Naujienos

Lapkričio 11 d. Norvegijos Karalystės sostinėje Osle visuomenei buvo pristatyta į norvegų kalbą išversta buvusios tremtinės Dainoros Urbonienės knyga „Sibiras vaiko akimis“. Joje atskleistas skaudus ir tragiškas Lietuvos istorijos laikotarpis - lietuvių tremtis į tolimąją Šiaurę ir sugrįžusiųjų persekiojimas sovietų okupuotoje Lietuvoje. Vertime knyga pavadinta „Į Sibirą ir atgal“ („Tur-retur Sibir“).

Tremtis - vaiko akimis

Dainora Urbonienė - mūsų kraštietės, Kovo 11-osios Akto signatarės, dabar - Lietuvos krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės mama. O pačios knygos autorės mama, šviesaus atminimo mokytoja Valerija Tamošiūnienė gimė ir augo netoli Joniškėlio, Meškalaukio kaime, tapusi mokytoja dirbo mūsų rajono Kalneliškių ir Žadeikių pradinėse mokyklose. Todėl jos dukros Dainoros Urbonienės knygoje labai daug Pasvalio krašto motyvų - vietų, žmonių, įvykių.

1946 metų rugsėjį slapčia grįžusi iš tremties, keturiolikmetė Dainora pabuvojo Vilniaus vaikų namuose, vėliau iš Panevėžio siauruku parvažiavo į mamos gimtinę Meškalaukyje. Dėdė įtaisė į Joniškėlio vidurinę mokyklą mokytis. Priėmė tuometis geraširdis direktorius Juozas Drazdauskas, o susirgusią gydydavo daktarė Olga Devenytė. Vėlų tų pačių metų rudenį sugrįžo ir Dainoros mama. Nuslėpusi tremtį, gavo mokytojos vietą Tiltagaliuose (Panevėžio r.).

Dainoros Urbonienės atsiminimuose šiltai kalbama apie Joniškėlio mokytojus: anglų kalbos - Adomą Grybę, lituanistę Beatą Dopkevičiūtę, mokinių sporto būrelio pirmininką (vėliau - Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris) Algį Gedminą.

Knyga „Sibiras vaiko akimis“ pasirodė 2003 metais. Tai dar vienas autentiškas tremties liudijimas, tačiau kitoks nei daugelis. Čia skaudi tremtinės patirtis, atskleista devynerių metų mergaitės akimis. Pati knygos autorė teigia: „Dabar, atslūgus mūsų tėvų memuarų bangai, jiems patiems jau išeinant į amžinybę, ir vaikiška patirtis turėtų liudyti. Ne tik apie fizines bei moralines kančias tremtyje, bet ir apie artimųjų padėtį grįžus į Lietuvą“.

Lietuvos Garbės konsulo idėja

Mintis išversti Dainoros Urbonienės knygą į norvegų kalbą kilo Lietuvos Garbės konsului Norvegijoje Carl Thom Carlsten, kuris yra vedęs lietuvę ir pamilęs Lietuvą. Jis, kartu su Norvegijos-Lietuvos draugijos nariais Wenche ir Einar Bjorkeng bei kitais gerais Lietuvos bičiuliais, per gana trumpą laiką savo idėją pavertė realybe. Beje, Wenche Bjorkeng yra gerai pažįstama daugeliui pasvaliečių - už nuolatinę paramą mūsų rajonui ir jo žmonėms šiai norvegei yra suteiktas Pasvalio krašto Garbės pilietės vardas. Knygos vertėjas - Konstantin Romaikin. Vertimą ir leidimą rėmė Norvegijos Telemarko grafystės gyventojai.

„Ruošdama knygą vertimui, perrašiau tuos skyrius, kuriuose pasakojama apie pokarį Lietuvoje - prievartinį kolūkių kūrimą, žmonių persekiojimą, partizaninį karą, naujus trėmimus. Vienus sutrumpinau, kitus papildžiau manydama, kad kitos šalies skaitytojams bus aiškesnė situacija, kurioje atsidūrė į Lietuvą grįžę tremtiniai. Vertime yra įdėtas mano mamos laiškas iš Sibiro, rašytas draugams į Lietuvą. Jį išsaugojo ir man atsiuntė tų draugų dukra jau po knygos pasirodymo. Todėl tas laiškas pirmą kartą publikuojamas ne lietuviškai, o norvegiškai“, - pasakojo D. Urbonienė apie šiek tiek vertimui adaptuotą savo knygos variantą.

Ilgus metus lietuvių kalbos mokytoja dirbusi Dainora Urbonienė, apibūdindama savo emocijas, pamačius norvegišką knygos tekstą, sakė: „Kai gavau knygą elektroniniu paštu, pajutau, kaip nepažįstama norvegų kalba man tampa artima: taip gražiai skamba lietuviški vardai, vietovardžiai tarp nesuprantamų žodžių. Tikiuosi, kad norvegai supras sudėtingus mūsų istorijos vingius, nes ir Norvegija yra patyrusi panašių išgyvenimų: XIX a. kovojo už savo nepriklausomybę, o XX a. viduryje patyrė fašistinę okupaciją“.

