Naujienos

Išgirdusi mūsų prašymą registruoti bagažą gabenti iki Kabulo, Vilniaus oro uosto darbuotoja pažvelgė į mus nustebusiomis akimis: to daryti jai dar neteko. Sušvelnėjusiu balsu paaiškino kelionės subtilybes, lyg ketindama į kelionę mums įdėti krislelį gerumo.

Pagalba prikeliant žemės ūkį

Taip prasidėjo misija į tolimą Centrinės Azijos šalį, Lietuvos kontroliuojamą Goro provinciją. Misijos tikslas – pagal Žemės ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų vykdomą projektą padėti prikelti žemės ūkį, kuris šioje provincijoje sudaro net 97 proc. ūkinės veiklos. Tokios pagalbos afganistaniečiai sulaukia retai – situacija tokiai veiklai čia vis dar nepalanki. Savanorių grupė nedidelė: ekonomistas, Žemės ūkio ministerijos vyriausias specialistas Remigijus Bagdonas (grupės vadovas), Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos skyriaus vedėjo pavaduotojas, veterinarijos gydytojas Egidijus Pumputis ir straipsnio autorius, agronomas bei augalų selekcininkas, Žemdirbystės instituto atstovas.

Kelias iki Afganistano ilgas, tiesioginio susisiekimo oru nėra, tad tenka rinktis tarpinius uostus. Ilgiausiai užtrunkame Dubajuje. Raitomės ant oro uosto suolų, trumpiname kelionę pasakojimais ir stengiamės neatsukti praeiviams batų padu: Rytuose tai didelės paniekos ženklas. Remigijus Bagdonas suranda mandagią poziciją, man belieka atsukti jam padus tikintis, kad tai bus priimta europietiškai.

Nė iš vietos be šarvuotos palydos

Po 33 valandų kelionės Afganistano oro bendrovės „Safi“ lėktuvas paliečia Kabulo oro uosto nusileidimo taką. Mus pasitinka karštas oras, Lietuvos misijos atstovai ir solidi palyda: Lietuvos karo policininkai, užtikrinantys misijos darbuotojų ir svečių keliones. Kelionė iš oro uosto į gyvenamąją vietą netolima, bet mums, taikios šalies piliečiams, įspūdinga: daugybė patikros postų su akylais kariais iš ISAF (tarptautinių saugumą užtikrinančių pajėgų). Visur aukštos betoninės sienos, apvainikuotos spygliuotos vielos girliandomis, kelio užtvaros. Tikrinimų, anot palydovų, šiandien neįprastai daug, sklando kalbos, kad buvo kažkokių įvykių. Tačiau mūsų vaikinai, vairuojantys šarvuotas tojotas, pasiruošę viskam: automatai po ranka, paruoštos šaudymui „ambrazūros“ ir kiti atributai. Dviprasmybių Afganistane būti negali, jėga čia demonstruojama paprastai ir aiškiai, kad kiltų kuo mažiau pagundų rungtis. Dauguma automobilių be numerių, šie užrašyti ant atverčiamo saulės skydelio ir parodomi tik kam reikia ir kada reikia.

Saugi „Žaliojo kaimo“ oazė

Po dar kelių patikrų atsidaro vartai, ir mes jau viešbutyje „Green Willage“ – „Žaliasis kaimas“. Tai fortifikuotas viešbučių kompleksas, apjuostas kelių metrų aukščio tvora, puošta spygliuota viela bei apsaugos bokšteliais su sargybiniais, o už jos – kruopščiai prižiūrimos vejos, medžiai ir gėlės. Kompleksas turi savo banką, kelias parduotuves, poilsio zoną su baseinu, gyvenamuosius namus ir įspūdingą valgyklą. Ginkluotas sargybinis prie šios durų draudžia mums įsinešti fotoaparatus. Draudžiama įeiti ir su ginklais, tačiau šių saugomasi mažiau nei fotoaparatų ar mobiliųjų telefonų. Į valgyklą susirenka daugybė kariškių ir civilių, kurių ketinimus mažai kas žino. Šmėžuoja vos kelios uniformuotos moterys: čia vyrų karalystė. Uniformos Afganistane, beje, panašesnės į iškylų drabužius su neįkyriais kariniais ženklais ir atributais. Yra ir dirbančių afganistaniečių moterų, čia jos jaučiasi laisviau nei gatvėse, kur moteris persekioja gniuždantys vietinių vyrų žvilgsniai. Prieš patenkant į salę visiems reikia nusiplauti rankas su dezinfekciniu skysčiu. Maistas labai kokybiškas, atvežtas iš toli, nes vietiniai tiekėjai dar neužsitarnavo pasitikėjimo. Pasirinkimas labai įvairus, valgyk, kiek nori, gali ir išsinešti. Nustebome, kad esant puikiam sulčių asortimentui daug kas renkasi koka kolą. Pasirodo, šis gėrimas, bet tik originalus, apsaugo nuo viduriavimo, neretos šalyje bėdos.

