Naujienos

Kas Dainiaus Trumpio nepažįsta? Tai yra jo, kūrybos. Jo nuotraukų iš Rytų šalių, kur egzotiški vaizdai pateikti visai netikėtu rakursu? Jo milžiniškų abstrakčių paveikslų, kur itin saviti literatūriniai, filosofiniai pavadinimai nuveda į paveikslą ne tiesiu keliu, o tik dar labiau paklaidina?

Ir staiga – portretai. Atrodytų, to paties Dainiaus Trumpio tapyti – iš potėpių, iš spalvų, kartais ir iš dydžių... Bet toks prisiekęs abstrakcionistas tapytų portretus, patikėti sunku, net neįmanoma!

O pasirodo, viskas įmanoma, kai į kūrybos procesą įsimaišo moterys ir nesvarbu, kad viena gyveno prieš šimtus metų, kita – tolimoje šalyje...

- Jūs rengiate ir tapybos, ir fotografijų parodas, dalyvaujate įvairiausiuose festivaliuose. Taigi pagal profesiją jūs... - atsargiai klausiame tikėdamiesi atsakymo - „portretistas“.

- Pagal profesiją, aš – plataus profilio staklininkas: frezuotojas, tekintojas. Baigiau proftechninę mokyklą numeris šeši ir kurį laiką – metus, pusantrų – dirbau staklininku.

O paskui buvo daug kitokių darbų – apsauginio, baldų užtraukėjo, su štukomis į Rusiją važinėjau... Daug profesijų pakeičiau, bet paraleliai visą laiką  ir papiešdavau, ir patapydavau.

Paskui mano gyvenimo filosofija keitėsi, atsirado kiti prioritetai... O tai įvyko, kai buvau 23-24 metų, kai susidūriau su labai turtingais žmonėmis, kai aplink buvo daug pinigų, gražių moterų ir automobilių... Praktiškai trejus metus buvau to apsuptyje ir... supratau, kad viską reikia nubraukti, viską pradėti nuo nulio, nes tai kelias į niekur...

Kai pabandžiau tapti visiškas laisvas nuo praėjusio gyvenimo etapo, aš ėmiau keliauti. Į Indiją, Egiptą, Jordaniją ir ten gyventi po 3-4 mėnesius pats vienas. Taip tuo metu įsivaizdavau savo laisvę ir nepriklausomybę.

Ir vienos kelionės metu sulaukiau ženklų iš aukščiau – Egipte aš vienas pats tris mėnesius gyvenau, meditavau, tapiau, paišiau ant papiruso, kol apie ketvirtą ryto leidžiantis nuo Mozės kalno man atėmė koją. O koją vis paskaudėdavo ir iki tol - po nesėkmingos kelio operacijos (savo laiku užsiėminėjau karatė, boksu...). Koja nebesilenkė – buvo kaip negyva ką bedariau...

Dešimt dienų pragulėjau mažo kaimelio prie Raudonosios jūros mažame kambarėlyje bemedituodamas, nė valgyti nebenorėdamas, vis galvodamas, galvodamas, kad jau viskas, o juk planavau iš Egipto keliauti į Jordanija, Siriją, Turkiją vis žeme ir žeme iki pat Lietuvos...

Truputį koją pramankštinau ir jau galėjau iš pradžių nueiti iki jūros pasimaudyti, o vėliau ir keliauti į Jordaniją: paeinu pusę kilometro ir vėl koją suima, pasėdžiu, pasėdžiu ir vėl pusę kilometro...

Grįžau į Šiaulius su tomis problemomis su supratimu, kad fiziškai nieko nebegaliu dirbti ir uždirbti kad galėčiau kaip laisvas žmogus dar kartą pabūti Indijoje. Čia vienas bičiulis ir patarė stoti mokytis į universitetą, nes aš juk tapiau ir net parodą buvau surengęs.

