Naujienos

2013 m. antrą pusmetį Lietuvos laukia vienas didžiausių išbandymų nuo pat nepriklausomybės paskelbimo – pusę metų pirmininkausime Europos Sąjungai (ES). Kam mums to reikia, ką tai reiškia ir kur ketiname sukti Europos vairą?

Prieš kalbant apie galimus pirmininkavimo Europos Tarybai iššūkius ir galimybes, vertėtų konstatuoti, kad pirmininkavimas yra kiekvienos valstybės narės teisė ir pareiga. Pirmininkavimas Europos Tarybai rotacijos principu įvestas pagal Europos Bendrijų sutartis, iš pradžių nustatyta ir rotacijos tvarka: valstybės narės turėjo keistis kas pusę metų lotyniškosios abėcėlės tvarka pagal valstybės narės pavadinimą tos šalies kalba. 1993 m., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, nustatyta konkreti valstybių pirmininkavimo seka per artimiausius 12 metų. Pirmininkauti ES – tai pusę metų užtikrinti sklandų ES darbą, pradedant energetikos politika ir baigiant jogurto sudėtimi. Taigi visų Lietuvos institucijų laukia ne vienas iššūkis.

Konkrečią pirmininkaujančios šalies veiklą lemia interesai. Jie gali būti objektyvūs: šalies dydis, ekonomika, geografinė padėtis, gyventojų skaičius, arba subjektyvūs: instituciniai interesai, politikos tęstinumas, strateginiai projektai. Kadangi ekonomiškai esame viena silpniausių valstybių ES, o geografiškai save galime laikyti ES periferija, Lietuvą vertėtų priskirti valstybėms, turinčioms specifinių interesų, tokių kaip ekonominės padėties gerinimas, kuriuos įgyvendinant ES tampa ne tikslu, o priemone.

Preliminarūs tikslai staigmenų nežada

Kol kas nėra oficialiai patvirtintų Lietuvos tikslų pirmininkaujant ES, o preliminarūs tikslai yra šie: Baltijos jūros strategijos įgyvendinimas, Rytų kaimynystės plėtojimas, bendradarbiavimas išorinės ES sienos apsaugos srityje ir, žinoma, energetinis saugumas. Dėl Rytų kaimynystės ir išorinės ES sienos apsaugos didesnių problemų kilti neturėtų, mat šie klausimai Lietuvos keliami jau seniai: mūsų nuomonė šiame kontekste reikšminga, o faktas, kad išorinę sieną reikia saugoti, neginčytinas. Belieka stebėti nuotaikas ES ir į tai atsižvelgiant formuoti poziciją bei dėlioti argumentus.

2009 m. Europos Tarybos patvirtinta Baltijos jūros regiono strategija numato aktyvų visų Baltijos jūros regiono valstybių bendradarbiavimą siekiant keturių pagrindinių tikslų: padaryti regioną ekologiškai tvarų, lengvai pasiekiamą, saugų ir ekonomiškai klestintį. Tam numatyta 80 strateginių projektų, Lietuva dalyvauja dešimtyje jų. Strategijos naudą matuojant vertybiškai, svarbu pabrėžti, kad tai – pirmoji makroregioninė ES strategija, leisianti ekonominėje ir geografinėje periferijoje esančiai Lietuvai priartėti prie Europos. Matuojant taip, kaip Lietuvoje įprasta, – fondų parama, reikėtų kalbėti apie daugiau nei 50 mlrd. eurų, skirtų Baltijos jūros regiono strategijai įgyvendinti visose dalyvaujančiose šalyse: Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Danijoje. Kita vertus, Lietuvoje ši idėja vertinama kritiškai, esą jokio Baltijos jūros regiono identiteto nėra, o strategija kainuos per brangiai, be to, ji buvo priimta neatsižvelgiant į Lietuvos interesus, jai nedalyvaujant ir tik dėl švedų spaudimo. Sprendimus pražiopsoti, o paskui garsiai rėkti, esą mums jie nepakankamai palankūs, Lietuvai būdinga, tačiau dar ryškiau ši ypatybė atsiskleidžia tada, kai kalbama apie energetinį saugumą, kuris greičiausiai taps svarbiausiu ES pirmininkaujančios Lietuvos prioritetu.

