Naujienos

Praėjusių metų pabaigoje atskriejo žinia apie Europos Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai apie totalitarinių režimų nusikaltimų Europoje atminimą. Žiniasklaidos pranešimuose apie šią Europos Komisijos ataskaitą buvo akcentuojama tik tai, kad Lietuva tariamai liko vieniša drausdama komunistinius simbolius ir turi mažai bendraminčių siekdama Europos lygiu kriminalizuoti komunizmo nusikaltimų neigimą, t. y. Europos Komisija teigia kol kas nematanti sąlygų tokiam teisės aktui priimti. Taigi atrodytų, kad Lietuva pralaimėjo.

Tačiau ar tikrai taip ir Lietuvai nieko nepavyko pasiekti? Į šį klausimą atsakyti galima tik susipažinus su visu Europos Komisijos ataskaitos tekstu, o ne vien tik paviršutiniškai žvilgtelėjus į jo išvadas ir ištraukus iš konteksto vienintelį aspektą dėl komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimų neigimo kriminalizavimo.

Iš tiesų maksimalaus tikslo kol kas nepavyko pasiekti: Europos Komisija nusprendė neteikti siūlymo priimti papildomą ES teisės aktą, kuris įpareigotų valstybes nares kriminalizuoti visų Europos totalitarinių režimų nusikaltimų neigimą (taip pat viešą pritarimą jiems ir jų šiurkštų menkinimą). Tačiau nemanyčiau, kad tai reiškia pralaimėjimą. Taip nemanyčiau jau vien tik todėl, kad vargu ar kas nors galėjo pagrįstai ir rimtai tikėtis, kad Europos Komisija iš karto tokį pasiūlymą pateiks.

Galima prisiminti, kad ES Tarybos pagrindų sprendimui 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis, nuo kurio tik ir prasidėjo intensyvesnės diskusijos apie totalitarinių režimų nusikaltimų vertinimą ES lygiu, parengti ir priimti reikėjo ne vienerių ir ne dvejų metų. Pirmasis pasiūlymas priimti tokį teisės aktą atsirado dar iki Lietuvai tampant ES nare, ir šio akto projektas buvo svarstomas beveik 6 metus, kol buvo priimtas 2008 m. lapkričio 28 d. Tad išties per daug optimistiška buvo tikėtis tokio greito Komisijos siūlymo dėl papildomo ES teisės akto, kuris apimtų komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimų neigimo kriminalizavimą.

Priminsiu, kad Pagrindų sprendimas 2008/913/TVR įpareigojo valstybes nares kriminalizuoti tokių genocido nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų neigimą, kurie buvo įvykdyti prieš asmenis, priklausančius pagal rasės, odos spalvos, religijos, kilmės arba nacionalinės ar etninės kilmės kriterijus apibrėžiamoms žmonių grupėms. Tokiu būdu į Pagrindų sprendimo veikimo sritį nepateko tie genocido nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, kurie buvo nukreipti prieš kitokiais kriterijai apibrėžiamas žmonių grupes, konkrečiai, prieš socialines ir politines grupes, kurios paprastai būdavo sovietinio okupacinio ir komunistinių režimų Europoje nusikaltimų objektai.

Taigi į Pagrindų sprendimo veikimo sritį pateko tik tam tikrų (nacių ir fašistinių režimų), bet ne visų totalitarinių režimų nusikaltimai. Tačiau Pagrindų sprendimas nebūtų buvęs priimtas, jeigu ne politinis kompromisas, leidžiantis ateityje atsižvelgti į Vidurio Europos šalių, pirmiausia Lietuvos, interesus plėsti šio sprendimo veikimo sritį, kad ilgainiui į ją patektų visų totalitarinių režimų nusikaltimai. Tam Taryba kartu su Pagrindų sprendimu priėmė protokolinę deklaraciją, kuri pavedė Komisijai ištirti klausimą, ar reikia papildomo ES teisės akto, kuris apimtų nusikaltimus, nukreiptus prieš žmonių grupes, apibrėžiamas pagal socialinę padėtį ir politinius įsitikinimus.

