi gali sankcionuoti karinės jėgos panaudojimą. Ar šis pirmininkavimas dar sudėtingesnis nei ES?

– Žinoma, pirmininkauti JT Saugumo Tarybai tai jau yra politinė pasaulio lyga. Ir sunku dabar su kažkuo palyginti, nes labai daug konsultacijų turėjome, daug su kuo tariamės, visi siūlosi kalbėtis, padėti. Labai sunku dabar pasakyti. Kai tas pirmininkavimas praeis, tada paklauskite, ir aš jums pasakysiu, kuo skyrėsi, kuo panašu. Bet, žinoma, pobūdis bus kitoks, kalbos nėra.

– Ministre, o kaip Lietuva apskritai pateko tarp tų 15 valstybių, ar buvo sunku? Matyt, tai užtruko, kiek metų reikėjo, kad Lietuva taptų JT Saugumo Tarybos nare?

– Mes dar 1996 metais, žiūrėdami į kalendorių, pareiškėm tokį norą, ir štai, žiūrėkit, kiek praėjo laiko. Pasaulis yra labai didelis. Ir Lietuvai ten save pateikti, išvis save paminėti, kad ją žinotų, o dar kad išrinktų, tai čia tokių įžūlumo elementų buvo. Bet vis dėlto tas organizacinis darbas ir taktika pasiteisino. Nes už mus balsavo 14 šalių daugiau nei mes turime diplomatinių santykių.

– Dabar apie jau praeitą mokyklą – pirmininkavimą ES Tarybai. Ministre, jūs jau visai iš arti matėte tą virtuvę. Prašau pasakyti, labai sunku surasti bendrą kalbą, kad ES vienu ar kitu klausimu kalbėtų vieningai?

– Tikrai nėra lengva. Kalbant visiškai nuosekliai, turėjome labai suderinti Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Europos Tarybos (nuomones). Ta trijulė turi dirbti vieningai, kaip viena komanda, kas praktikoje ne visada būna. Iš tikrųjų tenka tose sąlygose dar ir rezultatą turėti. Tai dėl to labai džiaugiamės, kad tokioje situacijoje mums pavyko labai daug rezultatų pasiekti, net tokių, kurie visiškai nejudėjo, kurie buvo užstrigę, kaip, pavyzdžiui, daugiametė finansinė perspektyva.

– Po neseniai įvykusio ES užsienio reikalų ministrų susitikimo su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu jūs sakėte, kad bendros kalbos nebuvo rasta, o požiūris į Ukrainą, galima pasakyti, pakirto tarpusavio pasitikėjimą. Ar ES buvo netikėtas toks Rusijos elgesys Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių atžvilgiu?

– Mano vertinimu, čia subjektyvu, nesakyčiau, kad netikėta, nes vis tiek profesionalai politikoje dirba ne pirmą dieną ir nujaučia, ko tikėtis, ko nesitikėti. Gal tik pasikeitė reakcija. Toks paradoksas net neseniai atėjo į galvą: jeigu 2003 metais Irako krizė praktiškai suskaldė Europą, ji susipyko, reikėjo vienyti, ieškoti kažkokių klijų (tada kaip tik buvo priimta ES saugumo strategija), tai dabar Ukraina, drįsčiau teigti, suvienijo Europą.

Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt