Naujienos

2010 metams einant į pabaigą Robero Šumano centre įvyko svarbus susitikimas, nes praėjus keturiolikai metų ten trumpam apsilankė pirmasis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Filipas de Siurmenas (Philippe de Suremain).

Kol šis centras dar nebuvo įkurtas, Kaune gyvenantys prancūzų kalbos gerbėjai susitikdavo Lietuvos veterinarijos akademijoje,įvairiuose muziejuose, bibliotekose ir salėse. Be nuoširdžios jo pagalbos Lietuvos ir Prancūzijos asociacija tikriausiai negyvuotų taip sėkmingai jau daugiau nei dvidešimt metų. Juk aktyvi kultūrinė veikla būtų tiesiog neįmanoma neturint nuolatinių patalpų organizuoti renginius ir entuziastų susitikimus.

Būtent pirmojo Prancūzijos ambasadoriaus Filipo de Siurmeno pasiūlymo dėka 1993 metais Robero Šumano centras atvėrė duris Kaune, o vėliau, 2004-aisiais, buvo perkeltas į naujas patalpas Kauno technologijos universitete. Džiugu, kad šis centras veikia būtent Kaune ir praturtina miesto kultūrinį gyvenimą. Įdomu tai, kad, baigęs darbą Lietuvoje, Jo ekscelencija Filipas de Siurmenas buvo paskirtas eiti Prancūzijos ambasadoriaus pareigas Irane ir Ukrainoje.

Paprašytas papasakoti apie savo diplomatinę patirtį, ambasadorius nutarė palyginti tris itin skirtingas valstybes, kuriose jam teko dirbti paskutineas tris kadencijas, todėl buvo nuspręsta diskutuoti tema Iš Vilniaus į Kijevą per Teheraną. Kokie keliai veda į demokratiją? Renginyje tvyrojo jauki ir bičiuliška atmosfera, o visi norintieji galėjo užduoti klausimų pašnekovui, drauge padiskutuoti.

Jūsų dėmesiui pateikiame pirmojo Prancūzijos ambasadoriaus Lietuvoje Filipo de Siurmeno prisiminimus apie darbą mūsų valstybėje, jo mintis apie demokratizacijos procesus, kultūros ir diplomatijos sąsajas, sudėtingus krikščioniškojo ir islamiškojo pasaulių santykius.

Kokiomis aplinkybėmis buvo pradėta prancūzų kultūros sklaida pirmaisiais Nepriklausomybės metais? Kokių svarbių pasikeitimų pastebite vėl atvykęs į Lietuvą?

Jeigu Lietuvos ir Prancūzijos asociacija nebūtų įsikūrusi, Prancūzijos Respublikos ambasados vaidmuo Lietuvoje būtų buvęs gerokai menkesnis ir nebūtume pajėgę tiek daug nuveikti. Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą atvykęs į Jūsų šalį visiškai nieko apie ją nežinojau, išskyrus tai, ką sovietiniais metais dirbant Maskvoje kartais pavykdavo nugirsti. Taigi, mano tuometinis požiūris iš tiesų buvo labai paviršutiniškas, o atvykęs į šią nepažįstamą žemę, netikėtai sutikau daug žmonių, puikiai pažįstančių Prancūziją.

Sovietiniais laikais prancūzų kalbos tobulinimas jiems buvo tapęs tam tikra rezistencijos forma. Vos tik mane pasiekė žinios apie aktyviai veikiančią Lietuvos –  Prancūzijos asociaciją, kurią savo iniciatyva atkūrė šie žmonės (mes dar nebuvome ėmęsi jokių veiksmų toje srityje), Paryžiuje dirbantiems pareigūnams jau galėjau įrodyti, kad Lietuvai reikia padėti, nes ši valstybė tikrai to verta.

Net jeigu Paryžiuje buvo labai entuziastingai tikimasi, kad lietuvių kova dėl nepriklausomybės atkūrimo bus apvainikuota sėkme, o Prancūzijos Respublikos užsienio reikalų ministerija siekė kuo daugiau dėmesio skirti jūsų valstybei, reikia turėti omenyje, kad ministerija tėra ministerija, kurios pagrindą sudaro administracinis aparatas ir biurokratija. Laimė, tuo metu Paryžiuje veikė Robero Šumano fondas. Ši organizacija ėmėsi darbo kur kas sparčiau ir lanksčiau.