„Žaliasis kaimas“ – nepigus viešbutis, tačiau svečių saugumu čia itin rūpinamasi. Elektrą tiekia dyzeliniai generatoriai (senbuviai įspėjo nepanikuoti, jei ši dings), šalia kiekvieno pastato įrengti bunkeriai. Viešbučio lovos ne medinės, kaip supratau, užsigavęs ranką į lovos kraštą, o suvirintos iš stambių keturkampių vamzdžių su geležinėmis pertvaromis, aukštesnės negu įprasta. Toks įrenginys suteikia galimybę ne tik išsimiegoti, bet ir išgyventi griūvant sienų perdangoms.

Viešbučio gyventojai taip pat neįprasti. Mūsų kaimynai buvo bulgarai kinologai su šunimis, apmokytais ieškoti sprogmenų. Jie džiaugėsi gyvenimu viešbutyje, nes Kandahare teko nakvoti kalnuose, miegmaišyje, o apsauga – greta ant kilimėlio gulintis šuo. Ant jų apartamentų durų – užrašai, kad viduje yra tarnybinis šuo, tad brautis neverta, jei šeimininkas pats neatidarys. Mums vilkšuniai, kainuojantys daugiau nei 50 tūkst. JAV dolerių, buvo draugiški, tarsi net nemokantys loti. Kai pasibeldžiau atsisveikinti, bulgaras draugiškai paspaudė ranką, o šuo mandagiai nušoko nuo lovos.

Čagčarano forte

Pirmas bandymas nuskristi į Goro provincijos sostinę Čagčaraną baigėsi nesėkme, mat Kabulo oro uoste laukta atskrendant labai aukšto pareigūno. Betono užtvaromis buvo aklinai užstatyti visi įprasti keliai, vadinasi, pareigūnas labai svarbus. Sumanių lietuvių logistų dėka pagaliau prasmukome, tačiau mūsų vietos lėktuve jau buvo užimtos. Nuotaika sugedo sužinojus, kad atskrido ne Barakas Obama, o JAV gynybos sekretorius. Juokavome, kad pasiaukoti dėl prezidento būtų lengviau.

Skrisdami kitu reisu, 18 vietų lėktuvėliu, smalsiai stebėjome reljefą, žvalgėmės žemės ūkiui tinkamų teritorijų. Jų čia nedaug, žaliuoja tik siauri slėniai upių, genančių vandenis iš kalnų. Aukščiau žalumos lopinėlių nedaug – tai skurdžios kalnų ganyklos. Artėjant prie Čagčarano žalių plotų daugėja, čia teka didesnė Hari upė, prie jos ir įsikūręs miestas.

Sukeldamas didžiulį dulkių debesį lėktuvėlis nusileidžia ant gruntinio oro uosto tako. Čia mus vėl pasitinka ne su duona ir druska, o su šarvuotomis tojotomis. Velkamės šarvuotas liemenes ir dedamės šalmus. Šalmas sunkus, liemenė – ne lengvesnė, tačiau nusiimti juos leidžiama tik saugioje uždaroje patalpoje. Čagčarano provincijos atkūrimo grupės (PAG) kariai lydi mus į fortą.