Tai ir įstojau į dailės ir technologijų specialybę mokytis neakivaizdžiai. Mokslu to gal ir nepavadinčiau, nes ką patys padarėme, tą ir turėjome...

Po penkerių metų mokslus baigiau ir iškart įstojau į magistrantūrą pas Vidmantą Zarėką – jis tai daug davė. Ir jau tada išvažiavau į Suomiją, į Helsinkio universitetą, pagal mainų programą šešiems mėnesiams. Ten, Helsinkyje, ir surengiau dvi personalines parodas, ir sudalyvavau trijose grupinėse parodose, ir ten gavau Lietuvos ambasados užsakymą nutapyti Kotrynos Jogailaitės portretą...

- Kaip ir kodėl Lietuvos ambasada Suomijoje šiam darbui pasirinko būtent jus?

- Lietuvos ambasadorė Suomijoje Halina Kobeckaitė buvo labai užsidegusi visa Kotrynos Jogailaitės istorija, nes buvo nuostabi ambasadorė: lankė visas parodas, visus kultūrinius renginius ir nuolat kviesdavo Suomijoje gyvenančius ir viešinčius lietuvius – tai studentus, tai verslininkus, nuolat Suomijoje gyvenančius - į susitikimus ambasadoje. Per tuos susitikimus vaišindavo kava, pyragais ir supažindindavo vienus su kitais.

Į vieną ir kartu patį pirmąjį tokį susitikimą aš atėjau pavėlavęs, tad teko atsisėsti šalia pačios Halinos Kobeckaitės. Jau vien dėl to nejaukiai jaučiausi, o kadangi atėjau tiesiai iš studijos, mano rankos buvo mėlynų aliejinių dažų prisigėrusios, tai dar jas vis turėjau slėpti po stalu.

Bet ambasadorė į tai nekreipė dėmesio - pasakojo Kotrynos Jogailaitės istoriją, o paskui visai netikėtai pasiūlė: gal norėtum pabandyti ją nutapyti savo stiliumi... O juk mano darbų tuo metu ji dar nebuvo nė mačiusi!

Bet man patiko, kad tai buvo tik prašymas – nutapysi – ambasada nupirks, ne – irgi nieko tokio... Aš tuo metu buvau baisiai užsiėmęs ir studijomis, ir tapyba – grįždavau namo tik vidurnaktį pernakvoti. Ir tik kai viskas nuslūgo, parodos ir mokslai baigėsi, nusprendžiau užsiimti tuo portretu.

Ir iškart pradėjau tapyti du Kotrynos portretus, kiekvieną vakarą išeidamas iš studijos juos nufotografuodavau, kad rytais galėčiau įvertinti, kaip jie atrodo, kas man ten kliūva, o kas patinka. Taigi važiuodamas vienos parodos į atidarymą sutikau ambasadorę ir parodžiau tas nuotraukas – turiu preliminariai tai, kas mane jau tenkina, o ar jums tiks koloritas...

Sutarėme, kad dar po savaitės pasidarbavęs jau atvažiuosiu į ambasadą su pluoštu eskizų – nuo pat pirmųjų kubistinių (pradėjau tapyti nuo „kubų“ stumdymo po visą paveikslą laukdamas, kol atsiras siūlo galas, kurį galėsiu pradėti tempti, ir dažai sukosi sukosi kaip koks vijurkas, kol pradėjo dėliotis pradėjo lįsti kažkokia emocija) iki paskutiniųjų, kurie mane tenkino.

Halina Kobeckaitė su visais ambasados darbuotojais tuos eskizus apžiūrėjo ir prabilo apie  Prezidento Valdo Adamkaus būsimą vizitą į Suomiją ir kad būtų gerai, jei Kotrynos Jogailaitės portretą Prezidentas padovanotų Suomijai nuo Lietuvos...

- O kaip Kotryna Jogailaitė susijusi su Suomija?