Atvykę į Lietuvą, minėto fondo vadovai įsitikino, kad Kaune bus sudarytos galimybės dirbti ir siekti numatytų tikslų. Galiausiai, padedant Lietuvos – Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus prezidentei doc. dr. Birutei Strakšienei ir jos bendraminčiams, Robero Šumano centras buvo sėkmingai atidarytas. Tik daug vėliau, būdamas Paryžiuje, iškėliau mintį, kad panašų centrą reikėtų įsteigti ir Lietuvos sostinėje.

Sukaupta patirtis man padėjo nugalėti biurokratus ir sėkmingai atidaryti Prancūzų kultūros centrą Vilniuje, bet norėčiau pabrėžti, kad tas nuostabus nuotykis prasidėjo būtent Kaune. Mano žmona ir aš Lietuvoje išgyvenome įdomų gyvenimo laikotarpį, kuris mums paliko neišdildomą įspūdį. Visa tai, ką patyrėme būdami čia, nepaprastai padėjo gyvenant kitose pasaulio vietose.

Vėliau dirbant Irane ir Ukrainoje nuobodžiauti tikrai neteko. Viena vertus, jei lygintume tik Lietuvą ir Ukrainą, panašumų tarp abiejų valstybių būtų galima rasti lengviau. Kita vertus, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad bendrybių, siejančių Lietuvą, Iraną ir Ukrainą, aptikti yra labai sunku. Mano nuomone, visoms šioms šalims būdingi trys dalykai: didelis noras atsiverti pasauliui, viltis sukurti tikrą demokratiją ir valingas siekis modernizuoti savo kraštą, vadovaujantis tomis bendrosiomis vertybėmis, kurios puoselėjamos Europoje.

Žinoma, sąlygos pasiekti šiuos tikslus visiškai skirtingos. Socialinė aplinka ir istorinė praeitis kiekvienoje valstybėje taip pat smarkiai skiriasi. Atsižvelgdami į tai, galime paklausti savęs keleto klausimų. Kodėl kelias į demokratiją buvo toks kankinamai sunkus ir nelygus? Kodėl demokratija taip sparčiai vystėsi Lietuvoje? Kodėl Irane, kuriame gyventojų skaičius auga, o visuomenė – ypač dinamiška, arba Ukrainoje, kurioje man teko dirbti pačiame Oranžinės revoliucijos įvykių įkarštyje, panašių rezultatų nepasiekta? Nesirengiu išsamiai pasakoti apie esminius demokratijos principus arba teisinės valstybės atkūrimo procesą, nes Lietuvoje, be abejonės, yra daug aukštos kvalifikacijos specialistų, galinčių kalbėti šia tema. Be to, visa tai, ką patyrėte savo šalyje, įgalina jus mokyti demokratijos kitus žmones.

Visa tai, ką patyrėte savo šalyje, įgalina jus mokyti demokratijos kitus žmones.

Akivaizdu, kad pasibaigus tam sunkiam laikotarpiui, kurį išgyveno lietuviai, palankias sąlygas Lietuvos valstybės atgimimui ir teisinių pagrindų atkūrimui sudarė būtent vieningas tautos apsisprendimas. Lietuviai, nepaisydami tamsių Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos dešimtmečių, išsaugojo itin gyvus priminimus apie savo prieškariu egzistavusią valstybę, nei buvo galima tikėtis. Mano požiūriu, Lietuvoje kur kas stipriau nei kitose dviejose Baltijos šalyse buvo suvokta, kad būtent tauta turi statyti valstybės pamatus.

Nepriklausomos valstybės struktūros atkūrimas ant žlugusios sovietinės administracinės sistemos griuvėsių buvo iš tiesų didžiulis iššūkis. Prisimenu, kai gatvėse pirmą karta pasirodė policininkai, apsirengę lietuviškomis uniformomis. Tuo metu bene pirmą kartą buvau laimingas sutikęs policijos pareigūną. Man taip pat teko stebėti pirmąjį Lietuvos kariuomenės paradą. Nors pirmaisiais metais žygiuojanti Lietuvos armija dar nepriminė dabartinės, jos simbolinė reikšmė buvo labai didelė. Kai pirmą kartą iškėliau Prancūzijos vėliavą mūsų ambasadoje Vilniuje, mačiau susigraudinusius žmones, kurie šluostėsi ašaras. Iš karto supratau, jog juos sujaudino ne Prancūzijos vėliava, o tai, kad Lietuva pagaliau tapo tarptautiniu lygiu pripažįstama valstybe.