Kaip minėta, Komisija išreiškė nuomonę, kad kol kas nėra sąlygų tokiam papildomam ES teisės aktui priimti. Tačiau Komisija taip pat pažymėjo, kad „ji stebės, kas daroma šiuo klausimu“, o tai reiškia, kad klausimas dėl papildomo ES teisės akto nėra uždarytas ir sąlygos jį spręsti gali atsirasti ateityje. Pati Komisija pastebėjo, kad teisinis pagrindas papildomam teisės aktui būtų, tačiau tam reikia konsensuso Taryboje ir Europos Parlamento pritarimo. Taigi kliuvinys yra ne teisinės kliūtys, o politinio konsensuso nebuvimas dėl papildomo ES teisės akto, kuris apimtų sovietinio okupacinio ir komunistinių režimų nusikaltimus.

Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad Komisija formaliai neįvykdė Tarybos pavedimo, t. y. neatsakė į jai užduotą klausimą, ar reikia tokio papildomo ES teisės akto. Juk klausimas iš esmės buvo ne apie tai, ar yra sąlygos tokį teisės aktą priimti (politinis konsensusas), o apie tokio teisės akto poreikį ir tikslingumą (klausimas apie sąlygas turėtų sekti po teigiamo atsakymo, kad apskritai teisės akto reikia). Todėl manyčiau, kad toks nutylėjimas dėl poreikio ir tikslingumo bei atsakymas apie sąlygų nebuvimą iš esmės reiškia pripažinimą, kad papildomo ES teisės akto apskritai reikia ir jokių kontrargumentų dėl jo tikslingumo nėra. Iš tiesų būtų sunku įsivaizduoti, kaip Komisija galėtų prieštarauti Lietuvos ir kai kurių kitų Vidurio Europos šalių argumentams, kad papildomo ES teisės akto, kuris apimtų sovietinio okupacinio ir komunistinių režimų nusikaltimus, reikia laikantis teisingumo principo.

Pirma, teisingumo principas reikalauja vienodai traktuoti nusikaltimus, kurie vienodai teisiškai kvalifikuojami (neatmetant to, kad faktinės šių nusikaltimų aplinkybės ir priežastys, žinoma, skiriasi), t. y. būtina vienodai moraliniu ir teisiniu požiūriu pasmerkti, vertinti ir traktuoti visus genocido nusikaltimus, žmoniškumo nusikaltimus ir karo nusikaltimus, kad ir koks režimas būtų už juos atsakingas ir nepaisant to, kas yra konkretūs nusikaltimų vykdytojai ir kokia ideologija šių nusikaltimų vykdymas buvo grindžiamas.

Antra, teisingumo principas taip pat reikalauja vienodai traktuoti genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų aukas bei ginti jų orumą. Bet kokia skirtingų totalitarinių režimų aukų diskriminacija yra nepriimtina demokratinėje visuomenėje ir nesuderinama su europinėmis teisingumo, žmogaus teisių, teisinės valstybės ir demokratijos vertybėmis. Trečia, būtina vienoda visų totalitarinių režimų genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų prevencija. Kitaip gali būti susidaryti palankios sąlygos tam tikrų totalitarinių režimų ideologijai reabilituoti ir atgimti, nors visos totalitarinės ideologijos, teisinančios žmonių naikinimą ir kitokių nusikaltimų vykdymą, yra vienodai pavojingos ES vertybėms.

Galiausiai Niurnbergo principų universalumas reiškia, kad šių principų taikymas nėra apribotas kuria nors valstybe ar kuriuo nors laikotarpiu (šie principai taikomi ne tik nacių Vokietijos nusikaltimams Antrojo pasaulinio karo metais), todėl teisiškai vertinant tam tikrus veiksmus negali būti vadovaujamasi taisykle „nugalėtojas visada teisus“. Tokia Niurnbergo principų universalumo samprata yra pripažinta Europos Žmogaus Teisių Teismo (Kolk ir Kislyi bei Penart prieš Estiją, taip pat Kononov prieš Latviją bylose).

