Naujienos

"Sutvarkyti paveldo objektai duoda daug lėšų iš turizmo", – kalbėdama apie kai kuriuos apverktinos būklės Lietuvos paveldo objektus pastebėjo Ina Marčiulionytė. Lietuvos nuolatinė atstovė prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), kandidatuojanti į šios organizacijos generalinio direktoriaus postą, jei būtų išrinkta, žada permainų.

– Gal galite paprastai paaiškinti, kas yra UNESCO?

– Tai yra specializuota Jungtinių Tautų (JT) agentūra, besirūpinanti švietimu, mokslu, kultūra ir informacinėmis technologijomis. Šiose srityse UNESCO vykdo dideles programas ir veikia visame pasaulyje. UNESCO organizacijai priklauso 193 valstybės. Ši organizacija, kas svarbu žiniasklaidai, yra vienintelė JT sistemos agentūra, besirūpinanti spaudos laisve visame pasaulyje.

Kiekvienoje minėtų sričių UNESCO turi savo prioritetus, aiškias veiklos gaires, ir valstybės dalyvauja vienoje ar kitoje programoje pagal savo prioritetus. Taigi valstybės turi teisę rinktis, kas joms tinka iš UNESCO veiklos, ir kas – ne.

– Kokie šiuo metu yra Lietuvos prioritetai UNESCO organizacijoje?

– UNESCO buvo viena pirmųjų tarptautinių organizacijų, į kurią Lietuva įstojo atgavus nepriklausomybę. Esame ypatingai aktyvūs kultūros srityje. Šalyje turime nemažai pasaulio paveldo objektų – keturis materialaus paveldo (Kuršių nerija, Vilniaus senamiestis, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinio lanko punktai) ir du nematerialaus paveldo (Dainų ir šokių švenčių tradicija bei Kryždirbystė ir kryžių simbolika) šedevrus.

Ratifikavome povandeninio paveldo konvenciją. UNESCO veikla neseniai pradėta šioje srityje, tačiau Klaipėdos universiteto specialistai, tyrinėjantys Lietuvai priklausančius Baltijos jūros teritorinius vandenis, yra labai aktyvūs. Lietuva šioje srityje turėtų labiau padirbėti – saugoti savo povandeninį paveldą. Ne tik jūroje, bet ir ežeruose – ten randama polinių gyvenviečių liekanų, kitų saugotinų dalykų. Jūros povandeninis paveldas – tai ir nuskendę laivai, karo laikų likučiai. Neseniai pasirodė pranešimų, kad Baltijos jūros dugne galbūt rastas pirmasis lietuvių karo laivas.

Visa tai – kultūros srities klausimai. Tačiau veikiame ne tik kultūros srityje – dirbame visų konvencijų, kurias Lietuva yra pasirašiusi, svarbiausiuose komitetuose.

– Kaip vertinate savo šansus per UNESCO generalinio direktoriaus rinkimus, turint omenyje, kad Lietuva, kaip ir jūsų kandidatūrą remiančios Latvija, Estija, yra mažos šalys?

– Mažos tautos atstovui visada yra sudėtingiau. Didelių valstybių vadovai susitinka darbo susitikimuose, kur jie gali tartis, prašyti paramos vienas kitam. Bet negalime sakyti: "Vien dėl to, kad esame mažos tautos atstovai, mes neturime jokių šansų." Šiuo metu yra devyni kandidatai, ir niekas kol kas nesiima prognozuoti rinkimų baigties.

Visi kandidatai turėjo pristatyti savo vizijos dokumentus. Lietuvos vizijos dokumentas kolegų vertinamas labai palankiai. Taigi galiu pasakyti, kad dalyvavimas šiuose rinkimuose Lietuvai nedaro negarbės. O kokia bus rinkimų baigtis – pamatysime.