- Jauniausia Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos dukra Kotryna Jogailaitė 1562 metais ištekėjo už didžiojo Suomijos kunigaikščio Jono III, kuris buvo Švedijos karaliaus antrasis sūnus, ir apsigyveno Turku pilyje. Vėliau Švedijos karalius pareikalavo, kad protestantas sūnus išsiskirtų su katalike žmona, o kai to nepadarė, sūnų uždarė kalėjime. Kotryna kaip ištikima žmona savo valia nusekė vyrui iš paskos – į kalėjimą.

Rusų caras Ivanas Rūstusis tuo metu rašė Kotrynai laiškus, žadėjo ją išlaisvinti, jei ji sutiksianti tapti jo žmona, bet sutuoktiniai geriau trejus metus atsėdėjo kalėjime... 

Važiavau į Turku pilies apžiūrėti – deja, ten Kotrynos autentiškų portretų neišlikę, tik kabo ant sienos mažytis paveikslėlis nežinia kokio autoriaus ir kada tapytas, gal kokios kopijos kopija... Bet pasirodė, kad ir pilis, ir Kotryna Jogailaitė XVI amžiuje padarė labai didelę įtaką visai Suomijos kultūrai: išmokė suomių didikus naudotis stalo įrankiais, etiketo, rengtis ir visa kita, nes buvo ilgai gyvenusi Prancūzijos karaliaus dvare.

Tada ir apsidžiaugiau, kad ambasadorė pasakė: pasiskaityk istoriją ir tapyk, kaip pats įsivaizduoji, o kaip nutapysi, taip ir bus. Kaip sakiau, tapiau iškart du paveikslus – žiūrėjau, prie kurio man labiau linksta širdis, o kai pabaigiau, tą, kuris man pasirodė netinkamas, išmečiau net niekam neparodęs (aš ir namie dažnai padarau tokius valymus – kai kuriuos paveikslus į konteinerį išmetu, nesu kaupėjas).

Ambasadoje portretas visiems patiko, o kai buvo nuspręsta, kad jis taps mūsų Prezidento dovana Suomijai, paveikslą išsiuntė į Lietuvą daryti ekspertizių, ar portretas atitinka laikmetį, technologijas, ar ne kokia nors kopija... Tai toji ekspertizė užtruko pusę metų. Dabar Kotrynos Jogailaitės portretas jau turėtų kabėti Turku pilies menėse.

Tai didelis (1,20x0,90 metro dydžio) portretas: savo laikmečio kostiumu, brangenybėmis (gana stilizuotomis) pasipuošusi šviesaus gymio Kotryna Jogailaitė pavaizduota iki juosmens. Nutapiau ją liekną – gal dėl stereotipų, gal todėl kad pats esu kūdas (tapant neįmanoma išvengti savo genetikos), o gal todėl kad norėjosi ją tuo grakštesnę, kuo trapesnę pavaizduoti.  O ir skaičiau, kad ji buvusi nedidukė, liekna, grakšti. Beje, Kotryna buvo nustačiusi visai Suomijai moters grožio etaloną pagal centimetrus – talija tokia, klubai tokie, kas labai nepatiko suomiams, kurie buvo gan kaimietiško sudėjimo, neturėjo tuomet savo identiteto, nes  priklausė tai švedams, tai rusams...

Svarbiausia, kad šis portretas lyg iš dviejų dalių: pusė portreto beveik perregimo, kita ryški. Tai turėjo atspindėti dvejopą šios moters kilmę: suomiai, o ir visa Europa ją žino kaip lenkų princesę Jegelionicą, o gal ji pati jautėsi lietuvė esanti...

Tai ne konkrečios moters portretas, o mano vizija, kaip kad ambasadorė iš pat pradžių ir siūlė – kūriau iš savęs. Ir tai buvo pirmas mano subrandintas, išjaustas, išmąstytas portretas.