Lygiai toks pats įspūdis buvo susidaręs ir mano kolegoms Švedijos, Danijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės ambasadoriams. Šiuos įvykius galima drąsiai pavadinti tikra sėkmės istorija. Tada negalėjau nė įsivaizduoti, kad Lietuva taip greitai įstos į NATO ir taps Europos Sąjungos nare. Daugelis mano pašnekovų vis tvirtindavo, kad tai – jų tikslas, o aš jiems sakydavau: „Turėkite kantrybės. Nėra jokio reikalo mosuojant raudonu audeklu erzinti kaimynę, kurią visi gerai pažįstate.“ Taigi, galima daryti išvadą, kad ateitis toli gražu ne visada priklauso gudriems ir atsargiems žmonėms. Žinoma, gyvenimas nėra rami upė, todėl ateities paveikslo nereikėtų tapyti vien rausvomis spalvomis, tačiau man ir kitiems anuomet Lietuvoje gyvenusiems žmonėms, kurie po ilgos pertraukos vėl atvyksta į jūsų kraštą dažnai atrodo, kad patekome į visiškai kitą šalį.

Kiekvienas atvažiavęs į Lietuvą po penkiolikos metų gali tik konstatuoti, jog valstybė iš tiesų labai pasikeitė. Vien jau vaizdas gatvėse – visiškai kitoks nei anksčiau.

Kiekvienas atvažiavęs į Lietuvą po penkiolikos metų gali tik konstatuoti, jog valstybė iš tiesų labai pasikeitė. Vien jau vaizdas gatvėse – visiškai kitoks nei anksčiau. Būdamas čia jaučiuosi esąs Europoje. Lygiai taip pat jausčiausi būdamas Romoje ar Amsterdame. Šiuo metu, ištikus rimtai krizei, mes visi keliame tuos pačius klausimus tiek Paryžiuje, tiek Vilniuje ar Kaune. Koks yra demokratijos efektyvumas? Kaip užtikrinti gerovę visiems gyventojams? Kaip kovoti su nedarbu globalizacijos akivaizdoje, kai išorėje susiformavusi konkurencija kelia grėsmę mūsų visuomenės sampratai?

Kaip vertinate sudėtingą politinę padėtį Irane ir šios valstybės demokratizacijos viltis?

Į Iraną atvykau gana palankiu laiku, kai buvo išrinktas naujasis valstybės prezidentas Muhamedas Chatamis. Mus su žmona nustebino tai, kad jis buvo musulmonų dvasininkas – mula, tačiau visą laiką šypsodavosi. Muhamedas Chatamis – labai išsilavinęs žmogus, kuris ilgą laiką gyveno Vokietijoje ir ten dirbo kultūros centro vadovu. Pasibaigus ajatolos Chomeinio valdymo laikotarpiui, atrodė, kad kaita neišvengiama ir naujam žmogui atėjus į valdžią greitai prasidės tam tikras atšilimas. Tokie lūkesčiai ypač apėmė Irano jaunimą, kuris sudaro daugiau nei 60 procentų šalies gyventojų, nors dabar gimstamumo procentas beveik toks pat kaip Prancūzijoje.

Didelis gyvybingumas pastebimas universitetuose. Irane išsilavinimo rodikliai bene aukščiausi pasaulyje, nes dar nuo paskutiniojo šacho valdymo laikų universitetų tinklas yra nuolat plečiamas. Jaunimas ypač troško, kad Iranas atsivertų pasauliui, pokyčių, ir juos ypač domino tai, kas vyksta kitose valstybėse. Būtent jauni žmonės negalėjo susitaikyti su oficialiosios ideologijos skiepijama tamsybe. Kai kalbame apie Irano jaunimą, reikia ypač pabrėžti moterų vaidmenį. Svarbiausias veiksnys, lemiantis pokyčius šioje šalyje, yra būtent moterys. Irano revoliucijos paradoksas tas, kad moterys sutiko dėvėti veidą dengiančius šydus tik su sąlyga, jog joms bus palikta teisė studijuoti universitetuose.

Irano revoliucijos paradoksas tas, kad moterys sutiko dėvėti veidą dengiančius šydus tik su sąlyga, jog joms bus palikta teisė studijuoti universitetuose.

