Naujienos

Vis dar vasariško rugsėjo pradžioje Istorinė Prezidentūra Kaune pakvietė į parodos „Baltosios pirštinės: oficialioji ir neoficialioji diplomatija Kaune 1918-1940“ atidarymą. Vieta ypatinga, nes būtent čia anuomet vykdavo bene labiausiai ritualizuotos valstybinio lygio ceremonijos, o šiandien trijų dalių rimta ir viena nerimta ekspozicija įtaigiai (tekstiniai aprašai, chronologinės lentelės, sąrašai, dokumentai, žemėlapiai, oficialūs antspaudai ir spaudai, nuotraukos, vaizdo medžiaga, šaržai, anekdotai, amžininkų atsiminimų ištraukos) atkuria anų laikų dvasią. Įgaliotųjų užsienio šalių atstovų priėmimas ir diplomatinių kredencialų įteikimas Respublikos Prezidentui buvo ypatingos reikšmės įvykis, dar vienas valstybinės Lietuvos įsitvirtinimo tarptautinėje bendruomenėje faktas.

1918 metų pabaigoje žengusi pirmuosius žingsnius lietuviškoji oficialioji ir neoficialioji diplomatija mokėsi iš savų klaidų ir svetimų patirčių, net šimtmečius gyvuojančių britiškų ar prancūziškų diplomatinių tradicijų. Šiandien nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministerija teisėtai suskaičiuoja devynis veiklos dešimtmečius. Dar viena ir kiek brandesnė sukaktis žymima atskiroje ekspozicijos dalyje – Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui parodos atidarymo dieną (rugsėjo 5) sukako 110 metų. Tad anie kūrimosi, augimo, kovų ir skausmingų praradimų laikai bei atskiri likimai šioje parodoje virto ne tik fotografijų ar pavienių asmeninių daiktų galerijomis, bet ir pelnytos didelės pagarbos ženklu.

Netikėta parodos pradžia nuo diplomatinių terminų žodyno tik išryškina diplomatų, kaip iki šiol uždarą, o anuomet baltomis pirštinėmis sterilizuotą, rangų ir neliečiamybės statuso saugomą luomą. „De fakto“, „de jure“, kiti terminai ir lakoniškas pastebėjimas, kad iki gyvos galvos suteikiamą Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, kaip aukščiausio rango diplomatinį titulą, anuomet turėjo tik didžiųjų pasaulio valstybių atstovai. Kitas ryškus akcentas – 1919-1923 metų Europos žemėlapis su nuorodomis į valstybinių sienų pozicijas iki Pirmojo pasaulinio karo ir po jo, po Taikos konferencijos. Tai lyg diplomatinė užuomina į kitus, 1939-jų metų žemėlapius. Tuomet sovietų Viačeslavas Molotovas, vaikystėje rašęs eiles bei grojęs smuiku, ir Joachimas von Ribentropas, iki tarnystės naciams prekiavęs tostų gėrimu šampanu, savo parašais 1939 metų vasarą perpiešė Europos žemėlapį ir tautų likimus. Žinoma, Molotovo-Ribentropo paktas oficialiai įvardijamas kaip taiki „Nepuolimo sutartis“, o iš tiesų – startas naujo, Antrojo pasaulinio karo pradžiai. Beje, tarpukariu ir lietuvių, ir užsienio diplomatų vienas iš pomėgių buvo kolekcionuoti žemėlapius, o ant darbo stalo pasidėti anuometinę diplomatiją simbolizavusią trijų beždžionėlių skulptūrėlę „Nieko nematau, nieko nesakau, nieko negirdžiu...“

