Naujienos

Visais amžiais garsėjusi kaip viena svetingiausių pasaulio šalių, dabar Gruzija svečius pasitinka vis dar tokia pati draugiška, tačiau įbauginta. Tuo įsitikino poetas Julius Žėkas. Rugsėjo pabaigoje jis dalyvavo Gruzijoje vykusiuose meno projektuose „Nepriklausomos istorijos“ ir „Lietuvos – Gruzijos Laisvės menas Garikuloje“. Šio menų dialogo tikslas buvo meno kalba pranešti, kad pasaulyje yra viena taika, kuri yra bendra visiems. Savo įspūdžius svetainei „Bernardinai.lt“ pasakoja menininkas Julius Žėkas.

Jūs vykote į Gruziją, kuri visai neseniai išgyveno karo baisumus? Ar išvykstant kilo kažkokių minčių, abejonių?

Be abejo, kilo. Iš tikrųjų aktyvūs karo veiksmai buvo neseniai pasibaigę, tačiau nebuvo visiškai aišku, ar jie gali atsinaujinti, ar situacija jau pastovi. To nežinojome, todėl buvo šiek tiek neramu. Visi tikino, kad situacija yra nestabili.

 Kelionė į Gruziją buvo kiekvieno asmeninis sprendimas, nes suplanavus, jog vyks vieni menininkai, kai kuriems atsisakius vykti, buvo greitai pakeistas dalyvių sąrašas. Prievartos nebuvo. Kai kurių žmonių sprendimas nevykti visiškai nebuvo kvescionuojamas.

Man kelionė į Gruziją buvo galimybė išreikšti savo sąmoningą poziciją – padėką pasauliui. Kai mums buvo sunku, juk pasaulis neliko kurčias. Man net nekilo tokių minčių, kad aš galėčiau atsisakyti kelionės dėl iškilusių grėsmių.

Su tokia nuostata, kad turime padaryti tai, ką galime geriausiai, mes ir vykome.

Pagrindinė „Lietuvos kultūros savaitės“ Gruzijoje deklaracija buvo Laisvė ir Solidarumas. Ar prieš kelionę ir grįžęs į Lietuvą pamąstėte, kaip pasikeitė jūsų šių vertybių samprata?

Manau, pasikeitimas, be abejo, įvyko. Vis dėlto neįmanoma išlikti tokiems pat po to, ką pajutome ir patyrėme. Nepakito tik principinė nuostata, kad laisvė man - atsakomybė už tai, ką turi, už tai, ką gali. Kiekviename žingsnyje aš savęs klausiu, ar tikrai esame laisvi, ir ką mes vadiname laisve. Galbūt karo akivaizdoje tą supranti gerokai ryškiau ir aiškiau.

 Galvodamas apie solidarumą, dar kartą įsitikinu, kad žmogus yra žmogus tik santykyje su kitu. Mes turime būti kartu. Kuo situacija sudėtingesnė, tuo labiau reikia palaikančios rankos. Solidarumas pasireiškia įvairiomis formomis. Kiekvienas gali išreikšti solidarumą, nes visų pozicija yra svarbi. Ir reikia ją išsakyti. Neužtenka to, kuo kiekvienos valstybės galvos bando nuplauti savo tylą. Kiekvienas iš mūsų gali daugiau.

Būtent tai, ką tu gali, tą ir darai. Lietuva pirmoji pasaulyje į Gruziją išsiuntė keletą menininkų, taip išreikšdama savo poziciją ne tik politikoje. Menininkas taip pat gali labai daug. Kaip teigė Ohajo universiteto profesorius Algis Mickūnas, menas žengia pirmiau net nei mokslas. Vadinasi, pirmiau nei ekonominiai, finansiniai, politiniai ir kiti dalykai. Tai, kas užkoduojama menininko rankose, yra lyg vektorius, lyg koordinatės, projektuojamos kažkur ten, toliau, į ateitį.

Kaip manote, kodėl „Lietuvos kultūros savaitė“ Gruzijoje sulaukė tiek daug žiniasklaidos atstovų, garsių Gruzijos meno atstovų dėmesio?

