Naujienos

Lietuvos užsienio reikalų ministrui Vygaudui Ušackui atsistatydinus į šį postą paskirtas LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Audronius Ažubalis. Šiandien pristatome naująjį pareigūną – užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį.

–Gerb. Ministre, pirmiausia sveikiname Jus, užėmus šias atsakingas pareigas. Tikimės vaisingo Jūsų, kaip Lietuvos atstovo, bendradarbiavimo su Pasaulio Lietuvių Bendruomene. Norėtume sužinoti Jūsų požiūrį į šias dvi lietuvas: ką Lietuva gali duoti užsienyje gyvenantiems tautiečiams.

–Lietuvis, kur bebūtų, turi išlikti lietuviu. Štai todėl, perėmę Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės funkcijas, inkorporavę Užsienio lietuvių departamentą prie Užsienio reikalų ministerijos, mes norim užsiimti tautinio identiteto, tautinės savasties skatinimu, saugojimu, – mūsų pagrindinis uždavinys, kad bet kur pasaulyje esantis lietuvis visada jaustųsi lietuviu.

–Koks Jūsų požiūris į seniai sprendžiamą Lietuvos pilietybės užsienyje išlaikymo problemą? Ar yra vilties artimiausiu metu ją išspręsti?

–Lietuvos pilietybės užsienyje išlaikymo problema yra labai paprasta: taip, kaip sako Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nematau priežasties ir nematau galių ir būdų artimiausiu metu keisti Lietuvos Konstituciją. Toks atsakymas gal ką patenkins, o gal ko ir ne, bet sakau taip, kaip yra. Man Konstitucija yra labai svarbus dokumentas. Ir, aš manau – visiems.

–Yra manančių, kad Konstituciją galima išaiškinti ir kitaip, kad čia požiūrio klausimas.

–Bet tie, kurie turi kitokią nuomonę, nėra Konstitucinio teismo nariai. Gal ir man kai kurie KT sprendimai nepatiko, bet tai nereiškia, kad aš galiu tuos sprendimus ignoruoti. Mano galva, pilietybė yra kažkas daugiau, negu tik formalus patvirtinimas. Ir šiuo požiūriu mes turime elgtis pagal KT nustatas. Gali būti toks liberalus požiūris, kad Lietuvos pilietybę suteikiame visiems, bet ar tokia didelė pasiūla suteiks kokybę tiems, kurie ją gauna ar galėtų gauti. Aš manau, kad galima būti geru lietuviu, patriotu ir tautiškai susipratusiu žmogum ir neturint pilietybės, jeigu to neleidžia Lietuvos įstatymai.

–Bet, pvz., vienas Argentinos lietuvis senjoras yra guodęsis: aš labai norėčiau, kad mano vaikaitis išliktų lietuviu, bet jeigu nebus galima jam įgyti Lietuvos pilietybės, aš neturėsiu jokio argumento, kodėl jam būti lietuviu. Jam nebus akstino būti lietuviu...

–Aš nemanau, kad Lietuvos pilietybė turėtų būti akstinas. Auklėjimas, susipratimas, įsisąmoninimas, kas tu toks esi, – čia yra akstinas. O pilietybė, Šengenas, teisė važiuoti, teisė atidaryti Europos Sąjungos duris, – tai yra praktinis, pragmatinis dalykas. Tai irgi gali būti gerbtina, bet aš manau, kad pilietybė yra daugiau. Tame yra ir dvasios.

–Daug metų būdamas Seimo Užsienio reikalų komiteto nariu, o pastaruoju metu – ir jo pirmininku, be abejo, esate bendravęs su tautiečiais užsienyje. Kokie Jūsų įspūdžiai iš to bendravimo?