Šis pastatytas pagal visus fortifikacijos reikalavimus, su stipriais aptvarais, saugiomis slėptuvėmis, sargybos bokšteliais ir apsaugos sistemomis. Apsigyvenę čia gauname ir leidimus vaikščioti po jo teritoriją. Kasdienė rutina: šarvuotos mašinos išrieda ir parvyksta apklotos smėlio dulkių, ramiai rikiuojasi kariai su amunicija. Maloniai nustebina draugiški santykiai ir kultūra: negirdėti sovietų armijoje (lyginu su tarnybos metais) privalomų keiksmažodžių. Pulkininkas ir kiti vyresnieji karininkai stovi bendroje eilėje, pietauja kartu su visais. Vakare fortas ir kalnai nugrimzta į tamsą: išorės šviesos draudžiamos, kad fortas netaptų taikiniu. Norintiesiems pasivaikščioti pakanka mėnulio (vasarą naktys daugiausia giedros) arba specialaus žibintuvėlio, kurio švieselę iš tolo sunku pastebėti.

Aukštosios mokyklos auditorija – palapinėje

Su jauduliu laukiame susitikimo su Goro provincijos žemės ūkio ir irigacijos departamento vadovais bei Čagčarano žemės ūkio mokyklos atstovais. Mums talkinantis diplomatas Evaldas Galvanauskas ramina: viskas bus gerai. Beveik sutartu laiku į fortą atvyksta afganistaniečių „delegacija“, visi pasipuošę tamsiomis eilutėmis. Susipažįstame per vertėją, pristatome projekto idėjas. Afganistaniečiai pasidalija savomis, noriai bendrauja. Departamento vadovas, Kabule baigęs universitetą, prisipažino kovojęs prieš sovietų armiją, bet dabar yra civilis. Įsitikinome, kad žmonės čia ilgisi taikos ir darbo.

Mūsų vizitas į Čagčarano aukštąją (afganistaniečiai tai ypač pabrėžia) žemės ūkio mokyklą ir departamentą vyksta kaip čia įprasta: instruktažas apie padėtį kelyje, šarvuotos tojotos su šarvuočių palyda, vėl šalmai ir liemenės. Atvykus kariai leidžia išlipti iš mašinų tik įvertinę situaciją. Vietinių tai nė kiek nevaržo – jie pripratę.

Aukštoji mokykla pranoko mūsų vaizduotę: tai didelės palapinės, kur auditorijas primena tik stalai ir lentos rašyti kreida. Bendrabutis – didžiulė kilimais išklota palapinė, čia miega ir valgo 140 studentų. Direktoriaus kabinete, kur buvome priimti, paklotas gražus kilimas, afganistaniečiams, matyt, mielesnis už baldus. Ši mokymo įstaiga turi du kompiuterius, apie 100 knygų bibliotekėlę. E.Galvanauskas padovanojo spausdintuvą, kuris buvo oriai priimtas. Mokyklai daug ko trūksta, pirmiausia žemės, taip pat padargų, priemonių, mašinų. Žemės ūkio departamentas Čagčarane mums pasirodė turtingesnis: naujesni kompiuteriai, gražesni baldai, ant vadovo stalo puikuojasi mūsų Krašto apsaugos ministerijos suvenyras.

Operacija „dirvožemis“

Paskutinis mūsų misijos uždavinys – paimti dirvožemio bandinius ir nustatyti jo kokybę Lietuvoje, Žemdirbystės institute ir Agrocheminių tyrimų laboratorijoje. Į ekspediciją važiuojame tarp upės ir slėnio vingiuojančiu keliu. Goro provincijos laukuose auginama daugiausia kviečių, nedaug bulvių, persikinių dobilų ir liucernų. Nustebino, kad bulvės auginamos ant neįprastai aukštų vagų, matyt, tam, kad nesupūtų. Be to, buvo ką tik patręštos salietra. Pažangu!

Dirvožemio bandiniai pasirodė gana geri, drėkinami iš kalnų tekančių upelių. Upeliai čia – didelė vertybė, nes leidžia apsieiti be vandens kėlimo įrenginių. Užtenka arykų – kastinių griovelių, kuriais vanduo nuvedamas į pylimėliais apjuostus 2–5 arų laukelius. Paliejus jį pylimėlio prakasa užlyginama ir iškasama pralaida vandeniui į kitą laukelį. Taigi vienintelis irigacijos padargas čia – kastuvas.

