Naujienos

 

Festivalio sumanymas, matyt, neatsitiktinai kaip tik ir kilo Norviliškių apylinkėse, kur vietiniai gyventojai, buvę kaimynai ar net giminės, gyvena skirtingose sienos pusėse, mat, pasikeitus politinei situacijai, ten, kur buvo pievos, atsirado siena. Žmonės buvo atskirti vieni nuo kitų remiantis išimtinai politiniais sutarimais. Bendraudamas su šiais žmonėmis supranti, kad sienos, taip atskiriančios žmones, yra nenormalu. Pirmasis festivalis vyko tam tikroje baimėje – iš abiejų pusių buvo sustiprinta sienos apsauga, Baltarusija net paskelbė notą dėl festivalio vietos, o žurnalistai iš kaimyninės šalies vengė registruotis akreditacijoms, matyt, bijodami kokių sankcijų. Tačiau festivaliui pasibaigus, kai pamatė, jog čia nėra jokios politikos, tik muzika, menas ir šventė, požiūris į šį renginį kaimyninėje šalyje kiek atlėgo – net gavome sveikinimus iš Baltarusijos ambasados dėl, jų žodžiais tariant, puikaus renginio.

 

Šiais metais, rodos, baimės neliko nė lašo – žurnalistai iš Baltarusijos pakankamai laisvai jautėsi festivalyje – jie aktyviai domėjosi festivalio organizacija, muzika bei renginiais. Sakyčiau, jiems visa tai buvo kur kas įdomiau nei lietuviams žurnalistams. Matyt, tai nesunkiai galima paaiškinti – gyvenimas kaimyninėje valstybėje, vis dėl to, daugiau ar mažiau yra apribotas. Po šio festivalio Baltarusijos spaudoje pasirodė ne viena publikacija apie festivalį ir jos visos buvo itin palankios.

 

Todėl šiemet nusprendėme pradėti realius veiksmus dėl festivalio rengimo abiejose sienos pusėse. Neseniai festivalio pagrindinis organizatorius Giedrius Klimkevičius buvo susitikęs su Baltarusijos ambasadoriumi Lietuvoje Vladimiru Dražinu ir aptarė šią galimybę. Žinoma, sunku tikėtis, kad taip greitai galima būtų įgyvendinti festivalio Didįjį planą, bet vilčių neprarandame ir mėginame daryti viską, kad tai pavyktų. Šiuo metu vyksta intensyvios derybos, bet, mūsų manymu, daug kas priklauso ne tik nuo Baltarusijos požiūrio, bet ir nuo Lietuvos valdžios supratimo. Mat festivalio rengėjai tuos ledus mėgina tirpdyti per žmogišką santykį ir kultūrą.

 

 

Na idealusis variantas būtų toks, kad dingsta Lietuvos ir Baltarusijos siena ir visi gali kartu mėgautis muzika bei laisvai bendrauti. Žinoma, kol kas sunku būtų tikėtis, kad taip įvyks. Tai tolimesnių darbų tikslas ir svajonė. Dviejuose vykusiuose festivaliuose mielai dalyvavo ir žmonės iš Baltarusijos, tiesa, jų buvo ne tiek jau daug, kiek mums norėtųsi nors ir darome specialias galimybes Baltarusijos piliečiams atvykti į festivalį.

 

 

Čia mums itin talkino Užsienio reikalų ministerija. Baltarusiai turintys bilietą į festivalį Lietuvos ambasadoje Minske gauna nemokamą vizą. Tai tikrai didelė lengvata, nes viza kainuoja apie 60 eurų.

 

Kita vertus, iki šiol Baltarusijoje žinios apie mūsų festivalį buvo labai ribotos būtent dėl neigiamo valdžios požiūrio į šį renginį. Pirmaisiais metais net buvo draudžiama platinti bilietus į festivalį ir agentūros, mėginusios tai daryti susilaukė nemalonumų. Tačiau, kaip minėjau, po šių metų festivalio Baltarusijos žiniasklaida atvirai ir negailėdama liaupsių kalbėjo apie šį renginį.

 

Ir vis dėlto, mūsų manymu, yra tam tikra įtampa, gal nesaugumas žmonėms iš Baltarusijos atvykti į festivalį Lietuvoje, todėl mūsų sumanymas turėtų kur kas didesnį pasisekimą, jei festivalis vienu metu vyktų abiejuose sienos pusėse. O jei festivalis sulauktų ir Baltarusijos valdžios pritarimo, tuomet galėtume tikėtis ir didelio dalyvių būrio. Beje, baltarusiams bilietas į festivalį kainuoja tiek pat kiek ir lietuviams.

 

Tačiau turint galvoje nevienodas ekonomines sąlygas šalyse, matyt, toli gražu ne visi baltarusiai gali sau leisti atvykti į „Be2gether“. Todėl ir grynai dėl finansinės pusės festivalis Baltarusijoje sulauktų kur kas gausesnio palaikymo.

 

 

Sunku pasakyti. Tokiu atveju, matyt, galėtume džiaugtis, kad muzika išties ištirpdė sieną. Bet ar tai įmanoma padaryti artimiausiu metu – kol kas pasakyti negalime. Turime planą, kaip tai galėtų atrodyti, bet, žinoma, šio plano įgyvendinimui reikia nemažai drąsos tiek iš Lietuvos tiek iš Baltarusijos valdžios atstovų. Kol kas viskas dėl ateinančių metų festivalio yra derybų stadijoje, dar net nėra galutinio sprendimo ar jis tikrai įvyks ir Lietuvos pusėje.

