Naujienos

Jungtinė Karalystė – vienas didžiausių lietuvių emigracijos taškų. Londono metro dažnai išgirsi lietuvių kalbą, o kai kuriuos rajonus galima drąsiai vadinti lietuviškais. Tačiau Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Vygaudo Ušacko teigimu, ši milžiniška emigracijos banga jau atslūgsta ir ne vienas lietuvis svarsto grįžti į tėvynę.

– Didžiojoje Britanijoje, kai kuriais skaičiavimais, yra apie 200 tūkst. lietuvių. Kokios, Jūsų manymu, tokios didžiulės emigracijos priežastys? – V.Ušacko paklausė „Vilniaus diena“.

– Pirmiausia nereikėtų kaltinti žmonių, kurie išvažiuoja. Kiekvienas jų labai smarkiai rizikavo. Juk atsisveikinti su savo kalba, aplinka, tradicijomis nelengva.

O kodėl išvažiuoja? Po penkiasdešimties metų draudimų, geležinės uždangos mes turime teisę keliauti, laisvai rinktis, kur mokytis ar uždarbiauti. Visai natūralu, kad daug žmonių nori tuo pasinaudoti – susipažinti, pajusti, kas yra tie Vakarai.

Be to, Lietuva turi senas emigracijos tradicijas, dar nuo XIX a. Pavyzdžiui, mano prosenelis taip pat važiavo į Ameriką uždarbiauti, bet vėliau sugrįžo. Didelę emigracijos bangą sukėlė ir Antrasis pasaulinis karas bei po jo sekusi Lietuvos okupacija.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad Vakaruose tiek mokslo, tiek pragyvenimo lygis yra aukštesnis.

Dabartinės emigracijos pagrindinės priežastys ir būtų smalsumas ir materialinė gerovė.

Kita vertus, manau, kad ši banga laikina. Žmonės, pagyvenę čia, pradės siekti ne tik materialinių vertybių – daugiau atsižvelgs į gyvenimo kokybę, saviraiškos galimybes, savo vaikų ateitį. Jau dabar pastebima tokia tendencija ir daug žmonių svarsto grįžti į Lietuvą.

– Ar tik svarsto, ar jau grįžta?

– Didžiausia bėda, kad nėra tikslios statistikos, kiek Jungtinėje Karalystėje yra ar buvo lietuvių. Tiesa, mes gauname duomenis apie lietuvių tautybės vaikus iš britų švietimo institucijų. Praeitais metais Lietuvos piliečių vaikų, pradėjusių mokytis Didžiosios Britanijos mokymo įstaigose, buvo mažiau nei užpraeitais: 2006 m. mokėsi beveik 37 tūkst., o 2007 m. – 31 tūkst. vaikų. Tai vienintelis gan tikslus skaičius, kuriuo galime pasikliauti.

Manyčiau, kad didžiausias emigrantų antplūdis ir buvo 2006 m. Dabar Lietuvoje gerėja gyvenimo sąlygos, randasi vis daugiau galimybių, o Vakarų Europos ekonomiką apėmė stagnacija. Emigracijos mažėjimas ir net emigrantų grįžimas namo pastebimas ir didelėje lenkų emigrantų bendruomenėje Didžiojoje Britanijoje.

Sulaukiu vis daugiau skambučių iš britų savivaldybių, darbdavių ir profsąjungų. Jie nori sukurti kuo palankesnes sąlygas lietuviams čia dirbti. Britams kelia nerimą, kad jų ekonomikai būtina darbo jėga jau sprūsta iš rankų.

– Bet britų žiniasklaidoje dažniau vyrauja priešingos nuotaikos – esą emigrantai atima darbus, dažnai nusikalsta, gauna įvairiausias išmokas ir pan.?

– Pirmiausia britų spauda yra labai negailestinga, ji bando formuoti žmonių ir politikų nuotaikas. Tačiau kalbant tiek su darbdaviais, tiek su profsąjungų vadovais jie visi labai teigiamai vertina Rytų Europos gyventojų, ypač lietuvių, indėlį į Jungtinės Karalystės ekonomiką.

– Dėl ko dažniausiai Didžiosios Britanijos lietuviai kreipiasi į ambasadą?

– Dažniausiai lietuviai mus prisimena papuolę į kokią nors bėdą: – patekę į avariją, pametę pasą arba kai gimus vaikui  reikia gauti jam dokumentus. Konsulatas Londone išduoda trečdalį visų Lietuvos diplomatinių atstovybių išduodamų dokumentų. Taigi krūvis didžiulis.

Didžiausias rūpestis – kaip sutrumpinti dokumentų rengimo laiką. Kartais norint naujagimiui gauti Lietuvos pasą tenka laukti iki šešių mėnesių, o tėvams reikia sutvarkyti aibę formalumų, išleisti daug pinigų notarams, vertimo biurams. Visi šie vargai baigsis tik tada, kai bus pakeisti įstatymai ir dokumentų išdavimo tvarka, kuria piktinosi ir čia lankęsi Prezidentas Valdas Adamkus, premjeras Gediminas Kirkilas, kiti politikai.

– O kokių dažniausiai bėdų prisidaro Didžiojoje Britanijoje dirbantys lietuviai?

– Lietuviai, dirbantys žemės ūkio ir aptarnavimo sektoriuose, ypač dažnai būna išnaudojami. Jie nepakankamai įsigilinę pasirašo sutartis, kurias jiems pateikia įdarbinimo agentūros (dažnai dar Lietuvoje) ir vietoj 5,5 svarų už valandą gauna tik 2 svarus. Iš jų neteisėtai atskaičiuojama už darbo drabužius, transportavimą, gyvenamąją vietą ir pan. Tad visos viltys užsidirbti ir pragyventi sudūžta.

Darbo Jungtinėje Karalystėje pradžioje man skambindavo britų profsąjungos atstovai ir klausdavo, kodėl lietuviai nesiskundžia. Patys britai labai piktinasi šiuo išnaudojimu, o lietuviai dažnai tyli. Pats ne kartą važiavau susitikti ir padrąsinti lietuvius. Jeigu jau turėjo drąsos išvykti iš gimtinės, tai turi nebijoti ir išsakyti savo nuomonę  ambasadai, policijai, kitoms institucijoms.

Lietuviai čia turi gerą vardą. Jie daug dirba, bet po sunkių darbų savaitės pabaigoje mėgsta ir „pailsėti“ – papuotauti. Tada ir prasideda nemalonumai: pernelyg garsi muzika, triukšmas, vairavimas išgėrus.

– Jums teko dirbti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ar skiriasi lietuvių emigrantų bendruomenės ten ir čia, Jungtinėje Karalystėje?

– Manau, kad ir čia, ir ten lietuviai panašūs. Tik lietuvių bendruomenė JAV turi senesnes tradicijas ir yra geriau organizuota. Ten lietuviai turi ir savo bažnyčias, parapijas, centrus, apie kuriuos buriasi. Didžiojoje Britanijoje tokių centrų nėra, išskyrus gal tik lietuvių sodybą.

Tad ambasados vienas pagrindinių prioritetų – skatinti bendruomenės kūrimąsi. Per pusantrų metų pastebėjau, kad tokios veiklos rezultatai vis geresni. Lietuviai vis dažniau buriasi pagal darbo ar interesų pobūdį.

Evaldas LABANAUSKAS, Londonas, Didžioji Britanija