Naujienos

Keletui dienų pavyko ištrūkti iš Lietuvos, ir ne šiaip kur į Rygą ar Minską, o į pačią Europos politikos sostinę – Briuselį.

Misija buvo labai įprasta, susitikti su naujai susiformavusia lietuvių bendruomenėle, paskaityti savo kūrybos ambasados surengtame literatūros vakarėlyje kartu su senais savo prieteliais, bendramoksliais – Vytautu V. Landsbergiu ir Sergejumi Kanovičiumi, Briuselio senbuviu.

Čia susiformavusi lietuvių diaspora kaip diena ir naktis skiriasi nuo naujųjų išeivių bendruomenėlių Londone, Dubline ar Almerijoje, kuriose susibūrę tautiečiai dažniausiai yra ekonominiai emigrantai. Briuseliečių net negalėtum pavadinti išeiviais, kaip negalėtum pavadinti išeiviais ir ambasadų darbuotojų. Dauguma jų yra tiesiog deleguoti iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vertėjauti ar talkinti mūsų europarlamentarams bei kitiems eurobiurokratams. Dalis atvažiavę su šeimomis ir kitaip nei ekonominiai emigrantai suvokia savo komandiruočių laikinumą. Po poros metų baigsis deputatų kadencija, susikraus naujai užgyventus daiktus ir grįš namo, užleidę savo laikinus būstus naujiems vertėjams ir pagalbininkams, lydėsiantiems naujai išrinktuosius.

Ta aplinkybė neleidžia jų vadinti išeiviais, nes jie yra paprasčiausi Lietuvos tarnautojai svetur, kai kurie vos ne kiekvieną savaitgalį sugrįžtantys pigių skrydžių reisais į Kauną ar Vilnių. Mentališkai ir psichologiškai jie tarytum ir nėra iš Lietuvos išvykę, jų negraužia nostalgijos kirvarpa, tačiau jau vien tas faktas, kad gyveni ne Lietuvoje, pačiam buvimui suteikia netikėtų bruožų.

Sergejus rytais iš lovos išsirita anksčiau už mane, randu jį su kavos puodeliu prie kompiuterio monitoriaus, naršantį lietuviškuosius interneto portalus. Jis man sako: „Va, pažiūrėk, paskaityk, ką čia šiandien DELFIS, ką  „Lietuvos rytas“ skelbia“.  Aš prisėdu, ir mane nukrečia kaži koks negerumas, nenoras nei pažiūrėti, nei paskaityti, nenoras net girdėti, kas ten parašyta, nes mintimis jau tarytum jaučiausi pabėgęs nuo visos lietuviškų televizijų, radijo programų ir internetinės bjaurasties. Man kur kas įdomiau be tikslo slampinėti po Briuselio senamiestį, užsukant į mažas krautuvėles ar kavinukes, pajusti nepagaunamą prieškalėdinę miesto gyvenimo nuotaiką ir ritmą prie karuselių ir prakartėlių.

O miestas sutrikęs, nes jį netikėtai visiškai nepasiruošusį užlupo žiema. Sninga, pusto, penki laipsniai šalčio, stringa transporto sistema, automobilių spūstys gatvėse, nebeįmanoma išsikviesti taksi.  Automobiliai čiužinėja kaip karvės ant ledo, nebuvo čia mados pasikeisti padangas į žiemines, žmonės šąla perpučiamuose kartoniniuose namuose – tikrų tikriausia katastrofa, ir mes su V. V. L. juokaujame, sugalvoję tobulą verslo planą. Sakom, reikėtų iš kokios nors Utenos staigiai atkelti čia kokį dvidešimt padangų montuotojų autoservisiukų – visi per savaitę susikrautų po milijoną eurų, nes dabar vairuotojas Briuselyje, norintis pasikeisti padangas, turi užsirašyti į eilę. O eilė tokia, kad jei užsirašysi šiandien, padangas pakeis tik gruodžio 16 dieną.  

