Naujienos

AISTRA. Žinomas aktorius J.Budraitis visą gyvenimą fotografavo kino ir teatro žmones. Lietuvos kultūros atašė Rusijoje aktorius Juozas Budraitis pastaruoju metu vis labiau vertinamas ir kaip fotomenininkas. Tiesa, ne Lietuvoje, o Maskvoje.

Šiais metais 70-metį švęsiantis J.Budraitis gavo pasiūlymą surengti personalinę parodą Maskvos tarptautinėje fotobienalėje, vykusioje pusantro mėnesio. Lietuvių aktoriaus fotografijos buvo eksponuojamos naujoje galerijoje, kuri atidaryta prie „Mosfilm“ kino studijos.

- Kokio laikotarpio tie darbai ir kokios jų temos? – paklausiau J.Budraičio.

- Tai mano darbo kine 1970-1980 metai. Kolegų veidai, epizodai iš filmavimo aikštelių. Rodžiau lietuvių aktorių Eugenijos Pleškytės, Regimanto Adomaičio, Laimono Noreikos, Broniaus Babkausko ir Stasio Kosmausko portretus. Kolekcijoje daug rusų aktorių. Yra ir italų, su kuriais filmavausi, – Giancarlo Giannini, Ornella Muti. Iš viso apie 70 darbų. Tą pačią parodą Maskvos fotografijos namai ruošiasi rodyti ir Rusijos Dūmoje. Prašo ir Vladivostokas, Nižnij Novgorodas, Kazanė.

- Ar Lietuvoje tokią parodą pamatysime?

- Lietuvoje daryčiau truputį kitokią. Čia man labiau rūpėtų lietuviai. Ne tik kino, teatro. Turiu ir iš kitų menų.

- Tai realu? Bus tokia paroda? Ypač turint omenyje, kad spalio mėnesį – jūsų jubiliejus?

- Padaryčiau. Jeigu kas nors nereikalaus užmokesčio už parodinę erdvę. Vis dėlto Lietuvos kino laikotarpis maždaug nuo 1966 iki 1990 metų mano archyve – turtingas.

- Dabar fotografuojate?

- Taip, tik dabar pats nežinau, ko noriu. Perėjau prie skaitmeninės fotografijos – ten yra visokio velnio. Nerandu savo temos. Kino temą pamečiau. Ten man nereikėjo klausti, ko aš noriu. Kine buvo svarbu užfiksuoti žmones, kurie man mieli, įdomūs, su kuriais norėčiau bendrauti daugelį metų. Norėjau, kad jie liktų tokie, kokius juos tada mačiau.

- Užfiksuoti norėjosi būtent žmones, o ne kokius natiurmortus ar peizažus?

- Yra ir siužetų iš filmavimų. Keisti, mažai kam žinomi dalykai. Pavyzdžiui, „žmurikai“. Pasiuvamos žmogaus dydžio lėlės, aprengiamos personažo drabužiais, nugrimuojamos ir metamos, sakykim, po tanku ar nuo stogo. Tokie žmogaus pakaitalai guli filmavimo aikštelėje.

Arba kitas senas siužetas. Visi pietus pavalgėme – kas ant akmenėlio, kas ant kelmo. Valgydavome iš aliumininio dubenėlio srėbalą, kurį mums atveždavo. Paskui sunešame tuos indus į vieną krūvą. Mačiau, kad netoli kaukolė guli. Ir įmečiau kaukolę į indų krūvą. Padariau nuotraukų diptichą: viename miega aktoriai, išvirtę ant žolės po pietų, kitame – vaizdas su indais ir kaukole.

-Iš tokių nuotraukų sudarytumėte neprastą albumą. Turite panašių svajonių?

- Apie tai aš negalvoju. Labai daug tam reikėtų skirti dėmesio, jėgų, laiko ir lėšų. Paliksiu kam nors archyvus, jeikam bus įdomu. Juk svarbu, kad būtų įdomu ne tik autoriui, bet ir publikai.

- Jūsų nuotraukų paroda „Mosfilm“ galerijoje – ne vienintelė?

- Maskvos kino teatras „Iliuzion“ turi Brolių Liumiere'ų fotografijos centrą, jis surengė parodą „Ikonos“. Joje kabojo 1960-1990 metų atpažįstamiausių žmonių portretai. Iš manęs į tą parodą paėmė šešias nuotraukas. Tai buvo rusų aktoriai Vera Glagoleva, I.Mirošničenko, Marina Nejolova, J.Leonovas, Rodionas Nachapetovas, o iš lietuvių – tik R.Adomaitis.

