Naujienos

Krizė, į kurią ES pateko Airijos piliečiams atmetus Lisabonos (Reformų) sutartį, gerai žinoma Nyderlandų Europos reikalų ministrui Fransui Timmermansui. Jo šalis 2005 metais irgi pasipriešino ES projektui, tuomet vadintam Europos Konstitucija. Ministras šią savaitę su Nyderlandų karaliene Beatrix vieši Lietuvoje.

Vakar, kalbėdamas su „Lietuvos ryto“ žurnaliste, F.Timmermansas teigė, kad ES piliečiai neretai kitaip nei ją vairuojantys lyderiai suvokia Bendrijos ateitį.

Nyderlandų Europos reikalų ministro nuomone, atsigręžti į savo piliečių nuomonę ir suprasti jų nuogąstavimus – didžiausias iššūkis ES lyderiams.

Kartu F.Timmermansas pabrėžė, kad Bendrija privalo labiau stengtis ir siekti vienybės, ypač – santykiuose su Rusija.

Tai daryti būtina, nepaisant to, kad ES šalių požiūris į Maskvą skiriasi.

- Po Airijos referendumo Europos Sąjungą ir vėl ištiko krizė. Ir Airija, ir kitos šalys narės mėgina suvokti, kas įvyko ir kaip grąžinti Bendriją į vėžes. Kokią išeitį matote jūs?

- Kiekviena šalis turi savarankiškai nuspręsti, kaip reaguoti į Lisabonos sutartį. Airija pasakė „ne“, tačiau tai nereiškia, kad kitos šalys turėtų sustoti. Kiekviena valstybė turėtų aiškiai pasakyti – vis dar nori šios sutarties ar ne.

Mano supratimu, 26 iš 27 ES šalių nori šios sutarties, nes mano, kad būtent ji gali padėti įveikti iššūkius Bendrijoje. Po dviejų savaičių Nyderlandų Senate vyks diskusijos dėl šio dokumento. Manau, kad po to mes ratifikuosime Lisabonos sutartį.

O vėliau šiais metais diskusijos vyks Europos vadovų taryboje. Tuomet Airija ir galės pasakyti, kaip ji elgsis toliau ir ką darys su praėjusio referendumo rezultatais. Tikėkimės, kad kitos šalys, kurios dar nėra priėmusios šio dokumento, iki to laiko bus baigusios ratifikavimo procesą.

- 2005-aisiais Nyderlandai buvo patekę į panašią situaciją, kai šalies piliečiai referendume atmetė ES Konstitucijos projektą. Ką po šio balsavimo suprato Nyderlandų valdžia?

- Mes kruopščiai analizavome situaciją ir mėginome suprasti, kodėl žmonės pasakė „ne“.

Paaiškėjo, kad olandai Bendriją įsivaizdavo kaip nuvažiuojantį traukinį, kuriame nėra konduktoriaus.

Mums atrodė, kad negalime kontroliuoti to, kas vyksta Bendrijoje, įskaitant ir jos plėtrą.

Nyderlanduose yra nemažai žmonių, kurie bijo, kad Europos Sąjungoje jų šalis praras savitumą ir įtaką.

Kaip ir šį kartą airiams, olandams apie Konstituciją buvo pasakyta nemažai kvailų dalykų. Tarp jų ir tai, kad ji privers Nyderlandus atsisakyti ligšiolinės liberalios politikos, įskaitant tos pačios lyties asmenų santuokas.

Todėl mums teko išaiškinti daug painių dalykų. O vėliau, derybų dėl naujos sutarties metu, nubrėžti aiškią ribą tarp to, už ką atsakingos Bendrijos institucijos ir už ką – nacionalinė valdžia.

Antra, mes pasiekėme, kad pagal naują Reformų sutartį nacionaliniai šalių parlamentai turėtų daugiau galių. Be to, Lisabonos sutartyje apibrėžėme ES plėtros gaires.

Ir po to jau galėjome įtikinti olandus, kad baimėms, kurias jie siejo su ES Konstitucija, nėra vietos naujame dokumente – Lisabonos sutartyje.