Mes turime geras pozicijas, nes kitų valstybių esame vertinami už profesionalumą ir patirtį. Esu viena kandidatų, geriausiai pažįstančių UNESCO kaip organizaciją, ir per septynerius savo veiklos šioje organizacijoje metus žinau, ką UNESCO galėtų daryti geriau, ką mes galėtume keisti ir kaip ši organizacija galėtų atrodyti po tam tikrų reformų. Dabartinis UNESCO generalinis direktorius (japonas Koichiro Matsuura – aut. past.) padarė nemažai keisdamas šią organizaciją, bet daug dalykų dar liko padaryti.

– Rusija yra paskelbusi: jei UNESCO vadovu taptų jos atstovas, Rusija padidintų įmokas į UNESCO biudžetą. Kaip vertinate tokį vienos šalies pareiškimą – ar tai etiška?

– Sunku vertinti konkurentų etiką. Kažkas iš kolegų pasakė: būtų labai gražu, jei Rusija pridėtų pinigų bet kokiu atveju. Tuomet Rusija parodytų savo požiūrį į UNESCO kaip į organizaciją, kurią jie labai aukštai vertina. Susieti tai tik su rinkimais yra truputėlį keista. Bet kiekviena valstybė imasi savo priemonių rinkimuose. Rusija kalba apie papildomų 12 mln. JAV dolerių įnašą per dvejus metus. Dabar jų dvimetis mokestis UNESCO yra 8 mln. dolerių.

– Nuo ko priklauso mokesčiai, kuriuos valstybės moka šiai organizacijai?

– Nuo valstybės dydžio ir nuo valstybės BVP. Lietuvos metinis įnašas yra 104 tūkst. dolerių. Mūsų įnašas yra vienas mažiausių. Didžiausius įnašus moka JAV, Japonija. Tačiau UNESCO gauna pinigų ne tik iš šių mokesčių. Nemažai surenkama vadinamųjų ekstra biudžetinių lėšų, kurias valstybės skiria kryptingai, tam tikriems projektams. Be ekstra biudžetinių lėšų, kurios kartais sudaro panašią sumą, kaip surenkama iš privalomųjų mokesčių, UNESCO būtų labai sudėtinga išlikti. Kita problema – kad valstybės vėluoja susimokėti mokesčius. Ypač dabar, krizės sąlygomis, valstybės galvoja, kad įnašas į tarptautinę organizaciją nėra pirmo būtinumo dalykas. O UNESCO juk negali sustoti veikusi. Dvimetis UNESCO biudžetas iš privalomųjų mokesčių šiuo metu yra 630 mln. dolerių.

– Esate minėjusi, kad jei taptumėte šios pasaulinės organizacijos vadove, siektumėte joje sumažinti biurokratiją. Kiek administratorių dirba visame pasauliniame UNESCO tinkle?

– Jei kalbėtume vien apie etatinius darbuotojus, jų yra apie 2 tūkst., iš kurių 1,4 tūkst. dirba pagrindiniame UNESCO biure Paryžiuje, likusieji – nacionaliniuose UNESCO biuruose visame pasaulyje. Bet yra ir labai daug konsultantų, žmonių, dirbančių pagal sutartis. Pridėjus juos, minėtas skaičius žymiai išaugtų.

Klausimas šiuo atveju yra ne tiek dėl darbuotojų skaičiaus, kiek dėl proporcijos tarp Paryžiaus būstinės ir tų, kurie dirba visame pasaulyje, dėl aukščiausio rango pareigūnų procento – ar jų tiek reikia. Yra daug klausimų, kuriuos kiekvienas normalus vadybininkas, pasižiūrėjęs į organizacijos struktūrą, užduotų ir susimąstytų, ar šiandieninė struktūra yra optimali. Kiek teko lankytis po pasaulį išsibarsčiusiuose nacionaliniuose UNESCO biuruose, visi sako, kad juose darbuotojų labai trūksta, o biure Paryžiuje jų kiek per daug.

– Kurią dalį UNESCO vykdomoms programoms skiriamų lėšų šiuo metu sudaro jų administravimas?

