Naujienos

„Mene nėra taisyklių. Ir bjauriausias žmogus ar net žmogėdra gali būti puikiausias menininkas”, – kalbėjo 50-metį atšventęs fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius.

Sukakties proga A.Aleksandravičius surengė net dvi parodas. Vilniaus rotušėje galima pamatyti ciklą „LDK šešėliai”, o sostinės Prospekto galerijoje – šūsnį fotodienoraščio lapų, kurie pavadinti „Renovatio”.

A.Aleksandravičius išgarsėjo žymiausių Lietuvos menininkų portretais. Tačiau jis nesilaiko tradicijos jubiliejaus proga surengti geriausių darbų retrospektyvą.

Atvirkščiai, A.Aleksandravičius tarsi išsineria iš senosios meistriško portretisto odos ir siūlo publikai įvertinti visai kitokį kūrėją – istorinio paveldo tyrinėtoją ir net reportažo meistrą.

Su A.Aleksandravičiumi kalbėjomės Vėlinių dieną, kai jam sukako lygiai 50 metų.

– Ar tai, kad gimėte per Vėlines, kaip nors veikia jūsų kūrybą?

– Per Vėlines man iš tiesų labai sekasi fotografuoti.

Gal todėl, kad įtikiu tais dalykais ir vėlės man padeda? Kartais būna nepaaiškinamų dalykų, nors aš ir nemėgstu visų tų, kurie skelbiasi, kad mato auras.

Kai keliavau po vietas, susijusias su poetu Adomu Mickevičiumi, mintyse vis su juo pasišnekėdavau. Juokais sakydavau, kad galbūt ir nėra vėlių ar pomirtinio pasaulio, bet jei koks ženklas pasirodytų, būtų neblogai.

Ir štai atvažiavau į jo tėviškę, o virš A.Mickevičiaus namo (dabar ten muziejus) – didžiulė vaivorykštė. Nors aplinkui niekur nelyja. Dangus giedras. Turiu spalvotas nuotraukas.

Jeigu nežinotum tos istorijos, atrodytų, kad tai saldus kičinis paveiksliukas. Tačiau matyti, kad tai ne montažas.

Tiesa, kai buvau visai mažas, labai stebėdavausi, kad mano gimtadienio proga tiek daug žvakučių uždegta. Beje, tą pačią dieną yra gimęs ir Maironis.

Kadangi A.Mickevičius rašė „Vėlines”, važiavau su juo susijusių vietų fotografuoti ir lapkričio 1-ąją, ir per savo gimtadienį. Naktį po kapus vaikščiojau, fotografavau. Buvo įdomu.

– Pristatydamas parodą Prospekto galerijoje rašote, kad tai – atotrūkis nuo jūsų pamėgto portreto, poilsis nuo intensyvaus bendravimo su fotografuojamuoju ir jo smelkiančių akių.

Ar taip sudėtinga fotografuoti žinomus žmones?

– Į šią parodą žiūriu kaip į išsilaisvinimą nuo portreto. Žinoma, aš ir toliau darysiu portretus, tačiau čia jų nėra.

Nuo 1996 metų nieko kito nedariau, tik portretus. O portreto kūrimas – labai intymus procesas.

Juk su fotografuojamu žmogumi bendrauji akis į akį. Namuose. Pusantros valandos. Tai didžiulė įtampa. Turi būti padaręs namų darbus, žinoti, apie ką šnekėti.

Reikia priversti žmogų atsipalaiduoti, taip pat ir išprovokuoti, kad galėtum pagauti įvairias jo emocijas – nuo šypsenos iki ašaros.

– O kaip išprovokuoti ašaras? Pasakius ką nors bjauraus?

– Kartais turi ir suerzinti žmogų, jei tau to reikia. Bet geriausia tai daryti jau prieš išeinant, nes jis gali ir atsisakyti fotografuotis. Galima pasakyti: jūsų filmai labai prasti. Arba taip: ši jūsų knyga – tikrai nevykusi.

O čia – poilsis. Tvirtovę fotografuoji. Nepatiko? Dar kartą. Apėjai iš visų pusių, atsisėdai, ramiai pamąstei.

Gali bet kuriuo momentu nueiti į tualetą, o paskui tęsti tai, ką esi pradėjęs.