Niurnbergo principų universalumas taip pat implikuoja tų pačių teisinių standartų taikymą sprendžiant susijusius su totalitarinių režimų nusikaltimais klausimus; tuo pačiu ir komunistinių režimų nusikaltimų neigimas neturėtų būti toleruojamas, kai netoleruojamas nacistinių režimų nusikaltimų neigimas. Šiuo požiūriu svarbi yra 2009 m. balandžio 2 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo, kurioje pabrėžiama, kad „nusikaltimų aukoms nesvarbu, kuris režimas atėmė jų laisvę, jas kankino ar žudė, ir dėl kokių priežasčių“. Europos Parlamentas taip pat šioje rezoliucijoje patvirtino savo vieningą poziciją prieš bet kokia ideologija grindžiamą totalitarinį valdymą.

Beje, Europos Komisija savo ataskaitoje nebuvo tiksli dar vienu požiūriu: ji vardijo tik šalis, kuriose yra draudžiami komunistiniai simboliai ir kriminalizuotas komunistinių režimų nusikaltimų neigimas. Štai Komisija nurodo, kad komunistinius simbolius yra uždraudusios trys valstybės (Vengrija, Lietuva ir Lenkija), nors net šiuo požiūriu Komisija netiksli, nes pamiršo Latviją, kuri uždraudė nacistinių ir komunistinių simbolių demonstravimą susirinkimuose.

Tačiau kalbant apie totalitarinių režimų simbolių įstatyminį draudimą apskritai (t.y. ne vien tik apie komunistinių, bet ir apie nacistinių simbolių draudimą), tokią priemonę taiko jau ne 4, o 9 ES narės (Lietuva, Austrija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Nyderlandai, Latvija, Lenkija ir Rumunija). Tad totalitarizmo simbolių draudimo srityje Lietuva nėra tokia jau vieniša ir neturinti bendraminčių, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Panašiai yra su totalitarinių režimų nusikaltimų neigimo kriminalizavimu. Europos Komisija vėlgi nurodė tik 5 valstybes (Lietuvą, Vengriją, Lenkiją, Čekiją ir Latviją), kuriose aiškiai kriminalizuotas sovietinio okupacinio ar komunistinio režimo nusikaltimų neigimas. Tačiau žvelgiant apskritai dar 3 valstybės (Austrija, Belgija ir Vokietija) aiškiai kriminalizuoja nacių nusikaltimų neigimą, o iš viso pagal galiojančius nacionalinius įstatymus net 18 ES valstybių (be minėtų 8 dar Prancūzija, Rumunija, Liuksemburgas, Ispanija, Slovėnija, Portugalija, Slovakija, Kipras, Nyderlandai ir Švedija) galima atsakomybė nacių režimo nusikaltimų, ypač Holokausto, neigimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad vien tik per pastaruosius metus valstybių, kuriose kriminalizuotas ir nacių, ir komunistų totalitarinių režimų nusikaltimų neigimas, skaičius išaugo nuo 2 (iki 2010 metų buvo tik Čekija ir Lenkija) iki 5 (2010 metais atitinkamus nacionalinius įstatymus priėmė Lietuva, Latvija ir Vengrija). Ši tendencija yra valstybių narių diskusijų dėl Pagrindų sprendimo ir jo veikimo srities plėtimo rezultatas, ir ji yra palanki toliau kelti visų totalitarinių režimų nusikaltimų neigimo kriminalizavimo ES lygiu klausimą.