Ir dar jie paėmė nuotrauką, kur mes su M.Nejolova stovime, kai filmavomės R.Nachapetovo filme „Su tavimi ir be tavęs“. Išleido didžiulį tos parodos albumą. Įspūdinga, kai pamatai surinktas tokias fotografijas ir tarp jų – savo darbus. Arba parodoje ant sienos kabo – didelio formato įrėmintos nuotraukos. Geras jausmas.

Anksčiau Maskvos fotografijos namai buvo surengę teminę parodą „Rusų tautinis kostiumas“. Kadangi M.Nejolova filme „Su tavimi ir be tavęs“ vaidino vilkėdama rusišką kostiumą, turiu ir tokių jos nuotraukų. Trys labai sudomino parodos rengėjus.

Maskvoje esu dalyvavęs trijose didelėse fotoparodose. Neskaičiuoju savo parodėlių Nižnij Novgorode, Jaroslavlyje, Kaliningrade, Maskvos „Kino galerijoje“. Tai vis kino temų parodos. O kai kas jau ima domėtis ir mano šiuolaikine fotografija.

- Sakėte, kad dabartinėse jūsų nuotraukose pasitaiko „visokio velnio“.

- Yra tema, kurią galima pavadinti „Vaizdas į Maskvą“ arba „Maskvos eskizai“. Darau tą Maskvą nelabai atpažįstamu rakursu – kokia maža gatvelė, tvorelė, būdinga tik Maskvai, šulinio dangtis. Tokios parodos dar nebuvo, bet, atrodo, aš jai ruošiuosi.

Maskvoje ir Kaliningrade buvo mano koliažų ir piešinių paroda. Tapyba neužsiimu, nes tam reikia daug laiko, o aš tik priešokiais galiu. Todėl Maskvoje vis padarydavau koliažėlių, kad po darbo nervus nuraminčiau. Arba papeckiodavau akvarele.

Tokių darbų susirinko didžiulė krūva. Leonidas Bažanovas, meno kritikas, Valstybinio šiuolaikinio meno centro direktorius, pamatė mano peckelinius dalykėlius ir pasakė, kad reikia būtinai juos parodyti. Nelabai to siekiau, bet L.Bažanovas pats paėmė iš manęs darbus, įrėmino ir surengė parodą. Man atrodė, jog tai, ką aš darau, yra niekeliai. Tačiau profesionalas susidomėjo. Dabar guli sudėta J.Baltrušaičio namuose. Turėčiau parsivežti į Vilnių.

- Jūs pats vis žadate grįžti į Vilnių, bet vis tęsiate darbą Maskvoje jau penkiolikti metai. Ar grįšite?

- Grįšiu, grįšiu. Tik vis nebaigtų darbų likdavo.

Pavyzdžiui, daug metų stengėmės, kad Maskvos M.Lomonosovo universitete būtų dėstoma lietuvių kalba. Ir su amžiną atilsį profesoriumi baltistu Vladimiru Toporovu ten ėjome, įrodinėjome. Po daugelio metų pastangų galiu didžiuotis – lietuvių kalba Maskvos universitete dėstoma. Laikau tai savo darbo atašė poste apvainikavimu.

Prie Lietuvos ambasados esame įsteigę lietuvių kalbos kursus. Šiemet juos baigė 20 žmonių. Menkas skaičius, palyginti su Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos ambasadomis, kurios nuolat apgultos norinčiųjų mokytis. Mums nėra ko svajoti apie tokias minias. Bet iš tų, kurie mokosi lietuvių kalbos, atsiranda vertėjų, kurie domisi lietuvių literatūra.

Kai reikia parengti lietuviškų knygų vertimus, man jau nebereikia ieškoti, kas tai padarys, nebereikia siūlyti. Patys žmonės ateina.

Kelia nostalgiją

* Rusijos žiniasklaida, vertindama J.Budraičio fotografuotus kolegų portretus, pastebėjo, kad visose aktoriaus nuotraukose – laimingi žmonės.

* Be to, žinomi kino aktoriai J.Budraičio nuotraukose yra „jauni ir gražūs, o tai sukelia nostalgiją“.

* Buvo svarstymų, kad J.Budraitis – „truputį paparacas“ filmavimo aikštelėse. Tačiau aktorius patikslino, kad jis fotografuodavo be piktų kėslų.

Rūta OGINSKAITĖ