- Ar panašiai elgtis turėtų ir Airija? Ar Dublinas turėtų siekti, kad į Lisabonos sutartį būtų įtrauktos papildomos deklaracijos dėl airiams nerimą keliančių dalykų?

- Mes persiderėjome dėl Konstitucijos sutarties ir ji tapo Lisabonos, arba Reformų, sutartimi. O iš naujo derėtis dėl sutarties, man atrodo, yra neįmanoma. Tokia nuostata vyravo ir praėjusią savaitę vykusiame ES lyderių susitikime.

Pirmiausia mes turime tiksliai žinoti, dėl ko dauguma airių atmetė Lisabonos sutartį. O po to turime aiškintis, kokia mūsų pozicija dėl to.

Galbūt paaiškės, kad negalime įveikti tų problemų ir kad airių baimės yra pagrįstos?

- Ar manote, kad dėl referendumo rezultatų kalta Airijos valdžia, savo piliečiams neišaiškinusi, kokia yra Lisabonos sutartis?

- Prisiminkime, kad dėl ES Konstitucijos šalyse narėse buvo surengti keturi referendumai. Vieną kartą balsuota dėl Reformų sutarties – Airijoje. Ir visais penkiais atvejais dėl pačios sutarties turinio iš esmės net nebuvo diskutuojama.

Aršiausi ginčai sukosi apie sutarties kontekstą, įskaitant ir referendumus dėl ES Konstitucijos Ispanijoje bei Liuksemburge, kurių piliečiai pasisakė už dokumentą.

Tad pagrįstai galima klausti, ar dokumentas gali būti referendumo priežastis? Taip kalbu nepaisydamas to, kad pats buvau referendumo dėl ES Konstitucijos vienas iniciatorių.

- Ar olandų baimės dėl ES plėtros jau išnyko? Aš turiu galvoje ir galimą Turkijos narystę bloke, taip pat – nuogąstavimus dėl imigracijos.

- Žinoma, ne. Žmonės vis dar labai nerimauja dėl savo ateities. Vakarų Europoje jau auga karta, kuri mano, kad ateityje greičiausiai gyvens blogiau. Tai yra pirmoji taip mananti karta po Antrojo pasaulinio karo.

Taip neturėtų būti, nors nėra abejonės, kad susiduriame su įvairiomis grėsmėmis ir iššūkiais. Jeigu ES lygiu imsimės tinkamų priemonių, galima sustiprinti bendras ekonomines struktūras. Tačiau norėdami tai padaryti turime įsiklausyti į žmonių baimes ir jas įveikti.

Tai ir yra didžiausias iššūkis. Mat žmonės ES sieja su savo baimėmis ir nuogąstavimais, o ne su atsakymu į juos. Turime įtikinti žmones, kad Bendrija gali padėti išspręsti problemas, o nėra tų problemų priežastis.

- ES lyderiai sutinka, kad Bendrija stipri tik tuomet, kai vieninga. ES teko gerokai pavargti, kol susitarė dėl šiandien oficialiai prasidedančių derybų su Rusija mandato. Ar naujųjų šalių ryžtinga pozicija (pirmiausia Lietuvos iškelti keturi reikalavimai deryboms su Rusija) ES padeda, ar tik kenkia?

- Esu tikras, kad privalome gerai įsiklausyti į tas šalis, kurios turi kitokios patirties bendraudamos su Rusija. Todėl aš niekada neatmesiu tų būgštavimų, kuriuos išsako Lietuva ar Lenkija. Priešingai – gerai į juos įsiklausysiu.

Manau, turime išvengti dviejų dalykų. Pirmiausia neturėtume būti naivūs dėl Rusijos. Bet neturėtume būti ir jos apsėsti.

Rusija yra šalis, su kuria mes palaikome ir turime palaikyti strateginius santykius.

Tačiau turime būti vieningi ir stengtis, kad, naudodamasi savo energijos ištekliais, Rusija neprimestų Europai savo valios.

Turime sukurti tokią situaciją, kad energetinis bendradarbiavimas būtų svarbus ne tik Europai. Reikia siekti, kad Rusija taip pat priklausytų nuo savo klientės Europos.