Šiuo metu visose mokslo srityse ir visuose universitetuose moterys sudaro absoliučią studentų daugumą, įskaitant tiksliuosius mokslus, pavyzdžiui, matematiką, fiziką, branduolinę fiziką. Antroji svarbi aplinkybė yra ta, kad šiuo metu jau nebeįmanoma vienos valstybės izoliuoti nuo likusio pasaulio. Taigi, iraniečiai labai greitai pradėjo naudotis internetu. Būtent Irane veikia daugiausiai interneto tinklaraščių. Irano visuomenė patyrė didelį spaudimą, todėl žmonės daug vilčių buvo sudėję į pastaruosius prezidento rinkimus. Buvo tikimasi, kad visuomenėje įvykę mentaliteto pokyčiai išprovokuos politinės tikrovės kaitą. Būdamas Irane tuo svarbiu laiku tapau tikro valstybės perversmo liudininku. Kadangi rinkimų rezultatai, be jokios abejonės, buvo suklastoti, nepaprastai nepopuliarus dabartinis prezidentas sugebėjo paimti valdžią į savo rankas.

Iranas – nepaprastai sudėtinga šalis, turinti be galo įspūdingą praeitį. Persų pasaulis yra užsisklendęs savyje, panašiai, kaip ir kinų visuomenė. Todėl iraniečiai labai didžiuojasi savo tauta ir jos tūkstantmete istorine praeitimi, tačiau jaučia didelį nepasitenkinimą dėl valstybės tapsmo paribio šalimi. Valdantysis režimas Irane yra itin komplikuotas, sujungiantis teokratiją ir tam tikrus demokratinius aspektus. Toje valstybėje veikia daug partijų, todėl balsuojantieji turi iš anksto numatytą pasirinkimo galimybę. Taigi, nesuderinamų priešybių samplaika aiškiai pastebima.

Derėtų pabrėžti, kad ajatola Chomeinis buvo charizmatiška asmenybė, savo savybėmis primenanti Leniną. Jo asmuo dominavo politinėje arenoje ir užtikrino nors minimalią tvarką valstybėje. Tačiau anksčiau sukurta sistema šiuo metu jau visiškai neveiksminga. Irano režimas, kaip ir visi kiti autoritariniai režimai, siekia kuo ilgiau išlikti valdžioje. Tuo tarpu dauguma gyventojų jam oponuoja ir ilgisi politinių pasikeitimų. Kai praėjusiais metais žmonės protestuodami išėjo į gatves, jie labai gerai žinojo, kokie išbandymai jų laukia, nes Irano policija yra negailestinga represinė struktūra. Esantiems valdžioje teroras buvo vienintelis būdas nuslopinti gyventojų pasipriešinimą.

Nepaisydami susidorojimų, iraniečiai tebenori kurti demokratiją savo tėvynėje. Neseniai susiklosčiusi padėtis atrodė gana paprasta, bet dabar keliamas be galo rimtas branduolinės programos klausimas, galintis sujaukti regione nusistovėjusią pusiausvyrą. Irano kaimynystėje esančios valstybės, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europa aktyviai reiškia susirūpinimą dėl galimo naujos branduolinės galybės atsiradimo.

Dabartiniai Irano vadovai atremia kritiką tvirtindami: „Nenorime kurti atominės bombos. Mes siekiame tik užtikrinti Irano teisę naudotis branduoline energija taikiems tikslams.“ Tačiau prisiminkime, kad Indija vis dar nesutinka pasirašyti Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Pakistanas savo arsenale irgi turi branduolinę ir vandenilinę bombas. Todėl Irano režimas, nepaisydamas augančio nepopuliarumo, manipuliuoja savo tautiečių patriotiniais jausmais, nes taip pat nori disponuoti tokia ginkluote.

Irano nelaimė ta, kad ši valstybė labai turtinga dujų ir naftos bei mineralinės kilmės iškasenų. Kai tik visuomenėje kyla įtampa, visada atsiranda pinigų, skirtų nepatenkintiems asmenims nuraminti.

Irano nelaimė ta, kad ši valstybė labai turtinga dujų ir naftos bei mineralinės kilmės iškasenų. Kai tik visuomenėje kyla įtampa, visada atsiranda pinigų, skirtų nepatenkintiems asmenims nuraminti. Degalinėse benzinas parduodamas už mažesnę kainą nei jo gamybos savikaina. Be to, jis išgryninamas ne Irane, o Indijos teritorijoje. Tokiu atveju kyla klausimas: kodėl tokios didžiulės sumos pinigų išleidžiamos branduolinei energetikai, jeigu šiuo metu ji nereikalinga? Daugelis iraniečių patys sau kelia šį klausimą.

