Naujienos

– Kuo užsiima Filadelfijos filmų biuro direktorė?

– Šio biuro, kuriam vadovauja jau 18 metų, veikla apima ne tik Filadelfijos miestą, bet ir regioną su dar keturiomis valstijomis. Tokių komisijų vadovų kaip aš, pasaulyje yra daugiau nei 300. Nežinau tikslių skaičių, bet apie 200 yra JAV, o kiti išsibarstę po Europą, Aziją ir t.t. Lietuvoje tokios komisijos nėra.

Į savo miestą stengiamės pritraukti kuo daugiau įvairių televizijos projektų kūrėjų. Tai gali būti laidų, reklaminių ar muzikinių klipų, filmų kūrėjai. Kitaip tariant, stengiamės pritraukti viską, ką galime pamatyti televizoriaus ekrane.

Visų tų televizijos projektų, kad ir kas tai būtų – pokalbių šou, ar filmas, prodiuseriai atvyksta į mūsų miestą ir ten pradeda dirbti. Mūsų biuras suteikia visą informaciją, kurios reikia prodiuseriams – pati filmų kūrimo sferoje dirbau 8 metus, todėl puikiai žinau, ko jiems reikia.

Prodiuseriams nereikia sukti galvos dėl tokių paprastų dalykų, kaip automobilių stovėjimo aikštelių, tinkamiausių viešbučių pasirinkimo ar panašių klausimų. Mūsų biuras tai gali išspręsti greičiau, paprasčiau ir pigiau.

Be to, tų filmų kūrėjų atvykimas garantuoja naudą abiem pusėms – tiek miestui, tiek patiems kūrėjams.

– Jums atviras visas pasaulis. Kodėl susidomėjote Lietuva?

– Atvykau, nes buvau pakviesta. Apie galimybę apsilankyti Lietuvoje ir padėti Lietuvos kino pramonei maždaug prieš penkerius metus man užsiminė tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Jis lankėsi Filadelfijoje ir ten susitiko su manimi. Nuo to laiko vis pagalvodavau apie tai, kad reikėtų apsilankyti Lietuvoje.

Taip pat padėjo Lietuvos garbės konsulė JAV K.Bard, kuri, lankydamasi Lietuvoje, susitiko su JAV ambasados Lietuvoje atstovais. Ambasada padengė mano kelionės išlaidas. O aš skyriau savo laiką, kurio visada trūksta – prieš išvykdama labai daug dirbau, kad spėčiau atlikti svarbiausius darbus. Truputį neramu, kad manęs biure nebus visą savaitę, bet mano komanda labai puiki, todėl tikiuosi, kad kai sugrįšiu, nieko blogo nebus nutikę.

Dar viena priežastis, kodėl aš čia, – smalsumas. Lietuvoje gyveno mano proprosenelė, todėl man buvo labai įdomu pamatyti šalį, kurioje yra mano šaknys. Beje, tai pirmoji mano kelionė į Rytų Europą ir Baltijos šalis.

– Kauno kino festivalyje pristatėte Tanyos Hamilton filmą. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Taip, T.Hamilton filmą „Nakties pavojai“ (angl. „Night Catches Us“). Lietuvos kino mėgėjams norėjau parodyti unikalų filmą, kuris sukurtas Filadelfijoje. Jis nukelia žiūrovą į 1970 metus ir pasakoja apie juodaodžių bendruomenės gyvenimą po „Juodųjų panterų“ judėjimo. Filme persipina meilės istorija ir smurtas. Man įdomu, kokia bus lietuvių reakcija.

– Ar tik atsivežtais filmais Filadelfijos filmų biuras gali pagelbėti Lietuvos kino pramonei?

– Aš noriu pasikalbėti su Lietuvos valdžios atstovais ir patarti, ką reikia daryti, kad Lietuva tarptautinėje rinkoje taptų konkurencinga. Šią savaitę ketinu susitikti su Vilniaus ir Kauno merais, kultūros ministru A.Gelūnu bei kitais valdžios atstovais. Lietuvai reikia, kad į šalį atvažiuotų televizijos produktų kūrėjų. Tai būtų naudinga valstybei.

– O kaip pritraukti filmų kūrėjus iš kitų šalių?

– Tik filmo kūrėjas sprendžia, kuriame mieste ar šalyje jis nori statyti filmą. Ta šalis, kuri pasiūlys geriausias sąlygas, ir nugalės kovoje dėl atvykstančių investuotojų. Žinoma, pasirinkimui įtakos turi ir pats filmo scenarijus. Jeigu jis bus apie Filadelfiją ar Jungtinės Karalystės pilis, tai ir filmavimo darbai vyks ten. Kita vertus, su dabartinėmis technologijomis filmavimo studijoje įmanoma sukurti norimą vaizdą. Tokiu būdu Toronte buvo „filmuojamas“ Niujorkas.

Jūs galite klausti, kodėl prodiuseris, norėdamas kurti filmą apie Vilnių, turėtų važiuoti kur nors kitur, pavyzdžiui, į Rygą? Taip gali atsitikti, jeigu kita šalis jiems duotų mokesčių lengvatų – tada jie važiuotų ten, nes taip jie sutaupytų savo pinigų.

