Naujienos

Kai lietuviai tingiai krapštėsi akis šventinį Kovo 11-osios rytą, galingiausias Japonijos istorijoje žemės drebėjimas ir cunamis lyg kortų namelius vertė pastatus, plovė gyvenvietes, traiškė laivus, sproginėjo, gedo atominės elektrinės... Buvęs Lietuvos ambasadorius Japonijoje Algirdas KUDZYS (54) Tokijuje nepanikavo, laikėsi ramiai, tačiau netrukus pajuto, jog nuo adrenalino pertekliaus dreba kūnas ir svaigsta galva.

„Tą akimirką visi buvome atskirai. Duktė Erika (14) – viena namuose, žmona Masako – jos mokykloje, tėvų susirinkime, aš – mieste, biure pas kolegas. Daugių daugiausia – penki su puse balo. Tokijuje žemės drebėjimas nebuvo toks stiprus, palyginti su epicentru (į rytus nuo Japonijos vandenyno dugne įvykusio žemės drebėjimo stiprumas pagal momentinės amplitudės skalę siekė devynis balus – aut. past.). Tačiau, patikėkit, jų man visiškai užteko... Jei būtų krėtę taip, kaip epicentre, nebūtum išsilaikęs ant kojų net į ką nors įsikibęs. Tokijuje pusiausvyrą išlaikėme. Aišku, teko remtis į stalą, sienas. Visą laiką žiūrėdamas į lubas galvojau, kurioje vietoje plyšys atsivers ar plokštė pradės kristi – baisiausia, jei kokia konstrukcija prispaustų. Kaip statybų inžinierius žinojau, kiek pastate pavojų, užtat ir dairiausi. Tų dalykų neišmanantis tiesiog galvotų: arba mirsiu, arba liksiu“, – telefonu iš Tokijo pasakojo Japonijoje prieš penkiolika metų inžinerinių mokslų daktaro disertaciją apgynęs Algirdas Kudzys. Kaip ir dera tokį išsilavinimą turinčiam, ekstremaliais momentais blaivaus proto neprarandančiam vyrui, jis išsyk atsistojo prie kolonos: puikiai žino, jog kolonos ar durų staktos – saugiausios pastatų vietos per žemės drebėjimus.

Kaip ten Erika?

„Tik sujudėjus žemei nepanikavau. Pagalvojau – juk ne pirmas kartas, gal kelios dešimtys tokių buvo, kai pasiūbuoja, išbyra knygos. Bet kai po dviejų trijų minučių tas drebėjimas ne tik nesustojo, o ėmė stiprėti, supratau, kad čia – kažkas rimtesnio. Dar tas siaubingas sienų girgždesys... Betono, jame esančios armatūros, stiklo traškesys gal veikė labiau nei pats siūbavimas. Kai tik galėjau normaliai prieiti prie telefono, iškart rinkau namų numerį – skambinau dukrai. Mobilusis ryšys neveikė, užtat laidiniai telefonai – puikiausiai. Taip pat nenutrūko ir telefono linijomis prijungtas internetas.

Buvo praėję dešimt ar penkiolika sekundžių po pirmo smūgio. Erika virpančiu balsu pasakė, kad lyg viskas gerai, tik namuose daiktai išgriuvinėjo, išvirto. Klausiau, ar pati neužsigavo, nesusižeidė. Aiškino, jog visą laiką prabuvo valgomajame po stalu. Šitaip elgtis – viena Japonijos civilinės saugos instrukcijų. Dėl to tos šalies įstaigos daug kur atrodo senamadiškos su dideliais metaliniais stalais. Jie, manau, specialiai pritaikyti būti ne tik darbo stalais, bet ir apsaugos vieta.

Aš į lauką nebėgau. Tai ne visada teisingas sprendimas. Pirmiausia pagalvojau, kad laiptinė bus užkimšta žemyn lipančių žmonių. Jei ims kristi kokios nors sienų konstrukcijos, ant laiptų nepasislėpsi – ten stalo juk niekas nepakiš“, – prisimena Japonijoje ir Lietuvoje gyvenantis, dabar daugiausia statybų verslo konsultacijomis užsiimantis Algirdas Kudzys.

Jo duktė Erika žinojo, kaip elgtis panašioje situacijoje, nes to Japonijoje, kur žemė daugiau ar mažiau dreba nuolatos, mokama nuo darželio. Moksleiviai mokyklose sėdi ant specialių medžiaginių, viduje pakietintų šalmų, kurie kietas kėdes paverčia minkštasuoliais. Iškilus pavojui, šis apdangalas saugo galvą, kaklą, nugarą nuo iš viršaus krintančių stiklų, statybinių medžiagų. Kad su apsauginiu šalmu ar be jo reikia slėptis po stalais, žinojo ir Masako. Ji su kitais tėvų susirinkimo dalyviais žemei sudrebėjus draugiškai palindo po suolais. Judesiams nurimus, visi bėgo namo žiūrėti, kaip laikosi jų vaikai, kiti artimieji. Tėvų susirinkimas tąsyk neužsitęsė...

Namiškius informavo pats

„Pirmieji Tokiją pasiekę smūgiai praėjo po septynių ar aštuonių minučių. Šiuokart viskas užtruko ne tik žmonių galvose, bet ir iš tikrųjų – tektoninės plokštės viena nuo kitos slydo palyginti ilgai. Tos aštuonios minutės man atrodė kaip koks pusvalandis, visa amžinybė. Paskui išėjau į gatvę. Buvo pilna žmonių iš aplinkinių įstaigų. Po kokių penkiolikos ar dvidešimt minučių prasidėjo antras smūgis. Visi manė: pakartotinis. Vėliau paaiškėjo, kad tai – naujas drebėjimas, kurio epicentras kitas. Drebėjimai „perdengė“ vienas kitą, dėl to tokios buvo cunamio bangos – dar neatsitraukus vienam, užėjo antras, vanduo labai aukštai pakilo. Todėl tokios tragiškos pasekmės.

