Naujienos

Vietoj prezidento patarėjos pareigų – gyvenimas bendruomenėje, garsėjančioje kriminalais. Izraelyje gyvenanti išeivių iš Lietuvos duktė Rutha Lande Wasserman nesigaili pasirinkusi tokį gyvenimo kelią.

Lodo pavadinimą žino kiekvienas izraelietis, bet dažnas į jį net nėra užsukęs, nors greta esančiu greitkeliu pralekia dešimtis kartų per mėnesį.

Alkoholizmas, narkotikai, žudynės, – dešimtmečius negyjančios Lodo žaizdos. Mieste dažnai aidi šūviai, santykius aiškinasi nusikalstamų grupuočių atstovai.

Į atskiras zonas pasidaliję žydai, arabai, etiopai ir beduinai gyvena tarsi mūšio lauke. Sutemus Lodo gyventojai nekiša nosies iš namų, o jei gali, sprunka kuo toliau nuo šio miesto, kad vaikai augtų saugioje aplinkoje.

Tačiau Rutha Lande Wasserman – šviesiaplaukė izraelietė, išeivių iš Lietuvos duktė, pasielgė atvirkščiai. 34 metų moteris metė stulbinamą politinę karjerą ir persikėlė į Lodą.

Rutha tiki, kad šis miestas gali tapti geidžiama vieta gyventi.

Dėl jo moteris paliko darbą Izraelio prezidento administracijoje.

„Draugams tai buvo netikėta. O tėvai jau pripratę prie netradicinių mano žingsnių“, – šyptelėjo pašnekovė.

Lodas Ruthos gyvenime atsirado, kai vienos konferencijos metu susipažino su ambicingu vaikinu Avivu, įkūrusiu Lodo bendruomenės fondą.

„Jis man karštai pasakojo apie Lodą ir primygtinai kvietė atvykti.

Nors kasdien pralėkdavau palei Lodą einančiu greitkeliu iš Tel Avivo į Jeruzalę, niekuomet nekilo mintis į jį užsukti – žinojau, kad jis garsėja vien liūdna kriminaline statistika“, – pasakojo moteris.

Avivas parodė Ruthai senąsias miesto įžymybes, o ekskursiją baigė beduinų kvartale.

„Tai, ką pamačiau, mane pribloškė. Negalėjau patikėti, kad vos penkiolika minučių kelio nuo Tel Avivo atsiveria visiškai kitoks pasaulis, kitoks gyvenimas“, – pasakojo Rutha.

Lodo skauduliai moterį taip paveikė, kad ji įsiliejo į bendruomenę, pasiryžusią pakeisti žmonių, gyvenančių šiame Dievo užmirštame mieste, likimus.

Bendri kilnūs tikslai įžiebė ir romantiškas kibirkštėles dviejų jaunų žmonių širdyse: pernai Rutha ir Avivas Lode atšoko trankias vestuves.

Norėjau savo akimis pamatyti, kaip gyvena nedidelio miesto bendruomenės, tačiau labiausiai intrigavo neįtikėtinomis istorijomis apipintas beduinų rajonas.

„Dviem merginoms su fotoaparatu važinėti po beduinų kvartalą rizikinga“, – perspėjo Rutha. Po kelių skambučių telefonu šalia mūsų atsirado palydovas – aukštą padėtį beduinų bendruomenėje užimantis Ibrahimas.

Visureigiu pasukome imigrantų iš buvusios Sovietų Sąjungos kvartalo link: vienodų daugiaaukščių miškas priminė nuobodų Pamaskvio rajoną.

Šiame rajone gyvena etiopų judėjų bendruomenė. Nedarbas, skurdas ir sunki integracija į žydų visuomenę – tai juodaodžių izraeliečių bėdos.

Kiek toliau – imigrantų iš Indijos teritorija.

Izraelio palestiniečiai, kaip patys save vadina šimtmečius šiose žemėse gyvenantys arabai, įsikūrę šiaurinėje miesto dalyje. Aukštomis tvoromis aptverti mūrinukai, dūkstantys vaikai ir medžiuose tupinčios vištos – gūdaus kaimo vaizdelis.

Tūkstantis čia gyvenančių palestiniečių šeimų save laiko itin svarbia Lodo bendruomenės dalimi, kadangi jų šaknys, skirtingai nei atvykėlių, siekia ne vieną šimtą metų.