Mūsų dviejų džipų kavalkada su šarvuočiais priekyje ir gale, su parengtais kulkosvaidžiais, sukėlė nerimą ne tik vietos policininkui, bet ir ūkininkui, kurio žemėje vykdėme „operaciją“. Tačiau diplomatiniais reikalais sėkmingai rūpinosi profesionalas E.Galvanauskas su vertėju, tad netrukdomi atlikome tyrimus. Žemės grąžto operatoriumi tapo E.Pumputis – veterinarijos gydytoją perkvalifikuoti į dirvožemininką, pasirodo, nėra sunku. R.Bagdonas tvarkė bandinius, o straipsnio autorius tapo ekspedicijos šturmanu, parinkdamas mėginiams tinkamas vietas. Palydos karininkas nė neprašomas sumojo užfiksuoti visų jų koordinates su GPS įranga – ateityje pravers.

Ir štai jau kelionė atgal. Dulkių debesyje vėl nutūpia amerikiečių lėktuvėlis. Be mūsų trijulės, logistikos kario ir vietinio vyro, į lėktuvą įlipo dvi afganistanietės, tačiau netrukus lėktuvo pilotai, neradę jų keleivių sąraše, be jokių kalbų išlaipino. Susižvalgėme ir neprašomi įdėmiai apžiūrėjome tuščias sėdynes ir po jomis. Kaip sako kariuomenėje, geriau gyvas bailys, negu miręs didvyris.

Kabulo oro uoste dar prieš elektroninę patikrą mus čiupinėja lyg ko nors ieškotų po oda. Įkliuvo mūsų dirvožemio bandiniai, kuriuos išvežti, pasirodo, reikia ministerijos leidimo. Laimei, susitarėme su pamainos viršininku. Atskridus iki Dubajaus – vėl registracija, tačiau kyla klausimėlis, kaip į Vilnių persiųsti atskirai keliaujančius lagaminus. Išeiti pasiimti negalime – neturime vizų. ES valstybėms čia taikomas bevizis režimas, tačiau Lietuvai jis dar negalioja. Už vizą reikia pakloti apie 150 dolerių ir gauti viešbučio kvietimą apsigyventi, o tai dar 150–200 dolerių. Sumokėjome po 84 dolerius „firmai“ už tai, kad lagaminus perkeltų nuo vieno konvejerio ant kito. Dubajus mėgsta pinigus. Tačiau mes, gyvi, sveiki ir laimingi: tai kelias namo.

Afganistanas, valstybė Azijos vidurio rytuose, savarankiškas tapo pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau po 1978 m. įvykdyto Sovietų Sąjungos remiamo perversmo į šalį buvo įvesta sovietų kariuomenė. Ginkluotas modžahedų, „laisvės kovotojų“, pasipriešinimo judėjimas prieš šią invaziją užtruko iki 1989 m. Šalyje kilo pilietinis karas, siautėjo Talibano režimas, teikęs prieglobstį teroristams. Dabar režimas nuverstas, tačiau padėtis karo nuniokotoje šalyje sudėtinga, ją krečia dažni teroristiniai išpuoliai.

Pagrindinė šalies naudingoji iškasena – gamtinės dujos. Žemės ūkio produktai – kviečiai, vaisiai, riešutai. Aguonos auginamos gaminti opiumui, iš kurio gaunamas didžiausias pelnas.

Goro provincija (teritorija – 36 479 kv. km) yra centinėje šalies dalyje, maždaug 2 500 m virš jūros lygio, Hindukušo kalnuose. Nuo 2005 m. Lietuva vadovauja PAG Čagčarane ir prisideda prie tarptautinio sieko remti Afganistano vyriausybės pastangas stabilizuoti padėtį šalyje, stiprinti administracijos savarankiškumą ir mažinti skurdą. 90 proc. šalies gyventojų neturi elektros, 60 proc. namų ūkių – švaraus vandens. 73 proc. mirčių atvejų – vaikų iki 5 metų. 36 proc. gyventojų raštingi, 79 proc. mergaičių nelanko mokyklos. 41 proc. žmonių sugaišta visą dieną, kad pasiektų maisto pardavimo vietą.

Vytautas RUZGAS