Mūsų gidė Jolanta – europarlamentaro Leonido Donskio žmona. Klausiu jos: kaip čia yra su ta ekonomine pasaulio krize, kodėl nematau jos ženklų?  Ir ji pasakoja įdomų Briuselio ekonominio sunkmečio fenomeną, kad paradoksaliu būdu per pastaruosius kelerius krizės metus mieste prasidėjo neregėto masto statybų bumas. Belgai suprato paprastą dalyką, kad būtent krizės metu pats laikas renovuoti savo būstus ir statytis, nes atpigo statybinės medžiagos, darbų įkainiai, o dar plūstelėjo iš Lenkijos kvalifikuota ir pigi darbo jėga.

 Metu žvilgsnį virš senamiesčio stogų – iš tikro – besisukiojantys kranai tapo miesto urbanistinio peizažo sudedamąja dalimi. Ir aš sau mintyse svarstau, kodėl mes nedarėm to paties, kodėl visi mūsų ambicingi daugiabučių renovacijos ir stadiono statybų projektai pavirto popierių šūsnimis Ūkio ministerijos stalčiuose, pavirto statybininkų eilėmis prie darbo biržų, o šie - armija kontrabandininkų?

Ir netiesioginį atsakymą gaunu per literatūros vakarėlį Lietuvos ambasadoje. Susirenka pilna salė lietuvaičių, gal šimtas Europarlamento tarnautojų.  Iš dvylikos Lietuvos pasiuntinių į ES Parlamentą ateina du – profesorius Vytautas Landsbergis ir Leonidas Donskis. Šilta ir puiki atmosfera, šmėžuoja ir pažįstamų veidų. Vakarėlis tęsiasi ir po vakarėlio, šnekučiuojam prie vyno taurės. Aš mėginu, lankstydamas rankų pirštus, prisiminti kitas Lietuvos deleguotų atstovų pavardes. Vos ne visi kokios nors Lietuvos partijos lyderiai: Rolandas Paksas, Juozas Imbrasas (Tvarka ir teisingumas), Viktoras Uspaskichas (Darbo partija), Valdemaras Tomaševskis (Lietuvos lenkų rinkimų akcija), ką jie čia veikia? – klausiu briuseliečių. - Jie slapstosi, slankioja Parlamento užkampiais, vengia kolegų iš kitų ES šalių, nes nemoka nei angliškai, nei prancūziškai, nei vokiškai. Be vertėjo jie yra tarytum nebyliai, - pasakoja man viena Parlamento tarnautoja. Lietuva Briuselyje neturi delegacijos, nes tarp savęs mūsų deputatai kaip nesišnekėjo Lietuvoje, taip nesišneka ir Europos politikos sostinėje.

Siaubingą psichologinį diskomfortą ir vienatvę turėtų išgyventi aukščiau išvardyta Briuselio kopūstų ketveriukė, susivokusi, kad be gero uždarbio nėra kito motyvo, kodėl jie ten posėdžiuose turi kankintis. Vienintelis, kuris gal turėjo ir kitą motyvą, tai Viktoras Uspaskichas, kuriam ES mandatas buvo teisinės neliečiamybės garantas. O koks motyvas dabar, kai ES Parlamentas tą neliečiamybę atėmė?

Kraupu pagalvojus, kaip išgyventi tokį pažeminimą, tad suprantamas ir pasirinkimas – namo, į savivaldos rinkimus, į Vilniaus ar Kėdainių merus, mėginant kaip nors gauti dar vieną indulgenciją nuo antrankių.

O jei ir į visą delegaciją pažiūrėsime kaip į sumažintą Lietuvos politinio peizažo modelį, tai kaip ant delno pamatysim patys save. Jokių bendrų tikslų ir siekių neturinti novarišų kohorta kaip Europoje, taip ir Seime. Ir kaip tu gali pradėti renovacijas ar statybas, neatlikęs kasdieninių, degančių reikalų – neperkandęs gerklės savo tautiečiui, politiniam priešui.

Liudvikas JAKIMAVIČIUS