Šito drebėjimo negalima lyginti su niekuo. Prieš tai būdavo daugiausia keturių balų stiprumo. Jie niekada netruko tiek ilgai – keli krestelėjimai trukdavo penkias–dešimt minučių, po pusvalandžio ar valandos pasikartodavo. Dabar per porą dienų įvyko apie 150 atskirų smūgių. Ir apie penkiolika iš jų – daugiau kaip penkių balų“, – pasakoja.

Kudzių namuose – dviejų aukštų kotedže Tokijuje – sienos žemės virpesius atlaikė. Prieš trejus metus baigtas, pagal japoniškus standartus įrengtas statinys tokių dalykų nebijo: „Pirmame aukšte siūbavo mažiau, antrame – daugiau. Bet niekas nesubyrėjo.“

Tik atsitokėjęs, Algirdas Kudzys skubėjo rašyti ir skambinti į Lietuvą savo artimiesiems – broliui, vyresniajai dukteriai Justei. Dėl laiko skirtumo apsaugojo juos nuo streso – jo žinutės per skaipą ir telefono skambučiai pasiekė anksčiau nei žinia apie Japoniją ištikusią nelaimę. Vėliau laiškuose draugams jis rašė, jog tą penktadienio vakarą aludėje praleistų labai pigiai: nė lašo neišgėrusį krėtė drebulys, galva svaigo lyg po kokių penkių bokalų. Gatvėje sutikti žmonės atrodė kaip ką tik išvydę vaiduoklį – siaubas, kurio visi gal iškart ir nesuvokė, atsispindėjo veiduose, eisenoje.

Slegia nepritekliai

Šiomis dienomis Japonijos parduotuvėse glumina neįprastas vaizdas: stinga duonos gaminių, mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų lentynos – lyg iššluotos. Net prie tualetinio popieriaus raitosi pirkėjų eilės. „Tai – žmogiška. Juk lietuviai, jei tik kas, puola kaupti cukrų, nors nei žemės drebėjimas, nei panaši nelaimė čia negresia. Normalu, jog, turėdami maisto, gėrimų atsargų, japonai jaučiasi saugesni. Be to, visoje šalyje, ne tik tiesiogiai nuo cunamio nukentėjusiose prefektūrose, sutriko energetika, logistika, kartu – ir produktų tiekimas. Laikinai nedirba daug gamyklų, didžiosios korporacijos – „Toyota“, „Panasonic“ ir kitos – išvis sustabdė veiklą, davė darbuotojams laisvadienių, kad turėtų kada susivokti, ką kuris prarado. Juk, šiaip ar taip, darbui tokie įvykiai nuotaikos neprideda. Tik padidėja traumų tikimybė.

Stojant elektrinėms, energijos badas vis stiprėja. Daug žmonių liko be elektros. Šiandien dusyk po valandą laukiau degalinėse – pylė po dešimt litrų benzino. Nevažiavo priemiestiniai traukiniai, o turėjau reikalų Tokijo centre. Reikėjo arba kviesti taksi, arba ieškoti kitokio transporto. Paėmiau dviratį ir numyniau šešiolika kilometrų pirmyn, tiek pat atgal“, – pasakoja buvęs ambasadorius.

Šiandienos situacija Japonijoje mintimis jį grąžino į tuos laikus, kai daugiau nei prieš du dešimtmečius į Tekančios Saulės šalį atvyko iš ką tik nepriklausoma tapusios, ekonominę Sovietų Sąjungos blokadą išgyvenančios Lietuvos: „Tada, pamenu, su kolega japonu ruošėme susipažinimo vakarienę. Nupirkome dešrelių, vaikščiojome po alaus skyrių. Jis klausia: „Ar pas jus toks pat geras pasirinkimas? Čia – per tūkstantį rūšių.“ Atsakiau, kad pas mus geriau. Tiesiog nueini į parduotuvę ir klausi, ar turi alaus. Jei ne, trauki į kitą.“ Dabar, matyt, toks atsakymas japono nestebintų, o tada nelabai suprato, naujasis bičiulis juokauja ar kalba tiesą.

Slegia liūdesys dėl netekčių

Tikslių, labai tvarkingų žmonių šalį glumina vėluojantys ar išvis nevažiuojantys traukiniai, visi gaudo žinias apie naujus sprogimus elektrinėse, radiacijos nuotėkį, skaičiuoja, kiek kartų per parą siūbavo žemė, ir dar bando taikytis su netektimis – aukų tūkstančiai.

Kudzių šeimos gyvenime šią akimirką didelių permainų lyg ir nėra: Masako prižiūri namus, dalyvauja dukters mokyklos tėvų komiteto veikloje, iki 172 centimetrų išstybusi, šiuo metu savo mokykloje aukščiausia mergina tapusi aštuntokė Erika vaikšto į pamokas. „Japonų būdas griežtai laikytis instrukcijų kartais labai padeda ir apsaugo nuo daugybės nelaimių, bet kartais ir stebina. Pavyzdžiui, nuo ankstaus ryto gaudėme žinias apie nelaimę dar vienoje elektrinėje, padidėjusį radiacinį foną. Atrodo, tokiu atveju vaikus reikia paleisti iš mokyklos, kad saugiau būtų užsidarę namuose. Tačiau Erika grįžo tik po visų šešių pamokų...“

DALIA MUSTEIKYTĖ