– Dalis programų išlaiko proporciją 50:50 proc., kas yra neblogai. Bet yra programų, kurioms administruoti išleidžiama 70 proc., o joms vykdyti lieka vos 30 proc. lėšų. Tai aš norėčiau pakeisti.

– Kokios, Jūsų akimis, yra didžiausios pasaulio problemos, kurioms spręsti, tapusi UNESCO generaline direktore, skirtumėte daugiausia dėmesio?

– Reikėtų kalbėti apie kiekvieną sritį atskirai. UNESCO prioritetinė sritis yra švietimas. Aš visą laiką siūliau, kad mes turėtume apimti švietimą nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo, nes dabar UNESCO nedaug ką veikia aukštojo mokslo srityje. O yra tokių valstybių kaip Indija, kurioje greitai trūks apie 50 universitetų.

Šiuo metu silpnoji UNESCO pusė – mokslo programos. Jos neseniai buvo peržiūrėtos, yra ekspertų rekomendacijos, ką reikėtų keisti. Bet tos rekomendacijos dar nelabai įgyvendinamos, ir šioje vietoje UNESCO dar reikėtų labai smarkiai pasitempti, kad visame pasaulyje ji galėtų būti valstybių patarėju kuriant nacionalines mokslo politikas.

Kultūros srityje UNESCO daro labai daug – čia jos veikla yra bene geriausiai matoma. Bet šioje srityje yra labai daug konvencijų, kai kurios jų ką tik įsigaliojo. Čia UNESCO truputėlį dūsta – daugiau jėgų neatsiranda, o reikia sekretoriatų dirbti su naujomis konvencijomis – kultūrinės įvairovės, povandeninio paveldo, konsultuoti valstybes, dirbti su komitetais. O biudžetas nedidėja. Dėl to turime labai smarkiai spaustis, kad rastume naujų veiklos galimybių.

– Ką patartumėte lietuviams aukštojo mokslo politikos klausimais, turint omenyje, kad mokantiesiems už mokslą kai kuriose programose tenka mokėti panašias sumas kaip užsienio universitetuose, o įvairių sričių specialistų rengiama neatsižvelgiant į jų poreikį?

– Tiksliai negaliu pasakyti, nes šios srities klausimų nesprendžiu savo tiesioginiame darbe. Seku diskusijas, matau, kas vyksta. Žinau, kad Lietuva bandė gauti UNESCO rekomendacijas aukštojo mokslo srityje, bet iki galo tai nebuvo padaryta. Lietuvos mokslininkai dažniausiai yra linkę konsultuotis patys – nežinau, kiek jie yra bendravę su kitų valstybių atstovais.

– Neseniai grupė kauniečių gyvu žiedu apjuosė Kauno pilį. Jie priešinosi viešai nesvarstytam pilies bokšto ir dalies sienų atstatymo projektui. Kaip vertinate tokią situaciją?

– Lietuvos paveldas yra Kultūros ministerijos žinioje, aš kompetentingai galiu šnekėti tik apie UNESCO paveldo vietoves Lietuvoje. Kitas dalykas – nežinau apie šio projekto detales, ar yra ekspertų vertinimai ir kokie. Blogai, jei apie projektą nebuvo diskutuota visuomenėje. Bet kuris paveldo objektas pirmiausiai turi būti svarbus tos vietovės gyventojams. Svarstymas su miesto bendruomene turi būti atviras ir skaidrus. Ir jei siūlomas projektas žmonėms nepatinka, reikėtų įsiklausyti kodėl. Projekte dalyvauja Norvegijos finansiniai fondai. Žinant teigiamą norvegų požiūrį į paveldo apsaugą, siekį gerai restauruoti, pritaikyti arba apsaugoti paveldo objektus, man truputėlį keista, kad šis projektas sulaukė tokio neigiamo rezonanso. Galbūt norvegai neturėjo visos informacijos apie projektą?

– Dalį kauniečių papiktino pilies atstatymo projektas, kuriame siūloma naudoti modernesnes priemones nei naudotos statant pilį – klinkerio plytas vietoj akmenų, stiklo pertvaras. Kaip UNESCO žiūri į paveldo objektų atnaujinimą naudojant modernias priemones?