Prieš pat pakylant lėktuvui, man paskambino „Sony Pictures Entertainment“ vadovas. Turėjome aptarti keletą klausimų. Kadangi lėktuvas turėjo greitai kilti, pasakiau, kad negaliu ilgai kalbėti – reikės išjungti mobilųjį telefoną. Tada jis paklausė, kur vykstu. Atsakiau, kad į Lietuvą. Paklausta greitai paaiškinau savo viešnagės tikslus. Paskutinis jo sakinys buvo toks: „Pasakyk jiems, kad geriau jie padarytų mokesčių lengvatas, jeigu nori į savo šalį pritraukti užsienio produkciją. Tai – viskas, ko reikia.“

– Minėjote, kad kai atvyksta kitų šalių filmų kūrėjai, tai nauda būna abipusė. Gal galėtumėte įvardinti konkrečiau?

– Jūsų valstybėje yra apie 3 mln. gyventojų. Panašus gyventojų skaičius yra ir Filadelfijos regione. Todėl, mano manymu, jūs taip pat galėtumėte įkurti panašią filmų komisiją.

Pas mus atvykę televizijos produktų (filmų, reklamų, vaizdo klipų, įvairių laidų ir t.t. – aut.past.) kūrėjai, gauna mokesčių lengvatas. Tai dar vadinama mokesčių kreditais. Atvykę į miestą, jie filmą pradeda statyti nuo nulio. Reikia įsigyti įrangą, pasisamdyti darbuotojus, jie naudojasi viešbučiais, valgo jūsų miesto kavinėse, restoranuose ir t.t. Trumpai tariant, jie atvažiuoja į jūsų miestą ir paprasčiausiai leidžia pinigus.

Bet yra viena sąlyga – mieste jie turi išleisti bent 60 proc. viso filmo pastatymui skirto biudžeto. Tada jie gauna 25 proc. mokesčių kreditų. Pavyzdžiui, jeigu jie išleido milijoną dolerių, mes jiems 250 tūkst. dolerių grąžiname. Svarbiausia, kad jie tuos pinigus vis tiek turi išleisti, jeigu nori pastatyti filmą. Todėl jie mieliau rinksis tą miestą, kuris jiems pasiūlys patrauklesnes mokesčių lengvatas.

Taigi, mes jiems grąžiname 25 proc. nuo išleistos sumos. Bet svarbiausia, kad kiti, šiuo atveju – 750 tūkst. dolerių, pasilieka mieste. Tai labai svarbus indėlis į ekonomiką. Beje, tik labai mažo biudžeto filmai išleidžia milijoną dolerių. Paskutinis projektas – kalėdinis filmas turėjo apytiksliai 80 mln. dolerių biudžetą. Tai didelė suma, kurios didžioji dalis pasilieka mieste.

Ir net tada, kai visa filmo kūrimo komanda išvažiuoja, miestas vis tiek turi naudos. Parvykę atgal į savo miestus ar šalis, tie prodiuseriai papasakoja savo kolegoms, kaip buvo gera dirbti, kad pasamdyti darbuotojai puikiai atliko savo darbą, kokios yra mokesčių lengvatos ir t.t.

Kokios dar naudos turi miestas, kuriame vyko filmavimas? Visų pirma, patys miestiečiai eina žiūrėti to filmo į kino teatrus. Be to, Filadelfijoje mes darome ekskursijas po filmavimo aikštelių vietas. Papasakojame, kokios žvaigždės ten filmavosi, filmo kūrimo istoriją. Taigi filmų kūrėjų atvykimas – neabejotinai naudingas.

– Ar, jūsų manymu, Lietuvos kraštovaizdis sudomintų filmų kūrėjus iš kitų šalių?

– Vykdama čia aš nežinojau, ko tikėtis. Bet Vilnius mane sužavėjo. Kino kūrėjams patinka senasis Europos miestų veidas. Jūs jį turite. Vilnius pasitinka ir save gali parodyti iš įvairių pusių – tiek iš gražiosios, tiek ne iš tokios spindinčios pusės.

Šalia modernių pastatų stūkso senos bažnyčios – man patiko pačiame miesto centre stovinti gotikinio stiliaus bažnyčia. Žavi ir okupacijos palikimas – niekur kitur tokio derinio nemačiau. Pasaulyje sukurta daug filmų apie gražius ir modernius miestus, taigi dar vieno tokio nereikia.

– Ką palinkėtumėte lietuviškų filmų kūrėjams?

– Pasakokite savo istorijas. Nereikia, kad Lietuva kurtų tokius pat filmus, kaip Amerika ar kitos šalys. Kaip Pietų Afrika papasakojo savają apartheido istoriją, taip jūs galite pasakoti, kaip kovojote dėl nepriklausomybės. Asmeniškai, man būtų įdomu pamatyti filmą apie įvykius prie Televizijos bokšto, Baltijos kelią – unikalios istorijos įdomios pasauliui. Todėl nesislėpkite už geležinės uždangos – jūs turite ką parodyti.

Evelina VALIUŠKEVIČIŪTĖ