Dažnai menininkus žmonės laiko neatsakingais keistuoliais, kurie gali drabstytis tokiais pareiškimais kaip „menas vardan meno“ ir pan. Nors yra dalis tiesos, tačiau tai, ką mes padarėme Gruzijoje, galima aiškinti skirtingais būdais, žodžiais, įvairiausiomis formomis. Menininkai retai kada gali taip aiškiai ir plačiai pristatyti savo kūrinius. Už tai esame dėkingi mūsų kultūros atašė Gruzijoje ir Ukrainoje, projekto autorei dr. Gabrielei Žaidytei.

 Papasakokite plačiau apie projektą „Nepriklausomos istorijos“. Ko menininkai siekė šiuo projektu? Ar jis pateisino lūkesčius?

Šis projektas yra ne pirmasis, tačiau surengtas būtent Lietuvos ambasados Gruzijoje ir Lietuvos menininkų iniciatyva. Tokių meno dienų tikslas buvo pristatyti tai, kas yra šventa šiandien. Tai – vėliavų instaliacijos. Gruzijoje „Lietuvos kultūros savaitė“ būtent ir buvo atidaryta su vėliavomis. Vėliava – valstybingumo, identiteto aktualumo ir tradicijos simbolis. Kaip mes suvokiame tradiciją šiandien? Šį klausimą tikriausiai užduoda ne vienas menininkas tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Galbūt mes turėtume kiek skirtingus atsakymus. Ir tai labai gerai. Iš tikrųjų šiandienos menininkai kalba apie tradiciją šiandienos kalba. Apie tai, kas svarbiausia, apie tai, kas žymi tave, bet taip kaip šiandien. Tokia galėtų būti šio projekto filosofija.

Visuose projektuose dalyvavo dvi vėliavos, tai - tarsi kalba apie solidarumą, apie supratimą, apie bandymą ne kosmopolitizuoti, bet pažinti vienas kitą.

Gruzijoje kaip filmų kūrėjas kartu dalyvavęs režisierius Henrikas Gulbinas teigė, jog tikriausiai nėra pasaulyje tokios tautos, kuri sugebėtų taip greitai susidraugauti, kaip Gruzija. Ir tai yra tikra tiesa.

„Lietuvos – Gruzijos Laisvės menas“ tapo Lietuvos ir Gruzijos laisvės bei solidarumo simboliu. Kokia, jūsų nuomone, šio simbolio reikšmė?

Uždarymo vakare dalyvavo nemažai pasaulio bei vietos žiniasklaidos atstovų, Gruzijos kultūros, meno žmonių. Viena žurnalistė manęs paklausė panašaus klausimo: „Tai kas čia įvyko? Ką tai reiškia?“ Turbūt geriausiai į šį klausimą atsakytų buvęs Dailės akademijos rektorius, mus visus Gruzijoje priėmęs ponas Karamanas. Jis dar pirmą vakarą, keldamas vyno taurę, ištarė: „Jūs net patys neįsivaizduojate, ką mums reiškia, kad jūs išvis atvažiavote. Jūs parodėte, jog mes išlikome ir išliksime gyvi.“ Panašiais žodžiais tostą pakėlė ir Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus. Jo teigimu, „taip bendrai kuriančios ir bendraujančios tautos – nenugalimos.“

 Šventėje buvo pristatyti Lietuvos tapytojų darbai, bendras Lietuvos ir Gruzijos muzikantų koncertas bei „Aukurų saulė – Bordžalo“. Mes ilgai mąstėme, kaip šis ženklas turėtų atrodyti, ieškojome įvairiausių formų, kol buvo pasiūlyta sugrįžti prie pačios archajiškiausios. Buvo sukurtos akmens ir ugnies instaliacijos. Tai buvo septynių laužų akmenyse sukurti aukurai – „Aukurų saulė“.

Taip pat buvo paleisti dangaus šviestuvai.