Labai lengva žaisti populizmu, kai, pradėjus augti kainoms, nacionaliniame banke yra pakankamai finansinių rezervų atlyginimams didinti. Tokių veiksmų imamasi nepereinant prie modernios ekonomikos, nors iraniečiai nestokoja kompetencijos ir galėtų įgyvendinti būtinas reformas.

Nors demokratijos siekis susilaukia vis daugiau palaikymo, jis dar nėra deramai realizuotas tikrovėje dėl netinkamos partijų struktūros ir prastai organizuoto politinio gyvenimo. Dabartinę situaciją galima metaforiškai palyginti su verdančiu puodu: virimo procesui suaktyvėjus, pradeda veržtis garai, bet tada ugnis prisukama, ir puodo turinys sulaikomas viduje. Akivaizdu, kad dabartinis režimas neturi ateities, bet negaliu prognozuoti, kada padėtis iš esmės pasikeis. Man dar dirbant Teherane, tuometinis Irano parlamento pirmininkas yra sakęs, jog prezidento Muhamedo Chatamio nederėtų lyginti su Michailu Gorbačiovu. Turiu prisipažinti, kad puoselėtos demokratizacijos viltys galiausiai žlugo, todėl išvykdamas iš šios šalies buvau stipriai nusivylęs.

Kokia Jūsų nuomonė apie politinius iššūkius Ukrainoje ir demokratijos siekį šioje valstybėje?

Grįžęs į Prancūziją, dalyvavau nesėkmingai pasibaigusiose Armėnijos ir Azerbaidžano derybose dėl Kalnų Karabacho. Tuo metu daug laiko tekdavo praleisti kelionėse, besiblaškant tarp Paryžiaus, Baku ir Jerevano. Vėliau buvau paskirtas eiti ambasadoriaus pareigas Ukrainoje ir atsidūriau Kijeve. Šis regionas lietuviams yra geriau pažįstamas. Kai atvykau dirbti į Lietuvą, pirmiausia nustebau. Panašiai jaučiausi ir atvažiavęs į Ukrainą. 1970–1980 m. lankydamasis šioje šalyje pastebėjau, kad Kijevas – itin griežtai stebimas miestas. Tuomet man susidarė gana slogus įspūdis.

Kai 2002-aisiais vėl atvykau į Kijevą, vaizdas jau buvo visiškai skirtingas. Nors Leonido Kudžmos valdymo laikotarpiu politinė padėtis valstybėje buvo gana neaiški ir sudėtinga, tačiau visoje sostinėje veikė kavinės, ir buvo galima pajusti gyvenimo džiaugsmą. Tai buvo tikrai nauja ir netikėta. Tačiau taip pat galima konstatuoti, kad minties ir dvasios raida Ukrainoje vyko daug sparčiau nei politinių struktūrų vystymasis. Nors ukrainiečiai balsavo už demokratinių pokyčių siekiančias partijas, tačiau Leonido Kudžmos valdymo laikotarpiu egzistavo masinės informacijos priemonių kontrolė.

Tuo pat metu buvo siekiama, kad valstybės parlamentas taptų visiškai nevaldomas. Dėl rinkimų rezultatų teigiamo ar neigiamo poveikio Ukrainai galima diskutuoti, bet akivaizdu, kad Leonidas Kudžma nesėkmingai mėgino sukurti valdžios vertikalę. Kai 2004-aisiais buvo surengti nauji prezidento rinkimai, manipuliacijos rinkėjų sąrašais ir rinkimų rezultatais pasiekė tokį mastą, kad gyventojai pradėjo viešai demonstruoti savo nepasitenkinimą. Paskelbus apie Viktoro Janukovyčiaus pergalę antrajame prezidento rinkimų ture, visuomenės reakcija buvo tokia spontaniška ir stipri, kad Kijevo centre susirinko šimtai tūkstančių protestuojančių žmonių.

Šis judėjimas iš tiesų buvo nepaprastas, ir manantieji, kad įvykiai taip susiklostė dėl kokių nors išorinių manipuliacijų, tikrai klysta. Vis dėlto, nepaisant tvirtos visuomenės valios, demokratijos kūrimo siekių ir planų aktyviai kovoti su korupcija, Ukrainos politikams užsibrėžtų tikslų pasiekti nepavyko. Siekiant, kad pagrįsti visuomenės lūkesčiai būtų patenkinti ir būtinosios politinės struktūros deramai veiktų, būtina sukurti tam tikras aiškias programas, užtikrinančias žmonių pasirinkimo teisę ir numatančias konkrečias veiklos kryptis. Minėtoms užduotims įgyvendinti reikia stiprios valstybės. Žaidimo taisyklės taip pat turi būti aiškios ir visiems priimtinos. O tokioje didelėje ir sudėtingoje šalyje kaip Ukraina šių darbų neįmanoma atlikti labai greitai.