Beje, Komisija nėra vienintelis kelias šiam klausimui kelti. Privalomą svarstyti pasiūlymą dėl naujo ES teisės akto gali pateikti ne mažiau, nei vienas ketvirtadalis, valstybių narių (šiuo metu – 7). Kad siūlant papildomą ES teisės aktą, kuris apimtų visų totalitarinių režimų nusikaltimus, ko gero, nebūtų didelių sunkumų 7 valstybių grupei suburti, rodo 6 Vidurio Europos šalių (Lietuvos, Latvijos, Čekijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Vengrijos) užsienio reikalų ministrų laiškas Europos Komisijos ataskaitos pasirodymo išvakarėse, kuriuo Komisija paraginta užtikrinti teisingą visų totalitarinių nusikaltimų aukų traktavimą.

Prie tokios iniciatyvos, tikėtina, prisidėtų dar mažiausiai dvi valstybės (Estija ir Lenkija). Dar vienas ir neypatingai sudėtingas kelias būtų surinkti milijoną ES piliečių parašų bent 7 valstybėse narėse, kuriais būtų remiama iniciatyva priimti papildomą ES teisės aktą, apimantį ir komunistinių režimų nusikaltimus. Jis būtų naudingas dar ir tuo požiūriu, kad renkant ES piliečių parašus būtų galima išplėtoti plačią europinę kampaniją informuojant visuomenę (ypač Vakarų Europos šalyse) apie sovietinio okupacinio ir komunistinių režimų nusikaltimus bei raginant juos visuotinai pasmerkti.

Tačiau bet kuriuo atveju, net ir gavus pakankamą ES šalių ar ES piliečių paramą iniciatyvai, teks ieškoti visų ES valstybių konsensuso, kad papildomas ES teisės aktas būtų galiausiai priimtas. Tam, kaip minėjau, dar gali prireikti ilgų metų, tačiau pagrindą konsensuso paieškai tam tikra prasme suteikia būtent Europos Komisijos ataskaita, kurioje išdėstytos europinės priemonės totalitarinių režimų nusikaltimų Europoje ir jų aukų atminimui plėtoti.

Tokios priemonės kaip tik ir yra didžiausias Lietuvos laimėjimas keliant totalitarizmo nusikaltimų pasmerkimo klausimą. Jos būtų kur kas sunkiau įsivaizduojamos, jei ne įsiplieskusi diskusija dėl Pagrindų sprendimo 2008/913/TVR ir papildomo ES teisės akto, kuris išplėstų šį Pagrindų sprendimą apimdamas visų totalitarinių režimų Europoje nusikaltimus. Deja, kažkodėl šios priemonės liko nutylėtos žiniasklaidai pranešant apie Europos Komisijos ataskaitą.

Komisija savo ataskaitoje pabrėžė, kad „labai svarbu užpildyti informacijos spragas, susijusias su valstybių narių patirtu totalitarizmu, ypač tuo laikotarpiu, kai Rytų ir Vakarų Europos gyvenimas visiškai skyrėsi“. Kitaip tariant, Komisija atsižvelgė į Vidurio Europos šalių, įskaitant Lietuvą, pageidavimą, kad tragiška Vidurio Europos valstybių patirtis būtų kuo daugiau žinoma Vakarų Europoje, nes, kaip pažymi Komisija, „totalitarinių režimų nusikaltimų atminimas ir jų suvokimas turėtų suartinti Europos tautas“. Kad ES šalys būtų vieningos ir įveiktų požiūrių skirtumus, Komisija taip pat pripažįsta Europą nusiaubusių totalitarinių režimų aukų pripažinimo ir paramos joms svarbą.

Konkrečiai pirmiausia savo ataskaitoje Europos Komisija šiems tikslams pasiūlė panaudoti ES finansines programas totalitarinių režimų nusikaltimų ir jų aukų atminimui skatinti. Pavyzdžiui, programa „Europa piliečiams“ galėtų būti panaudota projektams, kuriais įamžinamas komunistinių režimų vykdyto masinio žmonių naikinimo ir masinių deportacijų aukų atminimas, statomi ir restauruojami šioms aukoms atminti skirti memorialai.