Kadangi gruzinai krikščionybę priėmė IV amžiuje, o Lietuva – po tūkstančio metų, mūsų sąmonė labai skiriasi. Gruzinams buvo ypač keista matyti degantį akmenį. Tokie dalykai Gruzijoje nevyksta jau tūkstančius metų. Mes galime pasigirti pilkapiais, piliakalniais, aukurais ir pan. Jie nieko panašaus nėra matę. Tačiau bet kuri ten vykusi iniciatyva parodė viena – tegu ir sąmonei nesuvokiamai saitais, bet Lietuva ir Gruzija yra šalys – seserys.

Žinoma, visa, kas yra tikra, nuoširdu, padaryta iki galo – viskas yra meilė. Meilė visomis kalbomis, visomis religijomis, visoms tautoms. Gruzinai turi pirmąjį ir esminį tostą – „Už taiką!“

 Ar Lietuvos ir Gruzijos menininkų dialogas – tai žengtas dar vienas žingsnis į „kitokį“, bendros taikos ir laisvės supratimą?

Aš labai noriu tuo tikėti. Iš tikrųjų mes gyvename bendromis idėjomis, mintimis, jausenomis. Mūsų patirtys yra panašios. Juk kalbama, kad Lietuva ir Gruzija nuo seno turi nemažai panašumų. Dar sovietmečiu buvo išskiriamos Baltijos ir Kaukazo valstybės. Nepaisant to, į Lietuvą ir į Gruziją buvo atkreipiama daugiau dėmesio.

Kažkas pradėjo griauti monstrą, kažkas žadėjo pabaigti. Žiauri ir kruvina ši auka, bet, matyt, ji tokia tegali būti.

Ar jūs tikrai manote, kad meno kalba pajėgi kalbėti apie laisvę, pilietiškumą ir sąmoningumą?

 Galbūt silpnųjų yra karalystė, o ne tų, kurie kelia kardą. Juk žodis, garsas, vaizdas, menininko balsas istorijoje dažnai buvo atrama paprastam žmogui, kartais įkvėpimas didiems žygiams, kartais susimąstymas. Menininkas nėra tiktai svetimo skausmo improvizatorius, iš tikrųjų turi patirti tai pats, kitaip nieko nepasakysi, nieko nenutapysi ir nieko nepagrosi. Čia, kaip ir vaikų kalboje, juk vaikai nemeluoja ir iš karto pažįsta klastotę.

Gal jūs pats norite ką nors pridurti? Galbūt liko kai kas nepasakyta?

Nuo pat pirmosios akimirkos Gruzijoje iki pat šios akimirkos, kuri, matyt, tęsis amžinai, pajutau tai, ko turbūt niekada nebuvau pajutęs. Gruzija – tai nuostabios, atviros širdies šalis. Mums net sunku įsivaizduoti, tačiau buvo be galo daug nuotykių, be galo daug patirčių, kurios padėjo suprasti, kad atviresnių, nuoširdesnių žmonių dar neteko sutikti. Ir aš kalbu apie skirtingus žmones.

 Pasiklausius muzikos, pasižiūrėjus į kitą meną, matyti begalinis nuoširdumas. Tikra ir nuoširdi kalba. Turime ko iš jų pasimokyti.

Mums neteko būti karštuosiuose taškuose, nes gyvenome Garikuloje. Tai yra Gruzijos menininkų rezidencija kalnuose. Buvome Dievo užantyje, tačiau teko bendrauti su tais, kurie patys matė ar  dalyvavo kare. Bendravau su fotografe, kuri pati fiksavo karo baisumus. Klaiku. Sunku įsivaizduoti, kad XXI a. tai vyksta. Karai nesiliovė ir, matyt, nesiliaus per visą žmonijos istoriją.

Aš nekalbu, kad kas nors kaltas, kaltas kiekvienas, kuris laiku nepasakė „ne“ ar laiku nepasakė „taip“. Nekalbu apie tautas, apie šalis ar jų politikus. Kaltas kiekvienas, nes to negali būti. Negalime tik pasyviai stebėti. Turime pasistengti padaryti viską, kas nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kad tai daugiau nebepasikartotų.

Kalbino Kristina Buidovaitė