Naujienos

„Neskirstau žmonių pagal rangą, ir nenoriu, kad mane pagal tai vertintų. Statusas gali bet kada pasikeisti, o žmonėmis turime išlikti visada“, – šiltu ir paprastu bendravimu stebino buvęs kėdainietis, Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktoriaus pavaduotojas Regimantas Jablonskas.

Praėjusį penktadienį diplomatas lankėsi Kėdainių Juozo Paukštelio pagrindinėje mokykloje, „Rinkos aikštės“ redakcijoje, susitiko su rajono mere Nijole Naujokiene bei rajono verslininkais.

Tarnyboje – dvidešimt metų 

– Koks Jūsų apsilankymo gimtajame mieste tikslas?

– Lapkričio mėnesį minėjome atkurtos Lietuvos diplomatinės tarnybos 20-metį. Ta proga Užsienio reikalų ministerija rengia aukštas pareigas užimančių diplomatų apsilankymą savo mokyklose. 1973 – 1984 metais mokiausi J. Paukštelio vidurinėje mokykloje, tad šį kartą susitikau su vyresniųjų klasių mokiniais ir mokytojais, mokyklos vadovais, pasakojau apie diplomatinės tarnybos istoriją ir veiklą. Mokyklos bibliotekai atvežėme dovanų – knygų apie Lietuvos kultūrą ir diplomatijos istoriją. 

Pamaniau, kodėl tuo pačiu nesusitikus su kėdainiečiais verslininkais, juk galiu pateikti naudingos informacijos, pasidalinti patirtimi.

O šiaip gimtajame mieste lankausi dažnai, nes čia gyvena mano tėvai, vaikystės draugai. Kėdainiai labai išgražėję, mėgstu apsilankyti vasarą vykstančiose šventėse.

– Kaip pasukote diplomato keliu?

– Lietuvos diplomatinėje tarnyboje dirbu nuo jos atkūrimo, beveik 20 metų. Studijavau Vilniaus universitete ekonomiką, buvau penktame kurse. Tai buvo 1991 metai, atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje formavosi naujos institucijos, buvo renkami nauji kadrai. Universiteto buvo prašoma rekomenduoti geriausius studentus, kurie galėtų dirbti ekonomistais diplomatinėje tarnyboje. Buvau vienas iš trijų studentų, pakviestų dirbti.

– Kaip keitėsi diplomatinės tarnybos veikla per 20 metų?

– Visų pirma, ji išsiplėtė. Pradžioje nebuvo departamentų, skyrių, dirbo mažiau kaip šimtas žmonių. Dabar yra 510 diplomatų, ir tai – jau po krizės „apkarpymų“. Diplomatų skaičius išaugo, tačiau tam yra poreikis. Nereikia pamiršti, kad Lietuva nuo kitų metų sausio 1 dienos pirmininkaus Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, o nuo 2013 metų vasaros – Europos Sąjungai. Tai didelė atsakomybė, reikalaujanti pasirengimo ir žmogiškųjų išteklių.

– Kokią reikšmę tai turės Lietuvai?

– Tai dar didesnis mūsų valstybės pripažinimas ir įsitvirtinimas tarptautinėje sferoje. Lietuva turi gerą vardą, jos indėlis yra gerai vertinamas tarptautinėse misijose, pavyzdžiui, Afganistane. Tai nėra populizmas, kaip kai kas sako, nes šie dalykai užtikrina šalies saugumą.

Skandinavija – neišnaudota galimybė

– Koks diplomatijos vaidmuo stiprinant ekonominius šalių santykius, kaip galite padėti mūsų šalies verslininkams?

– Teikiame diplomatinę paramą įmonėms, turinčioms ar norinčioms turėti verslo reikalų kitose šalyse. Į mus verslininkai neretai kreipiasi prašydami padėti spręsti kylančias problemas. Žinoma, ekonominė diplomatija neatsiejama nuo politinės. Geri politiniai santykiai, tinkamo klimato sukūrimas turi labai didelę įtaką verslui. Pavyzdžiui, prieš mėnesį Lietuvoje su vizitu lankėsi Gruzijos ministras pirmininkas Nika Gilauris, kuris aiškiai pasakė, kad Lietuvos verslininkai Gruzijoje yra laukiami išskėstomis rankomis. Tą patį tvirtina ir Baltarusija. Beje, prekybos apyvarta su Baltarusija šiemet viršija ikikrizinį lygį. Žinoma, reikia pamatuoti ir riziką, be kurios neįmanomas verslas.

– Ar tai rodo, kad Lietuvos verslas suka į Rytus?

– Tai natūralus procesas. Kai savo rinkoje neišsitenki, pradedi dairytis į kaimynus. Mūsų kaimynai – Latvija, Baltarusija, Kaliningrado sritis, po to Ukraina ir t.t. Retai girdžiu, kad mūsų eksportuotojai iš karto bėgtų į, pavyzdžiui, Kiniją. Prekybos statistika rodo, kad vienintelė ten įsitvirtinusi eksporto prekė – bendrovės „Fermentas” gaminama produkcija mokslui. Kinijoje esu lankęsis, ir susidariau gana įdomų įspūdį. Rasti laisvą nišą labai sunku, įsitvirtinti gali ta produkcija, kurios kinai nenukopijuos.