Galiausiai, prezidento Viktoro Juščenkos ir premjerės Julijos Tymošenko nesutarimai įgavo neįsivaizduojamą pobūdį. Apibūdinant anuomet susidariusią situaciją, galima pasakyti, kad teatre vaidinama commedia dell’arte kelia juoką, o politinėje arenoje – liūdesį. Todėl Ukrainos gyventojai jautėsi labai nuvilti. Vis dėlto išliko galimybė žmonėms laisvai išsakyti savo požiūrį. stebint televizijos darbą kartais dar kyla abejonių dėl raiškos laisvės, o spaudoje pateikiama itin įdomių nuomonių. Būtina pabrėžti didelį socialinės tikrovės ir viešosios opinijos atotrūkį nuo valdžios. Šiuo metu organizuotos opozicijos Ukrainoje nebėra. Galima pasidžiaugti nebent tuo, kad, tyrinėjant valdžioje esančias partijas, jau įmanoma pamatyti aiškių vidinio susiskaldymo požymių. Tai liudija, kad istorija dar nesibaigė.

Demokratijos siekis susilaukia aktyvaus ukrainiečių palaikymo, todėl visuomenė gana sparčiai vystosi. Šis procesas kol kas dar nepersmelkė valdžios ir administracijos sluoksnių, daugelis Ukrainos gyventojų ir partnerių nusivylę dabartine padėtimi, bet būtina dar kartą pabrėžti, kad plataus masto pokyčių tokios sudėtingos šalies viduje sunku pasiekti per itin trumpą laiką. Be abejo, ateityje Ukrainos raidai skirsime didelį dėmesį, o Lietuva yra itin palankioje padėtyje ir gali stebėti šį procesą. Nusprendžiau vykti dirbti į Kijevą todėl, kad dar nebūdamas išrinktas Lietuvos prezidentu Algirdas Brazauskas yra man yra sakęs: „Būtinai reikia įdėmiai sekti, kaip vystosi Ukraina, nes būtent nuo šios valstybės raidos priklauso visos Europos stabilumas.“ Norėčiau pasakyti, kad dirbant Ukrainoje nuobodžiauti tikrai neteko, o Lietuvoje įgyta patirtis man visada suteikia daug stiprybės ir vilties.

Ar daug žmonių Irane ir Ukrainoje mokosi prancūzų kalbos? Ar tose valstybėse veikia prancūzų kultūros centrai?

Ukrainoje prancūzų kalbos mokymas yra tikrai aukšto lygio. Šioje šalyje prancūzų kalbos besimokančių mokinių skaičius didesnis nei Lenkijoje. Šie rodikliai sudarė sąlygas Ukrainai tapti Tarptautinės frankofonijos organizacijos nare stebėtoja. Minėtai organizacijai priklauso ir Lietuva. Ukrainoje veikia organizacijos Prancūzų aljansas padaliniai, tačiau nuolatos laukiama Prancūzijos ambasados postūmio ir paramos. Tuo tarpu Lietuvos ir Prancūzijos asociacija įsikūrė spontaniškai, asmenine žmonių iniciatyva. Irane taip pat yra stipri frankofonijos tradicija. Dar prieš Islamo revoliuciją ten veikė daug religinių mokyklų, kuriose buvo dėstoma prancūzų kalba.

Be to, Irane buvo įsteigtas prancūzų kultūros centras, kuris buvo laikomas bene aktyviausiu ir geriausiu Viduriniuosiuose Rytuose. Tačiau 1979 metais Irane prasidėjus revoliucijai šis centras buvo skubiai uždarytas. Daugelis šalyje gyvenusių frankofonų išvyko į užsienio valstybes. Vėliau, nugalėjus įvairius sunkumus, pavyko įsteigti prancūzišką licėjų tik užsieniečiams. Galima pasiguosti mintimi, kad draudžiamo vaisiaus trokštama dar smarkiau. Jeigu būdavo organizuojamas koks nors prancūzų kultūrai skirtas renginys, iraniečiai visada labai entuziastingai dalyvaudavo.