„Gyvenimas Lode iš pagrindų pasikeičia, kai miestą apgaubia sutemos. Į gatvę išeiti nejauku, o dažnai ir pavojinga“, – pasakojo mano pašnekovė.

„Sveiki atvykę į Las Vegasą!“ – pajuokavo Ibrahimas, kai priartėjome prie beduinų kvartalo.

Klajokliai beduinai, prieš šešis dešimtmečius atsikraustę iš dykumų, susikėlė į šalia Lodo plytėjusius laukus – niekieno žemę. Netrukus čia ėmė kilti pašiūrės, jas kur ne kur pradėjo keisti mūrinukai.

Dabar rajone veši arabiškų pilaičių miškas, o jose gyvenančių žmonių skaičius perkopė dvidešimt tūkstančių.

Tačiau visiems beduinų statiniams paskelbtas vienas nuosprendis – nugriauti. Visi jie pastatyti nelegaliai, juose nėra vandens, kanalizacijos.

Kas gali, išsikasa šulinį, kas ne – dvokiančias atliekas pila į greta gyvenvietės iškastą kanalą.

Į beduinų gyvenvietę nevažiuoja joks miesto transportas. Maršrutinis autobusas sustoja likus puskilometriui iki pirmųjų nelegalių namų.

Į beduinų kvartalą neužsuka joks prašalaitis. Tačiau kelią į šią gyvenvietę žino narkotikų prekeiviai.

Privažiavome namą, kuriame prekiaujama kvaišalais.

Prie jo gal tuzinas kamerų, stebinčių aplinką. Ibrahimas įspėja, kad, gink Dieve, nefotografuočiau.

- Ar yra priemonių, kurios galėtų pakeisti dešimtmečius klestinčią padėtį? - paklausiau Ruthos.

- Mes nebaksnojame pirštu į problemas ir neburnojame, kad valdžia jų nesprendžia. Patys imamės veiklos.

Mums su Avivu pavyko susodinti prie vieno stalo skirtingų bendruomenių atstovus. Nutarėme gelbėti miesto jaunimą ir pasiūlyti jiems turiningą laisvalaikį.

Išrinkome tris sporto šakas – imtynes, futbolą ir stalo tenisą, kur Lodo gyventojai gali pralenkti kitus. Į profesionalių sportininkų vedamas treniruotes pakvietėme vaikų.

Muzikalius vaikus subūrėme į orkestrą, šokėjų grupę.

Neseniai Lode pradėta programa „Taip, mes galime“. Mums pavyko suburti grupelę savanorių, kurie kelis kartus per savaitę moksleivius ir suaugusiuosius moko anglų kalbos.

Padedami geradarių, įkūrėme meno dirbtuves, kuriose etiopės kuria tradicinius afrikietiškus meno kūrinius. Tai yra vienintelis jų pragyvenimo šaltinis.

Organizuojame ir diplomatų bendruomenės misijas – kviečiame aplankyti Lodą ir pamatyti neišnaudotas šio miesto galimybes.

Mes patys rūpinamės rėmėjais ir lėšomis – miesto valdžia neturi galimybių prisidėti.

- Judu su Avivu nesate gimę ar augę Lode, tačiau savo namus kuriate būtent čia. Kaip jus priėmė miesto bendruomenė?

- Tai, kad mes atsikraustėme į Lodą, padidino žmonių tikėjimą mumis.

Juk net vyriausybės paskirta miesto valdžia (problemiškuose Izraelio miestuose savivaldos atstovus paskiria šalies vyriausybė. – Aut. past.) Lodą valdo per atstumą, gyvendama ne liūdnai pagarsėjusiame mieste, o prestižiškesnėse vietose.

Žmonės supranta, kad su Avivu galėjome rinktis kitokią veiklą, tačiau savo žinias, darbą ir širdį nusprendėme atiduoti šiam miestui.

Kiekvienas pats renkasi gyvenimo kelią: vieni mėgsta nugludintus akmenis, kitiems patinka iššūkiai. Esu laiminga, kad pasirinkau nelengvą, bet stipriems žmonėms skirtą kelią.

Nida DEGUTIENĖ
Specialiai LR, Lodas (Izraelis)

2010-07-03