Naujienos

„Kino pavasariui“ persiritus į antrąją savaitę, į svečius atvyksta itin svarbus svečias – „Kino pavasario“ sumanytojas – Fredericas Jugeau, pirmasis Prancūzijos ambasados kultūros atašė Lietuvoje. Gal kas žino, o gal ir ne, kad nuo 1995 m., kuomet tuometiniame „Lietuvos“ kino teatre pasidalinus idėja su Vida Ramaškiene prasidėjo festivalio evoliucija, F.Jugeau nuosekliai domėjosi gimstančiomis gero kino rodymo tradicijomis Vilniuje. Simboliška, kad jubiliejiniais metais festivalio sumanytojas atvyksta į Vilnių pamatyti, kaip per savo gyvavimo istoriją išaugo ši kino šventė. Prieš vizitą į Lietuvą su F.Jugeau pavyko pasikalbėti apie festivalio ištakas.

Nuo ko konkrečiai viskas prasidėjo?
 
Kontekstas buvo toks: tuo laikotarpiu Prancūzija ir Vokietija siekė tapti bendros Europos kūrimo varikliais, tad nusprendė intensyviau bendradarbiauti, taip pat ir kultūros srityje. Tuo metu dirbau kultūros atašė Prancūzijos ambasadoje; susisiekiau su kolega iš Vokietijos ir nusprendėme pasiūlyti Lietuvoje rengti trišalį kino festivalį: lietuvių, prancūzų ir vokiečių.

Kodėl kino festivalis?

Visuomet galvojau, kad būtent kinas gali kreiptis į didžiausią žmonių auditoriją. Tūkstančio vietų „Lietuvos“ kino salė tiko dideliam renginiui ir kaip tik neseniai buvo tapusi „Europa Cinemas“ nare. Kai 1995 m. organizavome festivalį, Lietuvoje gyvenau jau septintus metus – Vilniaus universitete dėsčiau prancūzų kalbą. Jau tada glaudžiai bendravau su įvairių šalių kino žmonėmis, perėmiau kitų kino festivalių patirtį. Šiame kontekste man labiausiai rūpėjo padaryti prieinamais kūrinius, kurie tada nebuvo rodomi nei kinuose, nei per televiziją. 1990 metais drauge su kino kritike Rasa Paukštyte ir bendradarbiaudamas su Prancūzijos ambasada Maskvoje, surengiau pirmąjį prancūziškų filmų festivalį, kuris vyko Gedimino prospekte buvusiame kine. Salė buvo pilnutėlė, tokia susidomėjimo banga svaigino. Tais laikais prancūzų kinas Lietuvoje asocijavosi su Alaino Delono, kartais – Pierre‘o Richardo vardais. Šiuolaikiškesni žiūrovai paminėdavo Gérardą Depardieu. Taksi vairuotojai man sakydavo: „Aa, prancūzas! Chercher la femme!“ Atrodo, tai buvo frazė iš rusiško filmo, ši asociacija man taip ir liko paslaptis. Kilo noras praturtinti šį įsivaizdavimą.

Kokie buvo tikslai ir siekiai kuriant šį kino festivalį ?

Sukurti įvykį, kuris įsirėžtų į atmintį, turėtų prasmę, jei įmanoma – taptų tęstinis. Norėjau drauge su lietuviais partneriais, su kuriais pamažu susipažinau per kelerius metus organizuodamas kitus renginius, surengti gražią šventę. Visų pirma galvojau apie „Lietuvos“ direktorę Vidą Ramaškienę, Audronį Liugą, tarsi prieš artėjantį išvykimą būčiau norėjęs čia palikti dalelę savęs. Vėliau buvau labai laimingas, kai jau išvykęs iš Lietuvos sužinojau, kad festivalis ir toliau gyvuoja, jame dalyvauja daugiau šalių. Šiandien suvokiu, kad jis iš tiesų tapo europietišku. Jame išsaugota atvirumo dvasia. Prieš tuos, kurie iš mūsų „perėmė fakelą“, tegaliu nukelti skrybėlę.

Ko norėtumėte palinkėti „Kino pavasariui“?

V.Ramaškienė mane nustebino ir pradžiugino pakviesdama į 15-tą, jubiliejinį, festivalį, tą dieną savo namuose Burgundijoje knygų spintoje išsyk suradau festivalio katalogą, apie kurio sumanymą ilgai diskutavome su draugu dizaineriu Jokūbu Jacovskiu. Pagalvojau, kad jaučiuosi taip, lyg tai būtų įvykę vakar, o ne prieš 15 metų. Man patinka šis katalogas, primena labai ryškius gyvenimo Vilniuje metus.
Iš visos širdies dėkoju festivaliui, kad suteikė man galimybę iš naujo Lietuvoje išgyventi visas šias emocijas, taip pat – pamatyti Vilnių ir savo draugus lietuvius.
Linkiu, kad festivalis ir toliau augtų, gyvuotų, išsaugotų gebėjimą žavėtis kinematografine kūryba.

Rita Stanelytė, Akvilė Melkūnaitė