– O Europos Sąjungoje?

ES galima vadinti beveik namų rinka. Diplomatinės pagalbos daug nereikia, žaidimo taisyklės beveik vienodos.

– Tai pliusas ar minusas?

Manau, kad pliusas, verslininkams atsivėrė didžiulės galimybės. Žinoma, svarbu tai, kiek mes pajėgūs konkuruoti pardavinėdami savo prekes. Vyksta be galo didelė konkurencija su Lenkija. Aš verslininkams visada siūlau pasinaudoti mūsų ryšiais su Skandinavijos šalimis, kuriose turime konkurencinį pranašumą. Esu dirbęs Norvegijoje, mačiau, kad Lietuvos verslas ten gerai vertinamas, norvegams priimtinas mūsų siūlomas kokybės ir kainos santykis.

– Kokios lietuviškos prekės ar paslaugos turi paklausą?

– Prieš keletą metų buvo populiarūs rąstiniai nameliai, paklausa buvo labai didelė, gaudavome daug užklausų ir prašymų rekomenduoti lietuviškas įmones. Žemės ūkio nekonkurencingos, norvegai saugo savo rinką dideliais muitais.

Yra daug galimybių plėtoti paslaugų eksportą. Lietuvaičiai, kurie Norvegijoje įsteigė automobilių remonto centrus, savo teikiamų paslaugų kokybe ir kaina neblogai konkuruoja su vietos verslininkais. Paslaugų niša dar neišnaudota.

Sėkmei – teisinga informacija

– Kokiais verslo partneriais lietuvius laiko užsieniečiai?

– Mes save identifikuojame kaip baltiškos–skandinaviškos verslo kultūros atstovus. Nors tam tikras užsienio partnerių nepasitikėjimas, sovietinis štampas vis dar juntamas. Tačiau taip mano tie užsieniečiai, kurie nėra tiesiogiai turėję verslo reikalų ar nesilankę Lietuvoje. Labai retai, bet dar pasitaiko klausimų, ar mūsų viešbučiuose yra karšto vandens.

– Kada į diplomatus kreipiasi lietuviškos įmonės?

– Norėdamos eksportuoti savo produkciją į naują šalį, įmonės susirenka pirminę informaciją apie tos šalies rinką. Tačiau neįvertina diplomatijos pagalbos: diplomatas, dirbantys toje šalyje, taip pat seka rinką, domisi naujienomis. Žinoma, marketinginių tyrimų jie neatliks, tačiau suteiks pirminę informaciją apie tai, ar jūsų įmonės produkcija bus paklausi, kokie įstatymai reguliuoja veiklos rūšį, nurodys, su kuo kontaktuoti. Kiekvienoje šalyje įstatymai ir situacija skiriasi, todėl būtina turėti teisingą informaciją.

Verslininkai, užmezgantys verslo kontaktus su užsienio partneriais, gali organizuoti susitikimą ambasados patalpose. Tai padeda kurti gerą įvaizdį, rodo įmonės patikimumą.

– Kokiose šalyse esate dirbęs?

– Kaip jau minėjau, prieš keletą metų dirbau Norvegijoje, o pirmoji šalis, kurioje dirbau nuo 1995 iki 2000 metų, buvo Ukraina. Dirbau patarėju ekonomikai. Džiugu, kad sparčiai plėtojosi prekybiniai ryšiai, augo eksportas ir šiandien Ukraina tebėra viena iš pagrindinių šalių, į kurias Lietuvos įmonės eksportuoja savo produkciją. Pavyzdžiui, AB „Orlen Lietuva“ Ukrainoje labai gerai vertinama dėl kokybiškos produkcijos, o neseniai bendrovės degalai pasiekė ir Krymo pusiasalį.

– Ar dažnai besikeičianti politinė situacija šioje šalyje neturi įtakos verslui?

– Verslas be valdžios Ukrainoje gyvuoti negali. Verslininkas ten turi bendrauti su „teisingais“ žmonėmis. Žinoma, aukštas korupcijos lygis. Dar labai svarbu, norint turėti verslo reikalų šioje šalyje, įgyti partnerių pasitikėjimą.

– Kaip manote, ar Lietuva turi perspektyvų tapti ekonomiškai stipria valstybe? 

– 2015 metais Lietuva užsibrėžė tapti Šiaurės šalių paslaugų centru.  Savo paslaugų centrus į Lietuvą perkelia tokios didelės kompanijos, kaip „Barclays“, IBM, Western Union.Tai rodo, kad mūsų žmonės yra pakankamai išsilavinę, turi atitinkamą kvalifikaciją ir gali dirbti stambioms Vakarų kompanijoms. Tai – geriausia reklama Lietuvai.

Kita tendencija – vakarietiškos kompanijos kartu su lietuviais gali sėkmingai žengti į NVS šalių rinką. Pavyzdžiui, Suomijos „Kesko“ ir „Senukų“ investicinis projektas Baltarusijoje – šiemet birželio mėnesį Minske atidarytas prekybos centras „Omo“, artimiausiu metu bus atidarytos dar trys parduotuvės. 

Irmina VALANTONYTĖ