Naujienos

Rusijos prezidento atstovas tikisi, kad lietuvių ir rusų politiniai nesutarimai tėra laikini, o juos panaikinti esą galėtų padėti labai geras dvišalis kultūrinis bendradarbiavimas. Buvęs Rusijos kultūros ministras, dabar – specialusis prezidento atstovas tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo klausimais Michailas Švydkojus neseniai buvo atvykęs į Vilnių su Rusijos prezidento administracijos vadovu Sergejumi Naryškinu įteikti aukštų rusų apdovanojimų lietuvių menininkams Donatui Banioniui ir Sauliui Sondeckiui.

"Kultūriniai santykiai turi būti vystomi, nepaisant politinės konjunktūros. Galų gale būtent kultūrinis bendradarbiavimas padės įveikti tuos politinius ir istorinius nesutarimus, kurių vis dar yra Lietuvos ir Rusijos santykiuose", – interviu dienraščiui optimistiškai kalbėjo M.Švydkojus.

– Ar Lietuvos ir Rusijos santykius kultūros srityje galima vadinti idealiais?

– Jie tikrai labai neblogi. Be to, jie visai nepanašūs į, tarkim, Rusijos ir Amerikos ar Rusijos ir Prancūzijos kultūrinius santykius. Todėl, kad Rusijos menininkams Lietuva, viena vertus, yra vieta, susijusi su tam tikrais kultūriniais prisiminimais, kita vertus – rinka, nors ir nedidelė, bet gana pastovi ir miela, nes pritraukia ne tik rusus, bet ir lietuvių publiką. Todėl Lietuva rusų menininkams yra nuolatinių gastrolių, apsilankymų vieta.

Lietuvių menininkams, ypač teatro režisieriams, Rusija irgi yra didžiulė rinka.

Kalbu visiškai be sentimentų, pragmatiškai. Žinoma, galima ir reikia pasakyti apie tam tikrus nostalgiškus prisiminimus iš sovietinių laikų. Bet ir taip tarp Lietuvos ir Rusijos yra susiklostę sveiki kultūriniai santykiai. Pastebime gana laisvą kūrybinę migraciją, pavyzdžiui, Rimas Tuminas vadovauja Vachtangovo teatrui Maskvoje, Rusijoje dirba Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius, Mindaugas Karbauskis.

Be to, esama ir tarpvalstybinių kultūrinių projektų. Pavyzdžiui, dabar pradedama rengti, mano nuomone, labai svarbi paroda "Šimtmečiai kartu", be to, ruošiamasi švęsti Lietuvos ir Maskvos didžiųjų kunigaikštysčių taikos sutarties 515-ąsias metines. Rusija, be jokios abejonės, dalyvaus ir kitąmet minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines.

Galbūt mūsų santykiai nėra idealūs, tačiau tikrai glaudūs ir geri.

– Vis dėlto susidaro įspūdis, kad Rusijoje plačiai žinomi tik nuo sovietinių laikų likę lietuvių menininkai, nors jau praėjo du dešimtmečiai, kai Sovietų Sąjungos nebėra.

– Nemanau. Pažiūrėkit, mano išvardyti O.Koršunovas, M.Karbauskis ir kiti jau yra naujoji, jaunoji menininkų karta, kuri niekaip nesietina su sovietine praeitimi.

Lietuvos ir Rusijos kultūrinius kontaktus vadinčiau organiškais: mes prisimename ir naudojamės sovietinių laikų kultūros laimėjimais, tačiau kartu vystome juos šiuolaikinėje plotmėje.

Pastebėčiau, kad mūsų dvišaliuose santykiuose didesnių nesutarimų nėra.

– Tik kultūros srityje?

– Ne tik. Politinėje irgi.

– Nejaugi jums nėra akivaizdūs tie politiniai, istoriniai ar visuomeniniai nesutarimai, kurių dabar esama?

– Aš visiškai rimtai manau, kad jeigu nesivadovausime tik politine konjunktūra, jeigu žvelgsime į giluminius Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių procesus, tai didesnių nesutarimų tikrai nepamatysime.

Politinė konjunktūra gali būti kokia tik nori. Bet, pavyzdžiui, mes neturime teritorinių pretenzijų vieni kitiems, nėra ir didesnių problemų tranzito ar ekonominio bendradarbiavimo srityse. Nėra ir giluminės abiejų visuomenių nesantaikos.

Ar visa tai nėra įrodymas, kad viskas kur kas geriau, nei gali pasirodyti, jeigu žvelgtume vien į kokius nors kartais pasirodančius politinius pareiškimus ar priekaištus?