Reali Tamošiūnų (autorės tėvų) šeimos istorija, parašyta nuoširdžiu, lengvai skaitomu stiliumi, remiantis vaiko įspūdžiais, autentiškais tremtį patyrusių žmonių prisiminimais ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis.

Nustebino norvegų dėmesys

Pati knygos autorė sakė, kad buvo labai nustebinta norvegų dėmesio jos knygai, kurią rašė norėdama tik palikti užrašytus savo mamos, prieškarinės Lietuvos mokytojos, prisiminimus, tėvų ir brolio atminimui. „Rašydama supratau, kad panašių istorijų buvo tūkstančiai, kad privalau kalbėti ne tik apie savo šeimą. Juk tokį tragišką likimą patyrė ne tik mano tėvai, bet visa jų karta, - apie knygos gimimą yra pasakojusi Dainora Urbonienė. - Tai buvo ta mokytojų karta, kuri po 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kūrė lietuvišką švietimo sistemą. Baigę gimnazijas ir mokytojų seminarijas, važiavo į tolimiausius kaimus ir uoliai mokė vaikus, artimai bendravo su kaimo žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Būtent juos, tautos švietėjus, kaip ir kitus inteligentus, 1941 m. birželio 14 d. pirmiausia ir puolė okupantai - šeimas ištrėmė, o vyrus įkalino. Tūkstančiai nebesugrįžo. Vienus sušaudė, kiti mirė nuo išsekimo. Perskaičiusi tėvelio bylą ir radusi Rešotų lagerio prokuroro nuosprendį tėvelį sušaudyti, supratau, kad tikrai rašysiu. Pajutau atsakomybę, suvokiau esanti liudininkė. Nors knygą dedikavau mamai, tėveliui ir tremtyje mirusiam broliukui Aručiui, bet jau nebegalėjau rašyti tik apie juos. Jų likimą susiejau su ta aplinka, kurioje jie užaugo, mokėsi. Atsirado būtinybė papasakoti apie tai, kaip buvo pasikėsinta sunaikinti Lietuvos mokytojus“.

Knygą pristatė Osle

Lietuvos Respublikos ambasadoje, Norvegijos Karalystės sostinėje Osle vykusiame Dainoros Urbonienės knygos apie tremtį pristatyme, dalyvavo pati knygos autorė, jos vyras ir sūnus, Lietuvos garbės konsulas Norvegijoje Carl Thomas Carlsten, knygos leidėjas Truls Nordby, vertėjas Konstantin Romaikin, Lietuvos ambasadorius Norvegijos Karalystėje Andrius Namavičius. Renginio išvakarėse Osle vyko Šiaurės ir Baltijos šalių gynybos ministrų susitikimas, todėl buvo tikimasi, kad po jo į knygos pristatymą atvyks ir autorės dukra, Lietuvos krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Deja, ankstų lapkričio 11 dienos rytą dėl labai svarbaus Seimo posėdžio jai teko skubiai grįžti į Vilnių.

Lietuvos Garbės konsulas Norvegijoje Carl Thomas Carlsten, kurio bei kitų Lietuvos bičiulių pastangomis knyga „Į Sibirą ir atgal“ pasiekė Norvegijos skaitytojus, jos pristatyme kalbėjo:

- Šiandien aš atvykau į Oslą, kad galėčiau dalyvauti norvegams dovanojamo lietuviško pasakojimo, kurį parašė 80-metį perkopusi lietuvė mokytoja Dainora Urbonienė, pristatyme. Prieš mus stovi maža pražilusi moteris, papasakojusi savo šeimos istoriją. Panašus likimas ištiko daugelį Lietuvos, Latvijos ir Estijos šeimų. Buvo ištremta ir mažametė Dainora bei visa jos šeima. Netrukus mirė jos broliukas - kiek anksčiau nei buvo pasmerktas mirti jo tėtis. Mažoji Dainora ir jos mama nesvetingame Sibire liko vienos. Po karo Dainorai pavyko slapčia grįžti į Lietuvą. Nuolat patirdama tvyrančią grėsmę, ji sugebėjo baigti mokslus, sukūrė šeimą. Knyga atskleidžia Dainoros ir jos mamos kovą dėl išgyvenimo, dėl grįžimo į Lietuvą. Knyga „Į Sibirą ir atgal“ yra pirmasis akivaizdus komunistinių žiaurumų aprašymas, išleistas Norvegijoje atskira knyga. Tai yra baltiškoji paralelė Anne Frank dienoraščiui“.

Dainoros Urbonienės knygos pristatyme dalyvavo spaudos darbuotojai, diplomatai, Lietuvos bičiuliai norvegai. Po pristatymo Norvegijos spauda rašė, kad nors Lietuva ir Norvegija turi gilias tradicijas, keičiantis grožinės literatūros vertimais, tačiau knygos „Į Sibirą ir atgal“ pasirodymas norvegų kalba yra ypatingas įvykis, nes čia papasakota skaudi lietuvių tremties istorija.

Zina MAGELINSKIENĖ