Naujienos

Valstybės saugumo departamentas perspėjo lietuvius, po 1990-ųjų kovo 11 d. pasitraukusius iš sovietinės kariuomenės ar atsisakiusius joje tarnauti, jiems gali grėsti pavojus keliaujant į kai kurias šalis. Ar Kremliaus kerštas Lietuvai gali būti susijęs su provokacija Estijoje, kai rusai pagrobė šios šalies žvalgybos pareigūną? Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. - Ministre, pradėkime nuo informacijos apie sovietų armijoje tarnavusius asmenis. Koks jūsų vertinimas? - Esu labai nustebęs. Daug kartų buvo patikinama ir Rusija vis pabrėždavo, kad negalima lyginti Tarybų Sąjungos ir Rusijos valstybės, kad jos neturi nieko bendro ir ant Rusijos pečių negalima užkrauti naštos dėl viso to, kas buvo Tarybų Sąjungoje. Dabar visais veiksmais nubraukia savo pačių versiją. Pasirodo, kad yra sąsaja. Nežinau, ką čia galima išlošti. Tarptautinėje erdvėje tai dar vienas štrichas, parodantis, kas yra kas. - Kodėl dabar, praėjus 20 metų, iš stalčiaus traukiamos tokios bylos? Ar čia kerštas Lietuvai už tai, kad Sausio 13-osios ir Medininkų bylos tiriamos pakankamai neblogai? - Nenorėčiau daryt prielaidų. Bet niekada nebūna atsitiktinumų. Propagandiniai kanalai sutirštėjo, tas įvykis Estijoje. Paprastai tokie dalykai nevyksta savaime. NATO viršūnių susitikimas buvo sėkmingas visam Aljansui ir mūsų šaliai. Kaip ir JAV prezidento Baracko Obamos vizitas Taline. Tai galėjo suerzinti tuos, kurie turi kitų tikslų. Kad ta šventė nebūtų tokia saldi, yra noras viską apgadinti. Padažnėja tokių įvykių, kurie yra tarsi testas. Bandoma, kaip reaguos. Pagal tai projektuojami kiti įvykiai. Tas vyko ir Ukrainoje su keista baltų sunkvežimių kolona. Tą aptarėm ir visi įsitikino, kad tuo pat metu kitos kolonos kitur buvo kitu tikslu, čia buvo tik dūmų uždanga. Negali priprast prie tokių dalykų, tiesiog tam reikia ruoštis. - Kaip Lietuva turėtų reaguoti? - Prokuratūra jau pasakė. Pagalbos šiuo klausimu neteiks, nes Lietuvoje tai nėra nusikaltimas. Tų asmenų nėra daug, bet juos reikia įspėti. - Ar tai reikėtų traktuoti kaip grėsmę nacionaliniam saugumui? - Nemanau. Tai nedraugiškas gestas atkasant tuos reliktus, kurie buvo pamiršti ir jų pačių. - 1562 jaunuoliai sovietinėje armijoje atsisakė tarnauti po 1990-ųjų. Dalis buvo išvežta prievarta, kai kurie nuteisti, dauguma slapstėsi. Šiandien daugumai jų daugiau nei po 40 metų. Kas gali garantuoti, kad su jais neatsitiks kaip su Estijos pareigūnais? - Niekas negali garantuoti. Todėl reikia budriai stebėti situaciją. Net ir tose sferose su mūsų kaimynu, kurios nieko bendro neturi nei su saugumu, nei kultūra. Galime tikėtis bet ko. - Jeigu toks asmuo nuvyksta į Rusiją ir yra suimamas, ar Lietuva jam gali padėti? - Žinoma, kad mėgintume, bet kas gali garantuoti? Tas Estijos pareigūnas, kuris buvo pagrobtas naudojant jėgą. Estija net susisiekt su juo negali. Mes neturėtume net kur skųstis.  Kolegos estai pranešė, kad pagrobtas pareigūnas yra Maskvoje, jam iškelta byla, įvairūs kaltinimai. Suprantu ir estų pareigūnus, kad jie nekelia aistrų tikėdamiesi jam padėti. Tai įžūli provokacija, kai grobiamas kitos šalies saugumo pareigūnas. - Yra keliama versija, kad Rusija estų pareigūną laiko tam, kad vėliau išmainytų į rusų šnipą. - Toks variantas įmanomas. Šiuo atveju nemanau, ar tai taip lengvai pasiekiama. Leiskime estams patiems vertinti situaciją. - Viešoje erdvėje buvo išsakytas pavyzdys, kad, tarkime, į Kaliningrado sritį vyksta Rusijos karinio tranzito traukinys, kuriame vyksta rusų kariškiai. Traukinys staiga sugenda ir Rusijos kariškiai išeina pasivaikščioti, jiems atsiranda galimybė sukelti provokacijas. Kaip nuo to apsisaugoti? - Tam yra standartinės procedūros, kurioms reikia ruoštis iš anksto, o ne tada, kai atsitinka. Mano žiniomis, tokios situacijos yra modeliuojamos, yra intensyviai dirbama. - Pirmadienį baigėsi ES ultimatumo terminas, per kurį Rusija turėjo apsispręsti, ką daryti. Sankcijos paskelbtos, tačiau atidėtos. Kaip tai vertinti? - Bus loginė tąsa to, kas buvo padaryta ekonominėje, finansinėje, gynybinėje srityse. Bus taisomos spragos, kurias buvo mėginama apeiti įvedus pirmines sankcijas, bus plečiamas finansinis sektorius – 5 valstybiniai bankai, gynybinis sektorius, ribojamas priėjimas prie kapitalo rinkos naftos sektoriuj. Tai bus ypač skaudu ekonomikai, kuri ant to stato savo pažangą, vidaus