– UNESCO tokių dalykų visiškai neatmeta. Kiekvieną kartą reikia žiūrėti individualiai. Kartais, jei neturima pakankamai autentiškos medžiagos atkurti, ant senovinių pamatų statomas naujoviškas pastatas – siekiama parodyti, kad senovė ir tai, ką matome dabar, yra du skirtingi dalykai. O jei nusprendžiama atstatyti – turi būti aiškiai pasakoma, kodėl jį siekiama atstatyti ir ar turima pakankamai autentiškos medžiagos. Jei pasirenkamas modernus variantas, reikia ypač žiūrėti, kokie yra šalies kultūros paveldą saugantys įstatymai.

– Kitas skaudus paveldo objektas Kaune – apverktinos būklės Pažaislio vienuolyno ansamblis. Esate minėjusi, kad šį objektą įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą būtų sudėtinga – esą jame jau daug nuostabių bažnyčių ir vienuolynų iš viso pasaulio. Kaip dar kitaip būtų galima pritraukti lėšas vienuolynui restauruoti?

– Pažaislio vienuolynas yra labai gražus ansamblis, tačiau įtraukimas į pasaulio paveldo sąrašą pinigų neduoda. Tai tik prestižo, statuso klausimas, galbūt valstybės požiūris šiek tiek keičiasi. Ir tai skatina turizmą šalyje. Kalbant apie Pažaislį – pirmiausia pasižiūrėkime, koks yra valstybės požiūris į paveldą krizės akivaizdoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kurią, kaip ir visą pasaulį, krečia ekonominė krizė, lėšų paveldo objektams restauruoti pastaruoju metu skirta daugiau nei iki šiol. Prancūzai norėjo sutvarkyti paveldą, jį restauruojant įdarbinti statybininkus – taip iš dalies spręsti nedarbo problemą. Prancūzai supranta, kad sutvarkyti paveldo objektai duoda daug lėšų iš turizmo.

Jei mes į paveldą žiūrėtume taip, kaip prancūzai, Pažaislis taptų dar labiau lankomu objektu. Kita vertus, gelbėti Pažaislį galėtų būti pasitelkiamos akcijos. Lėšų restauruoti reikėtų ieškoti ne tik per ES finansinius fondus, bet ir per įvairių valstybių privačius fondus, kurie rūpinasi paveldo objektų atkūrimu ir jų priežiūra. Žinoma, mums, Lietuvai, yra truputį sudėtingiau, nes esame ES valstybė ir į mus vis dažniau imama žiūrėti kaip į donorą, o ne kaip į paramos ieškotoją. Vis dėlto ir miesto paveldosaugininkai, ir nevyriausybinės organizacijos galėtų labiau apsidairyti aplinkui, pritraukti kad ir nedideles sumas ne iš valstybės ar ne iš savivaldybės biudžeto.

Iš biografijos:

I.Marčiulionytė UNESCO atstovauja Lietuvai septynerius metus. 2004 m. buvo išrinkta į Pasaulio paveldo komitetą, 2005–2006 m. šiam komitetui pirmininkavo. Šiuo metu ji taip pat yra UNESCO Vykdomosios tarybos vicepirmininkė, Būstinės komiteto pirmininkė, Tarpvyriausybinio konvencijos dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo komiteto vicepirmininkė, įvairių darbo grupių vadovė ir narė.

2007 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

UNESCO vadovo rinkimai

Generalinį direktorių penkerių metų kadencijai renka UNESCO vykdomoji taryba, kurią sudaro 58 valstybių atstovai. Pirmas rinkimų turas, kurių iš viso bus penki, prasidės Paryžiuje rugsėjo 17 d.

Generalinį direktorių tvirtina UNESCO generalinė konferencija, kurioje dalyvauja visų 193 organizacijai priklausančių valstybių atstovai. UNESCO generalinė konferencija vyks spalio mėnesį.

Vaida Milkova