Lietuva – prieš energetikos rinkos iškraipymus

Paradoksalu, tačiau būdami visateisiai ES ir NATO nariai esame visiškai priklausomi nuo Rusijos dujininkų malonės. Ir ne tik mes – rytiniai Lietuvos kaimynai maloniai parduoda dujas daugeliui ES valstybių, tačiau dujų kaina kiekvienai šaliai narei išlieka neskaidri. Taigi, taip tiesiog chirurgiškai tiksliai skaldoma Europa. Vienas svarbiausių dar Europos Bendrijos laikais suformuluotų principų – sąžininga konkurencija – pažeidžiama net keliais aspektais. Pirma, Lietuvoje už dujas mokama kaina – viena didžiausių Europoje, taigi iš įsigytų dujų gaminama elektra taip pat niekada negalės būti lygiavertė konkurentė Rusijoje gaminamai elektrai, nes žaliavos, šiuo atveju – dujų, kaina ten gerokai mažesnė. Konkurencinę aplinką iškraipo ir reikalavimų skirtumai, pavyzdžiui, atominės elektrinės statyboms ES keliami nepalyginamai didesni saugumo reikalavimai nei Rusijoje, o saugumas kainuoja papildomai. Žinoma, tai lemia galutinę kainą. Tiems, kurie tiki pakankamai užtikrinamu saugumu didžiojoje kaimynėje, vertėtų prisiminti 2009-aisiais sugriuvusią didžiausios Rusijos hidroelektrinės, Sajanų-Šušensko, sieną arba 2011-ųjų vasarą šalia Sankt Peterburgo statomo Leningrado AE-2 pirmojo bloko sienos griuvimą. Laimei, pastaroji avarija įvyko dar statant, taigi buvo išvengta branduolinės katastrofos. Beje, būtent tokios konstrukcijos reaktorius būtų statomas ir Astrave, netoli Lietuvos sienos... ES ir Rusijoje skiriasi ir anglies dioksido išlakų reikalavimai. Jas apmokestinus, Baltijos valstybėse iš iškastinio kuro pagaminamos elektros kaina dar labiau išaugs, taigi galimybės konkuruoti su iš Rusijos importuojama energija dar labiau sumažės.

Šiuo atveju svarbus ir geopolitinis aspektas. Pavyzdžiui, nors neturima jokių jungčių, jau tveriamos statybinės aikštelės Kaliningrado atominei elektrinei. Tikslą bet kokia kaina dominuoti dujų rinkoje atskleidžia ir „Lietuvos dujų“ pavyzdys: 2011 m. rugsėjį šios bendrovės kapitalizacija siekė 924 mln. litų, o neaudituotas pelnas per 2011 m. devynis mėnesius – 97,8 mln. litų. Palyginkime: „Gazprom“ rinkos kapitalizacija šiuo metu siekia apie 656 mlrd. litų, taigi maža mažos šalies dujų bendrovė sudaro vos 0,1 procento. Trumpiau tariant, centai. Jei šiuo metu piniginėje turite 100 litų, kuriuos įsivaizduotumėte kaip „Gazprom“, „Lietuvos dujos“ tiek pagal pelną, tiek pagal vertę būtų lygios 10 centų. Tiesa, Rusijos „galios per energetiką“ žaidimas veikiausiai niekada nesibaigs, o konkrečius pageidavimus smulkioms šalims suformuoti sunku. Didžiosios šalys taip pat žaidžia: kol Lietuva virkauja dėl dujų kainų, Dmitrijus Medvedevas su Angela Merkel apsikabinę atsuka butaforinį „Nord Stream“ čiaupelį, Rusija įsigyja keletą prancūziškų „Mistral“, o Vladimiras Putinas apsilanko savo gero bičiulio Silvio Berlusconi vakarėlyje... Šios draugystės rezultatas – palankesnės dujų kainos didiesiems ir mažesnis didžiųjų ES valstybių dėmesys burnojančios Baltijos mažylėms. Tačiau didžiųjų valstybių veiksmų taip pat negalima vertinti vienareikšmiškai.

Bendra energijos politika įgauna pagreitį

Iki priimant Lisabonos strategiją, energetika priklausė šalių narių kompetencijos sričiai, taigi nebuvo net teisinių bendro reguliavimo priemonių. Priėmus strategiją, mažosios valstybės siekia vis daugiau solidarumo, kai sprendžiami energetikos klausimai, o didžiosios – Vokietija, Prancūzija, Italija – siekia pačios spręsti energetikos klausimus. Nepaisant šios kolizijos, bendra energetikos politika sparčiai stumiasi į priekį: norint diversifikuoti energetikos sektorių ir didinti konkurenciją, numatyta, kad perdavimo sistemos negali priklausyti gamintojams. ES valstybės gali rinktis iš trijų perdavimo tinklų atsiejimo galimybių: visiškai atskirti nuosavybę, perleisti nepriklausomam sistemos operatoriui arba nepriklausomam perdavimo tinklų operatoriui. Šalims narėms belieka pasirinkti priimtiniausią būdą ir perkelti paketą į savo teisės sistemą. Seimui pateiktuose įstatymų projektuose numatyta, kad „Lietuvos dujos“ turi būti padalytos į dvi nesusijusias bendroves. Viena valdytų perdavimo tinklą, kita – skirstymą, tačiau Seimo nariai niekaip neįstengia susitarti dėl galutinio įstatymo ir dėl savo neryžtingumo jau sulaukia priekaištų iš Europos Komisijos. Šiame kontekste kyla klausimas, ar iš tiesų taip ilgai dėl energetinės neteisybės verkusiai Lietuvai taip labai to nepriklausomumo reikia. Kai kalbama apie Rusijos reakciją, vertėtų paminėti, kad būsimą pertvarką „Gazprom“ pavadino ir investuotojų teisių pažeidimu, ir nacionalizacija, nors direktyva numato, kad pertvarkomos įmonės akcininkai galės pasirinkti jiems priimtiną turto perleidimo būdą ir už turtą bus atlyginta.