– Ar nesulaukėte priekaištų, kad metėte kelią dėl takelio?

– Kažkada pradėjau nuo aktų ir režisuotų fotografijų. Parodoje „Renovatio” per naujus darbus tarsi parodau ir visą savo kūrybinį kelią.

Nors girdėjau ir skeptiškų nuomonių, manau, kad ateityje būtent tokia bus mano fotografija. Ir būsimuose portretuose jau akcentuosiu ne tiek veidą, kiek aplinką, antrą planą, siužetą.

Juk aplinka stipriausiai ženklina gyvenamąjį laikotarpį, architektūrą.

Viskas nuolat keičiasi – po penkiolikos metų gal jau niekas nebedėvės tokių rūbų, kurie džiūsta vienoje mano fotografijų.

Ar Žemaitijoje nebestatys šiltnamių su tokiais plastikiniais staliukais, ant kurių galima pasidėti butelį ir agurką.

Išgeri, nuravi daržą ir dar baltinius pakabini.

– Rotušėje rodomų darbų formatas gerokai didesnis. Ar tuo norėjote pabrėžti senosios Lietuvos didybę?

– Jie tinka tiems pilių motyvams, kurie iš tiesų ir liudija didybę. Štai Sapiegos, statydami Alšėnų dvarą, iškasė du didelius ežerus ir jų dugną išklojo brangiomis plytelėmis.

O Ružanų rūmuose buvo ne tik teatras ir oranžerija, bet ir dvi pasaulinio lygio bibliotekos.

Nors tais laikais knyga buvo didžiausia brangenybė, nes nebuvo masiškai spausdinama. Ar tai ne didybė?

Visa tai padaryta 2008 metų rudenį. Tris kartus buvau Baltarusijoje ir nuvažiuodavau po 2000 kilometrų savo mašina. Supratau, kodėl tą kraštą vadina Gudija. Ten iš tiesų tokie gūdūs miškai.

– Keliavote su žinomu istoriku Alfredu Bumblausku?

– Ne, aš jam tik skambindavau ir klausdavau, ar toje konkrečioje vietoje yra koks nors dėmesio vertas objektas.

Jis atsakydavo, kad iš tiesų už miško galima surasti biblioteką, kurioje lankydavosi A.Mickevičius.

Tada pradėdavau klausinėti ir vietos žmonių.

– Kaip kilo sumanymas fotografuoti žymiausius LDK statinius?

– Gavau Lietuvos užsienio reikalų ministerijos paramą sukurti ciklą „Adomo Mickevičiaus pėdomis”, tačiau nuvažiavęs į Baltarusiją supratau, kad aplinkui yra ir daugiau dalykų, kurie man įdomūs.

Pavyzdžiui, Krėvos pilis, kurioje buvo kalintas Kęstutis. Šįmet tą temą pratęsiau jau ir Lietuvoje.

LDK mūrai užburia. Kai pradedi apie juos skaityti, kiek įdomių dalykų randi. Tikiuosi, kad ir fotografijų žiūrovams pasidarys smalsu: kas buvo ta Krėva ar Alšėnai.

Fotomenininkas ieško Lietuvos veidų

Alfredas Bumblauskas

Istorikas

„Atrodo, kad A.Aleksandravičius pradeda vaikščioti po senąją mūsų valstybę ieškodamas jos žmonių, o gal net ne tiek žmonių, kiek Lietuvos veidų, suvokdamas veidą kaip peizažą su šešėliais ir debesų dramomis. LDK šešėliai – ir Nemirų Iškolde su ankstyviausia provincine gotikine bažnyčia, ir Klecke su dominikonų bažnyčia, kur, regis, niekas nebeprisimena garsiosios pergalės prieš totorius. Gal daugiau LDK aidų Kiškų Liubčoje, Sapiegų Alšėnuose, o ypač Ružanuose, kur per rūmų arką matyti bažnyčia, per Tvaną priglaudusi Vilniaus vyskupijos kapitulą ir šv.Kazimiero palaikus. Dar daugiau aidų Radvilų Mire ir Nesvyžiuje, tačiau vis tiek neapleidžia įspūdis, kad visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštija yra tarsi šešėlis, o jos metafora tampa Gardino kapinės.”

Rūta MIKŠIONIENĖ