produkto augimą. Tie sektoriai, kurie parinkti, ypatingai energetikos, turės itin didelę įtaką. Galima suprasti tas pauzes, sprendimų atidėliojimą, bet jis yra neišvengiamas. Kitos kalbos, kai žmonės negirdi argumentų, nėra. Visi ekspertai vertina, kad kai kurioms kompanijoms nebus priėjimo prie finansinių rinkų, kas labai svarbu naftos sektoriui. Galbūt išimtys bus daromos tam, kas susiję su žmonių sveikata, gamtosaugos reikalais. - Nėra įtraukiamas gamtinių dujų sektorius. - Ateis laikas. Dalykai daromi nelengvai, lemia daug veiksnių. Glaudžiai deramasi su JAV. Jau daugiau yra koordinavimo. Jeigu propaganda iš Rusijos skelbia, kad tos sankcijos jai nieko nereiškia, vadinasi, kad tai reiškia labai daug. Sankcijos daro labai didelę žalą Rusijos ekonomikai, iš šalies sprunka kapitalas, investicijos, negali skolintis, modernizuotis, kas susiję su energetikos sektoriumi. Vyksta grandininė reakcija. Mūsų tikslas nėra pakenkti Rusijos žmonėms. Be abejo, viskas atsigręžia, bet kito kelio nėra. Visuose susitikimuose užduoda klausimus, ką mes dar galime padaryti? Yra du momentai – stiprinti spaudimą Rusijai ir suteikti pagalbą Ukrainos vyriausybei, ne tik ekonomikai, politikai. Kalbu ir apie karinę paramą. Yra pavyzdžių. Europa labai aktyviai diskutavo, kokie yra Islamo valstybės smogikų išpuoliai prieš kurdus Irake: etninis, religinis valymas. Buvo sutarta, kad pati organizacija negali suteikti karinės paramos kurdams, bet atskiros šalys gali. Lygiai taip pat gali būti padėta Ukrainai. - P. Porošenkos padėjėjas pareiškė, kad NATO susitikime Ukraina pasiekė susitarimą su 5 valstybėmis dėl ginklų ir karinių stebėjimų, tačiau 4 šalys suskubo paneigti. Atrodo, kad Ukrainos prezidentas ir Vakarų šalys kalba skirtinga kalba. - Viešai tokių dalykų niekas nenori afišuoti. Net neabejoju, kad tokių susitarimų gali būti. - Pats dalyvavote Velse. Ar buvo kalba, kad Ukraina atskirų narių prašys pagalbos? - Buvo kalbama, kuo gali padėti. Ukraina neprašo siųsti karių, jie prašo įvairiausios paramos – humanitarinės ir tų pačių šalmų, amunicijos. Ko gero buvo daug apie tai kalbama ir susitarta. Manau, kad tai labai gerai. Ir Lietuva sakė, kad turime suteikti Ukrainai pagalbą, nes jie vieni turi atsilaikyti prieš didelę agresiją. - Susitikime esminių sprendimų, oficialių sprendimų Ukrainai dalinama nebuvo. - Niekas neužtveria kelio suteikti paramą. Ji buvo teikiama ir bus, gal yra nenoras garsiai apie tai kalbėti. Buvo labai vieningas įvykių vertinimas. Negirdėjau nė vieno NATO vadovo kalbant kitaip, tik smerkiant tai, kas buvo ir kad reikia padėti. - Koks Ukrainos prezidento planas? - Buvo daug ginčių dėl paliaubų. Mus pasiekė informacija apie paliaubų pasirašymą su 14 veiksmų. Teko susipažinti su tuo turiniu, jis geras. Pavyzdžiui, apsikeitimas belaisviais, kad grupuotės pasišalintų iš Ukrainos teritorijos. P. Porošenko jaučia didžiulę naštą ir atsakomybę. Jis privalo išnaudot kiekvieną šansą. Jis su prezidentu V. Putinu kalbės tiek, kiek reiks, nors ir netikės, kad tai įmanoma. - Yra teigiančių, kad apie jokias paliaubas nebegalima kalbėti, tik apie aneksiją. Tie regionai yra „Krymas 2“. - Visiškai sutinku. Kai kas laikys pasiekimu, kad nutrauks ugnį, kažkokios paliaubos. Bet statusas, kuris yra dabar, visiškai netenkina. Tai galima sakyti aneksuotos sritys. Pasų išdavimą pastebime jau nuo 2008-ų metų, nuo Abchazijos, Pietų Osetijos. Greituoju būdu išduodami pasai, padaromi piliečiais, kuriuos reikia ginti, nes kažkas juos engia ir tada okupuojama. Tai vadovėlinė įvykių seka, kuri jau buvo pabandyta. Per didelė prabanga yra stebėti tą situaciją, turime daryti kažką, kad tą sustabdytume. Kol kas darom ne viską. - Kalbate apie Lietuvą ar Vakarų pasaulį? - Apie Vakarų pasaulį, visas organizacijas. Nežinau, ką maža Lietuva gali padaryti. Tarptautinėse diskusijose, manau, darom maksimumą. Nesam išpuikę, nemanom, kad kažką jau pasiekėm. Ir toliau darysim, ir kuo toliau, tuo daugiau žmonių tiki, kad tai darom ir dėl Lietuvos saugumo. Tai bandymas, kaip pasaulis reaguoja į tai, kas gali atsigręžti prieš juos pačius. Ne kartą pamatė, kad ta nelaimė, kuri buvo toli, priartėja prie jų pačių. Tai pakeičia mąstymą tų šalių, kurios pripratę prie komforto sąlygų, o staiga brutali jėga prieina taip arti ir jie pamato, kad tai nėra abstrakcija, kad tai yra tai, su kuo reikia kovoti.