Lietuvos ir Lenkijos derybos bei Suvalkų sutartis, Taikos konferencija ir Tautų Sąjunga – tai ne tik tarptautinės politikos kronika ar parodinės nuotraukos, bet ir tos diplomatinės arenos, kur pirmieji savamoksliai lietuvių diplomatai laužė ietis, o pirmasis Lietuvos užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras trankėsi kumščiais į derybų stalus. Šiam, neeilinio intelekto ir napoleoniškų ambicijų kamuojamai asmenybei, pasitraukus iš užimamų pareigų, kieta ministro kėdė buvo atitekusi dar vienuolikai įvairių profesijų atstovų (dvasiškis, advokatas, inžinierius, filosofas, literatas...). Tiesa, vėliau profesorius dar kartą grįžo į šį postą. Pirmieji Lietuvos užsienio reikalų ministerijos veiklos metai buvo sunkiausi, nes trūko išsilavinusių ir neeilinio mąstymo valstybininkų. Tuomet visa ministerija tilpo keliuose kabinetuose, kur dirbo keliolika žmonių. Tik daug vėliau, per reformas ir pertvarkymus, ministerija kelis kartus keitė savo adresą bei išsiplėtė į didesnius departamentų ir daugiau nei dvi dešimtis pasiuntinybių kuruojančią instituciją, kur vienu metu dirbo daugiau nei du šimtai žmonių. Beje, didesnė jų dalis dirbo už Lietuvos ribų, pasiuntinybėse ar konsulatuose. Parodos nuotraukose – tik skaičiumi kuklus pirmųjų lietuviškų pasiuntinybių personalas, tačiau asmenybės tikrai enciklopedinės: Bronius Kazys Balutis, Stasys Antanas Bačkis, Kazys Bizauskas, Valdemaras Čarneckis, prof. Vincas Čepinskis, Ernestas Galvanauskas, Stasys Girdvainis, Petras Klimas, Stasys Lozoraitis, Oskaras Milašius, Tomas Norus-Naruševičius, Jurgis Savickis, Vaclovas Sidzikauskas, dr. Jurgis Šaulys, dr. Jonas Šliūpas, Eduardas Turauskas, Juozas Urbšys, Dovas Zaunius, Povilas Žadeikis. Kai kurie jų įvairiu metu ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Tuo tarpu aukščiausio lygio užsienio diplomatinis korpusas rezidavo kaimyninėje Rygoje (Latvija) kaip vienetas visoms trims Pabaltijo valstybėms. Tad suprantamas dėmesys Kaune įsikūrusiems bet kurio rango užsienio diplomatams, kurie buvo ne vien savo šalies užsienio politiką reprezentuojantys atstovai. Jų buvimas mums buvo pripažinimas, statusas, net garantas. Kas, kad kartais pirmieji diplomatiniai ryšiai prasidėdavo tik nuo vyriausybės, o ne visos valstybės pripažinimo. Tačiau jau ketvirto dešimtmečio pabaigoje Kaune veikė daugiau nei dvi dešimtys įvairaus lygio diplomatinių atstovybių. Šalys, su kuriomis Lietuvos valstybiniai santykiai buvo ypač aktyvūs, čia buvo įsteigusios ir pasiuntinybes, ir konsulatus. Kitos apsiribodavo tik pasiuntinybe arba tik konsulatu ar iš viso tik garbės konsulo pareigomis. Suprantama, laikinojoje sostinėje negalėjo būti karališkų kvietimų į leveé (britų istorines tradicijas turintis karaliaus rytinis priėmimas, rengiamas kelis kartus per metus, kuriame gali dalyvauti tik vyrai) ar „court“ (priėmimas karališkuose rūmuose). Tačiau ir Kaune užsienio diplomatinis korpusas, pradžioje susidurdamas su patalpų stokos ir kokybės problemomis, metams bėgant, kūrėsi miesto centre, plėtėsi, rinko savo dekanus. Tarp pasiuntinybių, konsulatų ir Užsienio reikalų ministerijos keliaudavo oficialūs kvietimai į pusryčius, pietus, vakarienę. Rautai (iškilmingas kviestinis pokylis) ir kuklios popietinės arbatėlės, uždari kino seansai ir muzikiniai solo koncertai bei neeilinių svečių sąrašas (ministrai, kiti valstybininkai, užsienio diplomatai, universiteto elitas, žymiausi meno ir kultūros veikėjai). O kur dar didelė kultūrinė užsienio diplomatinio korpuso įtaka modernėjančiai lietuviškajai visuomenei per draugijas, parodas, knygas, paskaitas, teatrą. Nors ir čia būta savų ideologijų bei propagandos ir todėl nelabai švarių baltų pirštinių...

Parodoje atbuline eiga išdėstytos ultimatumų ir sutarčių datos ryškiausiai atskleidžia ir lietuvių diplomatų, ir visos valstybės tragediją. Tuo metu didžiųjų valstybių politikai kandžiai replikuodavo ne vienam lietuvių užsienio reikalų ministrui: „Ir vėl jūs dėl to Vilniaus...“... Vyko diplomatinė kova už istorinę sostinę, už Klaipėdą... Tuo metu atrodė, kad tai buvo karas. Iš šiandieninės perspektyvos – tik mūšis, nes tolimesnė, jau po okupacijos vykusi diplomatinė kova buvo ne už vieną tašką, Vilnių ar Klaipėdą, o už visą kraštą, valstybę. Akivaizdu, kad paskutinių nepriklausomybės metų sutartys su pasaulio didžiaisiais ir jų ultimatumai Lietuvai buvo tik tuometinės grobuoniškos tarptautinės padėties konstatavimas. Šiandien užtenka tik paminėti L. Želigovskio, A. Hitlerio, Stalino pavardes...