Lietuvai taip pat suteikiamos visos reikalingos priemonės panaikinti energetinę izoliaciją: 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose aiškiai išdėstyta, kad bendra ES energetikos rinka turėtų funkcionuoti jau 2014 m., o 2015-aisiais „nė viena ES narė neturi likti izoliuota nuo ES elektros ir dujų tinklo“, taip pat turi būti sukurtas Baltijos energetikos jungčių planas, turintis sujungti Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją. Šis planas laikomas pavyzdiniu regioniniu energetikos infrastruktūros planu visoje ES. Tačiau Lietuvos politikai, užuot įvertinę svarbias politines ir teisines priemones, kurias suteikė ES, ir lėšas, kurias ketinama skirti, garsiai šaukia apie tai, kiek daug turėsime pridėti iš savo biudžeto, ir vėl prašo juos gelbėti. Mėginant įsivaizduoti, kaip ši paradoksali situacija atrodo, vertėtų dar kartą paminėti „Lietuvos dujas“: 2004 m. ES narė Lietuva Rusijos gigantui „Gazprom“ savo noru pardavė 34 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų už 100 mln. litų, tai yra maždaug tiek, kiek sudaro metinis „Lietuvos dujų“ pelnas. Natūralu, kad pirmasis Lietuvai užduodamas klausimas šiame kontekste yra „Kodėl?“ Deja, patys į šį klausimą sunkiai galėtume atsakyti, taigi muštis į krūtinę ir virkauti neverta. Kvailai atrodėme ir šaukdami, kad mūsų interesams kenkia „Nord Stream“: projektas daug metų buvo Transeuropinių energetikos tinklų programos projektų sąrašuose, kruopščiai planuojamas, tačiau Lietuvai visai nerūpėjo... iki tol, kai buvo pasiektas taškas, nuo kurio atgal pasukti jau nebeįmanoma. Tuomet puolėme šaukti, kaip bus blogai...

Savo tikslus ES galima pasiekti tik apgalvotai ir argumentuotai formuojant poziciją. To pavyzdys galėtų būti Lietuvos inicijuotas ir Europos Komisijos pradėtas „Gazprom“ veiklos tyrimas. Šią teigiamą pamoką Lietuva turėtų gerai įsidėmėti ir naudoti pirmininkaudama. Sėkmingai išreikšdami savo poziciją galime inicijuoti permainas, kurios leis garantuoti monopolininko skaidrumą, – tokiu atveju laimėtų visa ES.

Kiek balų už pirmininkavimą?

Realių permainų per pirmininkavimo pusmetį vargu ar pasieksime: ES teisės aktų priėmimas užtrunka metus ar dvejus, taigi Lietuvos veikla apsiribos anksčiau pirmininkavusių valstybių darbų baigimu ir savo pozicijos formulavimu, pastangomis atkreipti ES dėmesį į mums svarbiausius aspektus ir naujų teisės aktų inicijavimu. Lietuvoje pastaruoju metu daug dėmesio skiriama kriterijams – kaip įvertinsime savo pirmininkavimo kokybę? Tačiau kriterijų čia nėra ir būti negali. Galop, šaliai, kurioje referendumas dėl stojimo į ES žmones pritraukė ne dėl naujų galimybių, o dėl mainais už balsą gaunamų skalbimo miltelių bei „Euro“ alaus, kurioje ES nauda matuojama milijonais eurų (tenka pripažinti, neretai panaudojamų migloto poreikio nelabai skaidriems projektams), vertėtų kelti kuklius tikslus ir juos įgyvendinti, o ne žarstyti pažadus. Taigi, kriterijų ir vertinimų mėgėjams vertėtų pasakyti: pirma, Lietuvoje yra labai mažai ES specialistų, žaidimo taisykles išmanančių profesionalų ir žmonių, turinčių bent šiek tiek platesnį suvokimą nei „ES – tai struktūriniai fondai“. Turint visa tai omenyje, blogiausiu atveju griūsime veidu į purvą ir pirmininkavimas patirs panašų fiasko kaip „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Geriausiu atveju išmoksime suvokti Europą plačiau, pristatyti savo tikslus pagal ES žaidimo taisykles, inicijuoti permainas ir užtikrinti sklandų darbą pirmininkavimo pusmetį. Bet kokiu atveju Lietuvos biurokratų laukia vertingos pamokos, kurios padės geriau suvokti ES politiką. O jei nepavyks, kaltų pirmiausia vertės ieškoti savo kieme.

Monika POŠKAITYTĖ