– Bandote atskirti kultūrinius ir politinius santykius? Ar tai įmanoma?

– Aš visada maniau, kad kultūriniai santykiai turi vystytis, nepaisant politinės konjunktūros. Tokios pat nuomonės ir prezidentas Dmitrijus Medvedevas, ir premjeras Vladimiras Putinas, ir mano tiesioginis viršininkas, Rusijos prezidento administracijos vadovas S.Naryškinas. Štai, pavyzdžiui, jis yra Rusijos ir Japonijos dvišalės kultūrinio bendradarbiavimo komisijos pirmininkas. Tas bendradarbiavimas plėtojamas, nepaisant tam tikrų politinių dvišalių santykių problemų, nepaisant to, kas kokį pareiškimą priims dėl Kurilų salų (tomis dienomis Japonijos parlamentas priėmė sprendimą, kad dabar rusams priklausančios keturios pietinės Kurilų salos yra istorinės japonų žemės – red. past.).

Politika yra politika, kultūra yra kultūra. Tai skirtingi dalykai.

– Bet plika akimi matoma, kad Rusija sieja kultūrą su politika. Neretai galima pastebėti, kad su Rusijos kultūros sklaida pasaulyje vykdoma ir rusų ideologinė, politinė, galų gale gyvenimo būdo propaganda.

– Galbūt ir galima kartais įžvelgti, kad kultūrinė ir politinė sklaida sujungiama, tačiau tai jokia taisyklė. Dažnai taip tiesiog natūraliai išeina – jeigu rusų kultūrą propaguoja mūsų politikai, be abejonės, prisideda ir tam tikras politinis fonas.

Bet nesutinku, kad propaguojamas rusiškas gyvenimo būdas, nes jis labai skirtingas įvairiuose didelės Rusijos kampeliuose. Vienaip žmonės gyvena Maskvoje, visiškai kitaip – kokioje nors Buriatijoje ar Šiaurės Kaukaze.

Rusija vis dar ieško savo identiteto. Juk sovietiniai laikai buvo labai didelis smūgis rusų identitetui.

– Nepaisant to, Rusijoje labai didelė sovietinių laikų nostalgija.

– Netikėkite nusistovėjusiais stereotipais. Tos nostalgijos nėra tiek, kiek galėtų pasirodyti.

Taip, dalis vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonių iš tikrųjų jaučia nostalgiją sovietinei sistemai vien todėl, kad tai buvo jų jaunystės metai. O kai esi jaunas, daug kas atrodo idealu.

Be to, bėgant laikui lieka tik geri prisiminimai, problemos pasimiršta. Tuomet buvo labai daug iliuzijų, garantuoti tam tikri socialiniai ar su asmens saugumu susiję dalykai. Tačiau buvo ir gausu problemų – tuščios parduotuvės, neįtikima korupcija, įsigalėjusi biurokratija ir negalėjimas jos kritikuoti, uždarytas užsienis, saugumo tarnybų savivalė. Visa tai buvo. Bet, pasikartosiu, tie dalykai žmogaus atmintyje kažkaip nugrimzta į idealizmą ar gerus prisiminimus.

Manau, šiuolaikinis rusų jaunimas nejaučia jokios nostalgijos sovietų laikams. Jeigu paklausinėtumėt žmonių iki 30 metų, vargu ar gautumėte daug atsakymų, idealizuojančių tuos laikus. Jie nežino apie tuos laikus, jie gyvena šių dienų realijomis ir iššūkiais. Natūralu, kad tokių žmonių nuolat daugės.

– Argi dvišaliams santykiais neturi įtakos požiūrių į istoriją skirtumai arba politiniai nesutarimai dėl požiūrio į demokratiją, vakarietiškas vertybes ir panašius dalykus?

– Aš visada maniau, kad kultūros sferoje pažanga yra, nepaisant tų galbūt ir egzistuojančių nesutarimų kitose srityse. O tai labai svarbu. Ir būtent tai gali padėti rasti sutarimą ir kitais klausimais.

Esu optimistas, todėl manau, kad visi istoriniai ir politiniai nesutarimai susigulės. Taip, bus gana griežtų politinių pareiškimų vieni kitų atžvilgiu. Bet visa tai tik retorika. Galų gale viskas bus kitaip, kur kas geriau, nei yra dabar.

Kultūra tikrai išgelbės tą netobulą, netobulą, netobulą pasaulį.