 

 

Pirmaisiais metais su Baltarusija dėl festivalio tvyrojo didelė įtampa, agentūros, mėginusios su mumis bendradarbiauti sulaukdavo tam tikrų tarnybų atstovų vizitų, tačiau sulaukėme ne tiek jau mažai - 800 žmonių. Po daug dėmesio užsienio žiniasklaidoje bei gerų atsiliepimų sienos prasivėrė šiemet į festivalį atvyko apie 1500 – iš jų apie 100 žurnalistų. Tiesa, kad festivalis sutraukia nemažai opozicijos žmonių - tai akivaizdu iš koncertų metu plėvėsuojančių Baltarusijos opozicijos vėliavų. Matyt tai neatsitiktinai – festivalyje skamba daugiausia alternatyvi muzika, rokas plačiąja prasme. Kadangi Baltarusijoje kultūrinis gyvenimas šia prasme nėra toks gyvas ir taip matomas, kitaip mąstantys, kitokia kultūra nei fasadinė besidomintys, būtinai stengiasi išnaudoti pasitaikančią galimybę pamatyti ir išgirsti atlikėjus, grupes, kurie Baltarusijoje niekada nekoncertuoja.

 

 

Jei pažvelgtume į kitus Europos valstybėse vykstančius festivalius, taip pat pamatytume, kad jie turi valstybės palaikymą, nes tokie renginiai traktuojami kaip sudėtinė valstybės įvaizdžio kūrimo dalis, jau nekalbant apie ekonomines investicijas, kurių pinigai vėliau sugrįžta per turistus bei mokesčius. Pavyzdžiui, Serbijoje vykstantis „Exit“ festivalis ar Ispanijos „Benecassim“ kasmet sulaukia tūkstančių turistų iš užsienio, kurie palieka tose šalyse milijonus eurų. Tokiu būdu valstybei grįžta visos investicijos.

 

Taip, festivalį pirmiausia parėmė Užsienio reikalų ministerija, kurioje dirbantys jauni ir progresyvūs žmonės drauge su ministru bei Seimo Užsienio reikalų komitetu matė festivalį kaip naują, nestandartinę, šiuolaikinę vystmojo bendradarbiavimo su kaimyne Baltarusija formą. Vėliau šią idėją palaikė Kultūros ministerija, taip pat Vilniaus apskritis bei Šalčininkų savivaldybė. Tačiau Valstybės skiriamos lėšos, tiesą sakant, nėra tokios didelės ir be komercinių rėmėjų mes tikrai nieko negalėtume daryti. Viso festivalio biudžetas yra apie tris milijonus litų, šiemet iš Valstybės bendroje sumoje gavome kiek mažiau nei 7 šimtus tūkstančių.

 

Kita vertus, ginčyčiausi ir dėl to, kad mūsų festivalis yra vien komercinis. Jei taip būtų buvę, po pirmojo renginio mes visi būtume išsiskirstę kas sau ir nė negalvotume apie kitus festivalius, nes pirmaisiais metais turėjome išties nemažą nuostolį, o šiemet dar didesnį – apie keturis šimtus tūkstančių litų.

 

Festivalis turi komercijos atspalvių, tačiau pagrindinis mūsų impulsas – idėja, todėl festivalis reaguoja ir į tam tikrus socialinius, politinius bei visuomeninius reiškinius. Beje, Europoje nesunkiai rastume analogiškų festivalių, kurie taip pat buvo pradėti su valstybės parama, o dabar gyvena savarankiškai, nes užaugo.

 

Mūsų festivalis visų pirma unikalus savo geografine padėtimi ir jo idėjinis sumanymas yra itin svarbus. O žiūrint į mūsų situaciją, lietuvišką muzikos rinką, reikia visų pirma, kad prigytų festivalinė kultūra, kad žmonės suvoktų jos grožį ir smagumą, kad suprastų, jog verta pakloti daugiau pinigų už galimybę vienoje scenoje išvysti tokią įvairovę gyvos muzikos. Pati festivalio dvasia keičia žmones, o jei čia dar ir gera, kokybiška muzika, skirtingi renginiai ir gyvas, nuoširdus santykis, kas gali būti geriau?

 

Beje, nežinau nė vieno renginio Lietuvoje, kuris būtų sulaukęs šitiek dėmesio užsienio žiniasklaidoje, kaip „Be2gether“. Tad festivalis gan stipriai prisideda ir prie Lietuvos įvaizdžio kūrimo svetur. Todėl mūsų manymu, tai investicija ne tik į mūsų vidinę kultūrą, bet ir į tarptautinius kultūrinus santykius, Lietuvos vardo minėjimą pozityviame ir išties unikaliame kontekste. Ne gi Valstybei nesvarbu prie to prisidėti?

 

 

Mes nuoširdžiai manome, kad muzika gali daryti poveikį žmogui, keisti jo mąstymą, laužyti nusistovėjusius stereotipus ir įsitikinimus. Ypač jei kalba eina apie roko muziką. Mes nesitikime, kad žmonės į festivalį suvažiuos nusiteikę revoliuciškai, pasiryžę keisti pasaulį, nešti taiką į visas keturias pasaulio puses. Žmonės atvažiuoja pailsėti ir būdami ten, kur skamba gyva, alternatyvi muzika turinti dvasią, jie atsiveria kits kitam. Nekartą po festivalio girdėjau sakant, kad nesitikėjau, jog su lietuviais galima taip būti – be baimės būti apvogtam, sumuštam ir pan., nes to praktiškai nebūna. Muzika, visų pirma, atveria sieną žmogaus galvoje ir jis tampa atviras kitam, šalia esančiam, todėl festivalio atmosfera, bendravimas būna itin šilti. Geros muzikos klausosi geri žmonės. Man rodos, tai jau didelis laimėjimas, kad turime galimybę tokios klausytis.

 

Kalbino Gediminas Kajėnas