Būtent dėl to turime kalbėti vienu balsu. Tačiau, kaip jau minėjau, kai kurios ES šalys yra kiek naivios dėl Rusijos ir jos ketinimų, o kitos, priešingai, – tarsi apsėstos minčių, kad Maskva siekia tik piktų kėslų.

Nesu dėl to tikras. Rusija šiuo metu susiduria su dideliais iššūkiais. Ji vis dar turi reformuoti savo ekonomiką, valdymo sistemą ir privalo daug investuoti į savo energetikos sektorių, jei nori ir ateityje išgauti ir didinti produkcijos mastą.

- Jei taip skiriasi ES šalių požiūris į Rusiją, ar išvis įmanoma su Maskva kalbėtis vienu balsu?

- Taip, tvirtai tuo tikiu. Ir tai yra pagrindinė mūsų užduotis artimiausiais metais.

Jau sakiau savo kolegoms Lietuvoje, kad galite pasitikėti Nyderlandų parama, kai kalbama apie reikalavimus dėl energetinio saugumo Lietuvoje.

Tačiau tuo pat metu norime, kad Lietuva būtų bendro ES fronto santykiuose su Rusija dalis.

Dirbau ir gyvenau Rusijoje, tad žinau, kad ji gerbia vieningą Europos balsą. Mes neįvertiname labai svarbios aplinkybės: Rusija pradeda suprasti, kad jos ateitis – taip pat Europoje. Nekalbame apie narystę Europos Sąjungoje. Kalbame apie strateginę partnerystę.

Praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai dirbau Maskvoje, Rusija įsivaizdavo turinti tik vieną partnerę – JAV. Dabar Rusija suprato, kad daug kas pasikeitė ir jos ateitis sprendžiama ir šiame žemyne.

- Minėjote, kad Lietuva gali pasitikėti Nyderlandų parama dėl energetinio saugumo. Per susitikimą su Lietuvos užsienio reikalų ministru Petru Vaitiekūnu kalbėjotės ir apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo 2010 metais pasekmes. Ar ministras prašė jūsų kokios nors konkrečios paramos?

- Lietuvos vadovai mums jau ne kartą kalbėjo apie tą spragą, kuri atsivers uždarius elektrinę Ignalinoje ir iki pastatant naują atominę elektrinę.

Aš tik dar kartą pakartojau Nyderlandų vyriausybės poziciją, kad Lietuva ir Europos Sąjunga susitarė uždaryti Ignalinos atominę elektrinę.

Tačiau tuo pat metu mes norime sustiprinti savo pastangas, kad Lietuva išvengtų tos energetinės spragos ir galėtų kuo greičiau pasistatyti naują elektrinę. Kartu norime paspartinti pastangas, kad Lietuva įsitrauktų į Europos energetinį tinklą.

Jau pažadėjau ministrui P.Vaitiekūnui, jog pakalbėsiu su Europos Komisijos atstovais, kad greičiau rastume visoms pusėms priimtiną sprendimą.

* * *

Svarbiausi F.Timmermanso biografijos faktai

* 1961 metų gegužės 6-ąją gimė Mastrichto mieste, Nyderlanduose.

* Studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, Europos teisę ir politiką. Nansi universitete (Prancūzija) įgijo prancūzų literatūros daktaro laipsnį.

* 1988-1990 metais dirbo Nyderlandų užsienio reikalų ministerijos Europos integracijos departamente.

* 1990-1993 metais buvo antrasis Nyderlandų ambasados Maskvoje sekretorius.

* 1993-1994 metais dirbo Nyderlandų vystymosi bendradarbiavimo ministerijoje.

* 1994-1995 metais dirbo Europos Komisijos užsienio ryšių komisaro H.van den Broeko komandoje.

* 1995-1998 metais buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos aukštojo komisaro nacionalinių mažumų klausimais M.van der Stoelo patarėjas.

* Nuo 1998 metų yra Nyderlandų darbo partijos narys. Šiai partijai iki šiol atstovauja šalies parlamente.

* 2007 metų vasarį paskirtas premjero J.P.Balkenende's vyriausybės Europos reikalų ministru.

var pp_gemius_identifier = new String('Apg7MO9UMOQ1Deqqv70vvsPbP1fKd.rlAXB4rPiY7mj.67'); Gabrielė PEČKAITYTĖ