Jei sugebėsime, galėtume panaudoti ES finansinę paramą, tarkime, niekaip neatsirandančiam Lukiškių memorialui statyti, kitiems paminklams ir muziejams. Kitas ES finansines programas Komisija siūlo panaudoti moksliniams tyrimams ir visuomenės švietimui totalitarizmo tematika plėtoti: pavyzdžiui, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros septintoji bendroji programa gali būti panaudota moksliniam bendradarbiavimui įveikiant totalitarizmo paikimą ir populizmą – grėsmes demokratijai ir Europos vienybei, „Media 2007“ programa gali būti panaudota filmų ir audiovizualinių darbų apie totalitarinę praeitį kūrimui, Informacijos ir ryšių technologijos politikos rėmimo programa (IRT PRP) – su totalitarizmo nusikaltimais susijusios medžiagos skaitmeninimui, ES mokymosi visą gyvenimą programa – tarptautiniams projektams tolerancijos vertybėms diegti ir supažindinti su Europos paveldu.

Antra, Europos Komisija paragino ES valstybes prisidėti prie iniciatyvos paskelbti Molotovo ir Ribentropo pakto sudarymo dieną (rugpjūčio 23-iąją) visų totalitarinių ir autoritarinių režimų aukų atminimo diena (kol kas tai padarė 5 valstybės – Lietuva, Latvija, Estija, Slovėnija ir Švedija). Jei ne Lietuvos ir kitų Vidurio Europos šalių įžiebtos diskusijos dėl minėto Pagrindų sprendimo ir jo pildymo būtinybės, tokia Europos Komisijos iniciatyva taip pat anksčiau sunkiai būtų įsivaizduojama. Kartu ši iniciatyva yra ženklas, kad Komisija neketina skatinti palankesnio požiūrio į sovietinį okupacinį ir komunistinius režimus lyginant su nacistiniais ir fašistiniais režimais.

Trečia, savo ataskaitoje Europos Komisija pritarė Europos Parlamento iniciatyvai dėl Europos atminimo ir sąžinės programos, kuri apjungtų į vieningą tinklą nacionalines totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimo ir atminties puoselėjimo įstaigas.

Taigi nors maksimalaus tikslo dėl papildomo ES teisės akto pasiekti kol kas nepavyko, Europos Komisijos ataskaita rodo, kad Lietuvai ir kitoms Vidurio Europos šalims pavyko pasiekti kitų, anksčiau sunkiai įsivaizduojamų, tikslų, - užsitikrinti ES paramą puoselėjant ir plėtojant sovietinio okupacinio ir komunistinių režimų nusikaltimų bei jų aukų atminimą, raginant visos Europos mastu minėti rugpjūčio 23-iąją.

Galiausiai pavyko pasiekti visų totalitarinių režimų nusikaltimų pasmerkimo ES lygiu: dar priimdama Pagrindų sprendimą 2008/913/TVR Taryba savo deklaracijoje vienodai pasmerkė visų totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus. Todėl tai, kad kol kas nėra papildomo ES teisės akto, apimančio sovietinio okupacinio ir komunistinių režimų nusikaltimus, negali būti aiškinama tokiu būdu, kad ES požiūris į šiuos nusikaltimus yra palankus.

Svarbiausia, ką patvirtina Europos Komisija, yra tai, kad visų totalitarinių režimų, įskaitant sovietinį okupacinį ir komunistinius režimus, įvykdyti nusikaltimai laikomi bendru Europos istoriniu paveldu ir bendro europinio atminimo dalimi. Sekdama Europos vadovų tarybos Stokholmo programa, Komisija pabrėžia, kad totalitarinių režimų nusikaltimai yra nesuderinami su bendromis europinėmis demokratinėmis vertybėmis. Tai yra geras pagrindas ir būsimam konsensusui dėl papildomo ES teisės akto, kuris kriminalizuotų sovietinio okupacinio ir kitų komunistinių režimų nusikaltimų neigimą Europos mastu.

Dainius Žalimas