–Be abejo, esu bendravęs su užsienio lietuviais. Galiu taip pasakyti: visi tautiečiai man lygūs ir visi tautiečiai ir bendrijos yra savaip įdomios, tačiau aš visada žavėjausi ir žaviuosi tomis bendruomenėmis, kurios gyvena nesvetingoje aplinkoje, kurios turi diena iš dienos įrodinėti savo tautinį identitetą ir sau, ir aplinkiniams: ar tai būtų Lenkija, ar Baltarusija, Gudija. Pabendravęs su tomis bendruomenėmis pradedi suprasti, kad būti lietuviu yra ir įsipareigojimas. Tokiu būdu vėl grįžti prie to, apie ką jau kalbėjome.

–Žinome, kad ką tik grįžote iš Lenkijos, kur dalyvavote Kovo 11-osios renginiuose Punske. Jūsų įspūdžiai iš šių susitikimų.

–Aš matau Lenkijos lietuvių didelį pasiryžimą, nusiteikimą, didelį atsparumą. Tie žmonės, kurie gyvena savo žemėje, verti didelės pagarbos. Matau ir objektyvius faktorius: daug jaunimo išvažiuoja, taip pat ir į Lietuvą, baigę lietuvišką „Žiburio“ gimnaziją, licėjų. Mes patys padedam statyti ir remti švietimo įstaigas, bet tuo pačiu ir sekinam tą bendruomenės šaltinį. Bet, matyt, tai neišvengiami dalykai. Tai vyksta su visomis bendruomenėmis pasaulyje.

O mes savo ruožtu, bent jau aš, kol būsiu šioje pozicijoje, padėsiu kuo galėsiu. Tegu ir nedideli mūsų pinigai, bet pirmiausia jie turėtų būti skiriami sudėtingoje aplinkoje gyvenantiems lietuviams.

–Kaip konkrečiai Užsienio reikalų ministerijos žmonės, pareigūnai bendraus su užsienio lietuviais: ar atstovybėse bus specialiai tam darbui skirti skyriai, pareigūnai?

–Ne, atskirų pareigūnų tam darbui nebus skirta. Tikimės sustiprinti mūsų rūpestį tremtinių kapais buvusiuose lageriuose, kalėjimuose, tremčių vietose.

–Ar kas nors keisis Jums tapus užsienio reikalų ministru?

–Nebuvau šalininkas ardyti Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, dėl to rašiau premjerui raštą iškart po rinkimų, kad TMIDas turėtų likti. Žinoma, pagal modernią politiką tokie departamentai prie Vyriausybės yra atgyvenę, bet tas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento išskirtinumas buvo patrauklus, nes tai galėjo būti skydas darbe su išeivija ir tautinėmis mažumomis. Bet aš padarysiu viską, kad dėmesys išeivijos reikalams tikrai nesusilpnėtų. Kita vertus, žiūrint hierarchiniu požiūriu, nemanau, kad atstovavimas užsienio lietuviams dabar tapo žemesnio lygio. Juk ministras yra Vyriausybės kabineto narys. Manau, kad didžiausios baimės buvo ir yra dėl to, ar tarp tų galybės darbų, ką daro ministerija, atsakinga už tarptautinius santykius, prekybos politiką, ekonominį saugumą, konsulinius dalykus ir t.t., ras laiko, vietos ir dėmesio tiems klausimams. Galiu tvirtai pasakyti: tikrai ras.

–Ko Lietuva galėtų laukti iš pasaulio lietuvių?

–Aš nemanau, kad reikėtų ko nors laukti. Laukimas ateina iš praeities. Mes turime būti aktyvūs ir matomi pasaulyje žaidėjai, pvz., neseniai vyko premjero verslo misija JAV. Delegacija susitiko su įvairiomis užsienio kompanijomis. Paprastas atsakymas: premjero vizitas buvo matomas. Tikiu, kad ir vietiniai lietuviai, kurie dirba tose kompanijose, tai matė. Jeigu jie nori, gali, padeda, prisideda, o gal įsijungia į tą patį verslą, atstovaudami Amerikos kompanijose, advokataudami už Lietuvą. O susipratimas ateina iš auklėjimo, iš žmogaus pajautos, aš aplinkos arba net iš atsivertimo, – ir taip būna. Ir tada Tėvynei nereikia nieko prašyti.

Kalbėjosi Audronė V.Škiudaitė