Kaip galėtumėte pakomentuoti Irano ir Izraelio konflikto galimybę?

Kalbant apie sudėtingus Irano ir Izraelio santykius, galima tik tikėtis, kad nei viena, nei kita pusė nesukels jokių incidentų. Norėčiau priminti, jog paskutinio šacho valdymo laikotarpiu Izraelio ir Irano santykiai buvo puikūs. Net po Islamo revoliucijos kontaktų tarp abiejų valstybių buvo daugiau nei tikėtasi. Iraniečiai netgi didžiavosi tuo, kad jų šalyje jau seniai įsikūrusi religinė judėjų bendruomenė, kuri gali nevaržomai naudotis visomis laisvėmis. Nors man ten reziduojant visą laiką vykdavo demonstracijos dėl Jeruzalės padalijimo tarp žydų ir palestiniečių, jos nesusilaukdavo didelio dėmesio visuomenėje. Beje, Irane dažniausiai klausoma radijo stotis yra Izraelio aidas.

Taigi galima tvirtinti, kad spontaniškai kylančio priešiškumo tarp Irano ir Izraelio nėra, tačiau tokiems žmonėms kaip dabartinis Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinedžadas ši padėtis neparanki. Jis labai energingai gina palestiniečių reikalus, o tai kelia didelį susirūpinimą kaimyninėms valstybėms ir jų lyderiams, įskaitant Egipto prezidentą Hosnį Mubaraką ir Saudo Arabijos karalių Abdulą.

Šiuo metu Irano prezidentas dažnai prisistato kaip didžiausias Palestinos ir islamo gynėjas, o pasinaudodamas Egipto ir Saudo Arabijos vargingiausių visuomenės sluoksnių parama jis mėgina įsitvirtinti kaip regiono lyderis. Visgi derėtų nepamiršti tūkstantmečius gyvuojančio persų ir arabų priešiškumo ir didelių skirtumų tarp šiitų, laikomų oficialiosios Irano religijos išpažinėjais, ir sunitų.

Šiame kontekste religija tampa politikos instrumentu, tačiau Izraelio vidaus politika taip pat yra vykdoma remiantis panašiais principais. Izraelio ir Irano konfliktas būtų absurdiškas, todėl reikia tikėtis, kad abiems pusėms pakaks išminties vengti neapgalvotų veiksmų. Dabar susiklosčiusi padėtis yra itin sudėtinga, būtinas atsargumas, todėl jai reikia skirti ypatingą dėmesį.

Šiuo metu itin dažnai kalbama apie kultūrinę diplomatiją. Kaip vertinate jos reikšmę tarptautiniams santykiams?

Kultūrinė diplomatija yra esminis veiksnys šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau daugelis valstybių vadovų dar nesuvokia jos reikšmės.

Kultūrinė diplomatija yra esminis veiksnys šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau daugelis valstybių vadovų dar nesuvokia jos reikšmės. Šiuo metu visur svarbiausias prioritetas teikiamas ekonomikai, bet, mano nuomone, ekonomikos atskyrimas nuo kultūros yra dirbtinis. Vykstant globalizacijos procesams kultūra tampa ypač svarbi.

Dabar įsivyravusi gana pavojinga dvilypė tendencija: viena vertus, smarkiai linkstama į abstraktumą ir virtualumą, o kita vertus, puoselėjamas pernelyg siauras bendruomeniškumas. Naujų siauro bendruomeniškumo apraiškų galima aptikti daugelyje valstybių. Šis reiškinys itin stipriai pasireiškia tada, kai šalį ištinka krizė, todėl būtina ugdyti gebėjimą bendrauti, suprasti kitokią kultūrą ir jautriai įsigilinti į kitos tautos mentalitetą.

Jei to nedarysime, neišvengiamai susidursime su tiesiog nesuvaldomais konfliktais. Informacija ir žinios sklinda ypač greitai, daug keliaujama, o žmonių bendravimas itin intensyvus, tačiau tuo pat metu susiduriama su didele pagunda užsisklęsti savyje vos tik kasdieniame gyvenime iškyla koks nors pavojus. Būtent kultūros sklaida suteikia mums galimybę sužinoti, ką galvoja kiti žmonės. Prancūzų kultūra laikytina vienu geriausių pavyzdžių, nes iš esmės ji – mišri ir daugiasluoksnė.