Patirties kaip portretistas iki tol turėjau labai, labai mažai – buvau labiau abstrakcionistas. Figūrinio tapymo aš vengiau, nes jis ir taip man visada pakankamai gerai sekėsi, o abstrakcijose, tapytose aliejiniais dažais, man buvo daugiau paslapties. Padaryti gerą abstrakciją yra labai sudėtinga.

Aš ir Kotryną Jogailaitę ruošiausi tapyti abstrakčiai, nes buvo suteikta tokia laisvė, bet...

- Panašu, kad Kotrynos Jogailaitės portretas buvo jums lemtingas. 

- Taip, nes paskui pasipylė visa serija portretų – net keista pačiam pasidarė, kad taip nukrypau nuo abstrakcijų. Grįžęs iš Helsinkio pradėjau tapyti portretus – psichologinius, sulaužytus, gal ne tokius gražius eiliniam žiūrovui kaip Kotrynos. Tačiau kolegoms tapytojams jie patiko – portretai nors ir  savotiškai išdarkyti, bet kartu ir harmoningi. Tie portretai pakankamai dideli – dviejų metrų dydžio, jų net neįmanoma parduoti - bent šiandien, tai darbas dėl darbo, tai kūryba dėl kūrybos...

2010 metais nuvažiavau į Kazachstaną, pas pažįstamus, ir atsitiktinai susipažinau su ten gyvenančia korėjiete galerininke, kuri surado man nemokamai ir būstą, ir didžiulę studiją trims mėnesiams.

Iš pradžių aš ten kokias tris savaites nieko netapiau, tik žvalgiausi po gražią gamtą, važinėjau ir į kanjonus, ir į kalnus lipau su alpinistais...

O paskui man užkliuvo mieste pasipuošę, rūstūs karo veteranai su daugybe medalių ant krūtinių, policininkai, kurie yra kaip atskira neliečiamųjų kasta – jei jau sustabdė, tu visada turi jiems sumokėti už nieką. Tada ir sugalvojau – reikia nupiešti ir tuos su medaliais, ir tą policininką...

O kai pradėjau juos tapyti, gavosi visa didžiulių portretų serija.

Tapiau juos be eskizų, be nieko – iškart ant drobės. Man didžiausias iššūkis – atsistoti prieš tuščią drobę ir pradėti vedžioti spalvom, spalvom... Nežinai, nei kur tave tai nuves – tokia absoliuti improvizacija ir absoliutus džiazas... Ko gero, ir užkabina mane tas viduje atsiradęs jaudulys: pasižiūri – šlapios ryškios spalvos, džiūsta – blunka ir ant viršaus vėl dedasi... kažkas slepiasi, kažkas gimsta...

Dėl viso to proceso tapau aš gan ilgai – esu vieną paveikslą ir mėnesį tapęs. Nuo Suomijos laikų vienu metu tapau po keletą paveikslų iš karto, kad neužsivelčiau su vienu, nes tapai tapai ir labai įsimyli tą vieną darbą, jau taip įsigilini, kad imi tą darbą ir...  atidedi į šoną.

Taigi Kazachstane ir atsirado įvairiausių portretų -  senių, policininkų, vaikų, moterų, avies... Iš viso  dešimt didelių darbų ir dar daug mini darbelių ant drobės skiaučių, ant popieriaus lapų, nes tapant  kyla įvairių minčių, kurias tai nutapau ant tų skiaučių, tai kokiu sakinio užrašau, kad vėliau kur panaudočiau – kad ir paveikslo pavadinimui...

Surengiau Kazachstane parodą, vieną paveikslą pardaviau, kitus per ambasadą nusprendžiau parsisiųsti į Šiaulius, o pats išskridau į Tailandą...

Dainius Trumpis: „Figūrinio tapymo aš vengiau, nes jis ir taip man visada pakankamai gerai sekėsi, o abstrakcijose, tapytose aliejiniais dažais, man buvo daugiau paslapties. Padaryti gerą abstrakciją yra labai sudėtinga“.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