Trumpai tariant, reikia suvokti, kad prancūzų kultūra – ne vien tik batonas ir beretė ar kiti stereotipiniai dalykai. Prancūzijos kultūra, panašiai kaip Didžiosios Britanijos kultūra, yra paveikta į šalį atvykusių italų, portugalų, rusų ir kitų tautybių asmenų.

Neretai spėliojama, ar katalikybės ir islamo konfliktas yra neišvengiamas. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Islamo pasaulis – labai sudėtingas, bet reikia pabrėžti skirtumą tarp islamo ir politinio islamizmo. Politinio islamizmo atstovams dažnai būdingas gana ribotas savosios religijos supratimas. Jei kalbėsime apie konflikto galimybę, derėtų prisiminti, kad konfliktų yra paties islamo viduje, o daugiausia aukų yra tarp musulmonų.

Antrasis svarbus veiksnys islamo pasaulyje, galintis paaiškinti tam tikrus įvykius ar elgesį, yra faktas, kad iki XVI–XVII a. musulmonų civilizacija buvo pasiekusi itin aukštą išsivystymo lygį, o vėliau patyrė smukimą. Šiuo metu musulmonams susidaro įspūdis, kad nuo jų dažnai atsiribojama, laikomasi itin didelio atstumo. Jie neretai patiria didelį susierzinimą, nes jaučiasi negalintys dalyvauti modernizacijos procese.

Šiuo metu musulmonams susidaro įspūdis, kad nuo jų dažnai atsiribojama, laikomasi itin didelio atstumo. Jie neretai patiria didelį susierzinimą, nes jaučiasi negalintys dalyvauti modernizacijos procese.

Didelį susidomėjimą kelia diskusijų įvairovė tarp pačių musulmonų bet aišku, kad garsiausios gerklės debatuose girdimos geriausiai. Svarbu tai, kad islamo naudojimas, siekiant pateisinti prievartos apraiškas, prieštarauja Korano mokymui ir tuo pat metu kitų religijų išpažinėjų akyse sukuria siaubą keliantį islamo įvaizdį. Pažymėtina, kad ne tik arabiškų valstybių, bet Indonezijos ir ypač Pakistano mąstytojai aktyviai nagrinėja šią problemą, bet jų atliekamas darbas nėra itin pastebimas, o destruktyvūs Al-Qaeda veiksmai visiems gerai matomi.

Prancūzijoje neseniai pastatytas režisieriaus Ksavjė Bovua (Xavier Beauvois) filmas Dievai ir žmonės, pasakojantis apie Tibéhirine vienuolyno trapistų bendruomenę Alžyre. Šis filmas Prancūzijoje susilaukė didžiulio pasisekimo. Vien per pirmąsias dvi demonstravimo savaites jį pamatė apie pusantro milijono žiūrovų. Tai – puikus filmas, kviečiantis tolerancijai lūpomis aukų, nukentėjusių nuo musulmonų ekstremizmo. Manau, kad ši juosta bus parodyta ir Lietuvoje. Religijų konflikto problema – svarbus, egzistencinis klausimas, itin dažnai keliamas Prancūzijoje, kurioje islamas yra tapęs antrąja religija.

Ar pastebima daug prancūziškos ir anglosaksiškos kultūrų konflikto apraiškų? Ar tai nekenkia demokratijos sklaidai trečiosiose valstybėse, pavyzdžiui, Irane?

Kalbų ir kultūrų varžybos nesukelia konfliktų. Kultūros politizavimas yra gana pavojingas dalykas. Pavyzdžiui, tiek Prancūzijoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose kartais konfliktuojama su kitos kultūros atstovais. Vis dėlto toks primityvus požiūris dažniausiai būdingas menkai savo kultūrą išmanantiems žmonėms.

Juk anglų, prancūzų ir ypač gyvybinga amerikiečių literatūra, kalbų skirtumai ir kultūros tik papildo vieni kitus, todėl nesutarimų kilti neturėtų. Kai Prancūzijos vyriausybė pasmerkė amerikiečių įsiveržimą į Iraką, amerikiečiai paskelbė daugiau nebevartosiantys termino French fries – prancūziškos skrudintos bulvytės.

Prancūzijos kultūros ministras tuomet pasiūlė atsisakyti Londone esančios stoties Waterloo Station pavadinimo, nes Vaterlo mūšio paminėjimas – įžeidimas prancūzams. Tokie kraštutinumai, be abejonės, tik juokina protingus žmones. Juk skirtingų kalbų mokėjimas ir kultūrų pažinimas suteikia svarių privalumų.

 

Parengė Giedrė PRANAITYTĖ