Iškilmingas, o gal paprastas ir mažai ką sakantis atrodys parodoje eksponuojamas lietuvių diplomato Vinco Balicko frakas. Šalia - cilindras, lazdelė bei privalomos baltosios pirštinės. 1938-1993 metais (!) Lietuvos pasiuntinybėje Londone dirbęs V. Balickas buvo tuo laiminguoju, kuris sulaukė 1990-jų Kovo 11-osios. Šios datos diplomatiniuose postuose sulaukė dar keli po Lietuvos okupacijos užsieny likę, garbingai veikę ir iš savo tarnybos nepasitraukę diplomatai: Anicetas Simutis (diplomatinėje tarnyboje nuo 1936 m.), S. A. Bačkis (diplomatinėje tarnyboje nuo 1938 m.). O sovietų ištremtas J. Urbšys net karo metais, būdamas nelaisvėj rašė protesto notas. Kaip tikras diplomatas, pagal visas diplomatines taisykles. Tik jo priešininkai – ne. Šiandien nepaklausime apie ką, susitikę Kaune po sunkių kalėjimų ir tremčių, kalbėjo ypatingo likimo diplomatai P. Klimas, Tadas Petkevičius, J. Urbšys ir buvęs prezidentas Aleksandras Stulginskis...

Minėta, kad viena parodos ekspozicijos dalis skirta Stasio Lozoraičio 110-ųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti (1898-1983). Jis – karjeros diplomatas, jauniausias užsienio reikalų ministras tuometinėje Vakarų Europoje (paskirtas 1934 m.) ir po Lietuvos okupacijos išlikusios bei laisvojo pasaulio pripažįstamos Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas. Ne tik oficialios paties S. Lozoraičio, bet ir privačios jo šeimos nuotraukos iliustruoja atskirus ilgametės diplomatinės veiklos metus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Pasiuntinybės Berlyne, Romoje, prie Šv. Sosto bei kelionės, konferencijos, derybos (ypač su kaimyninėmis Lenkija, Estija, Latvija) ir sutartys buvo nelengva diplomatinė kasdienybė. Bet pačiam ministrui asmeniškai – net labai įdomi veikla. Iliustruotame privačiame rate jis su sūnumis, būsimais diplomatais, Stasiu (jaunesniuoju) ir Kaziu, su kalbininku Jonu Jablonskiu, prezidentu Kaziu Griniumi, kolegomis. Iškalbingos tiek S. Lozoraičio, tiek kitų to meto diplomatų biografijos atskleidžia kartais žmogiškai skausmingą tiesą - didesnę savo gyvenimo dalį jie praleido už tėvynės ribų (įvairius mokslus baigė užsieny, vėliau pagal pareigas ten rezidavo). Tačiau savo gyvenimus bei darbus jie paskyrė Lietuvai, ją atstovavo, ją gynė. Diplomatinės tarnybos šefo pareigas S. Lozoraitis ėjo daugiau kaip 40 metų, iki pat mirties.

Paskutinėje parodos dalyje eksponuojamos neoficialiosios diplomatijos iliustracijos – nuotraukos, šaržai, anekdotai – turėtų pralinksminti į oficialumų rėmus jau spėjusi įsisprausti stebėtoją. Tradicinių Naujametinių balių, arbatėlių, įvairių kultūrinių renginių atidarymų ar medžioklių vaizdai yra lyg neoficialios kasdienybės kronikos. Tačiau neretai būtent neįprastinėje ir nedarbinėje aplinkoje, geriant krupniką ar lošiant bridžą, buvo aptariami ir išsprendžiami rimti tarptautiniai klausimai. O ilgesnį laiką Kaune rezidavę užsienio diplomatai grįždavo prie savo pomėgių ir aistrų. Pavyzdžiui, britų pasiuntinys Tomas Hildebrantas Prestonas, daugiau nei dešimtmetį rezidavęs Kaune, sukūrė kelis baletus, o italų ambasadorius Giovanni Amadori, pasak amžininkų, nusižiūrėjęs „įspūdingų duomenų blondinę“ išsivežė ją į Romą, taip užbaigdamas audringą provincijos romaną. Keli įvairiu metu Kaune dirbę užsienio diplomatai ir po Antrojo pasaulinio karo palaikė ryšius su svetur likusiais lietuvių diplomatais, mokslininkais ar menininkais bei padėjo jiems Lietuvos laisvinimo byloje. Pastebėsim, kad čia eksponuojamos kelios kiek ironiškos nuotraukos, kur Lietuvos ar užsienio diplomatai net šieno kupetose ar pievų ražienose stovi dėvėdami smokingus ir baltas pirštines, nebūtinai turi uždėti „pirmos kartos nuo žagrės“ etiketę. Nes to meto diplomatai išsiskyrė ir savo politiniu mąstymu, ir išsilavinimu, ir kilme. Antra - gal tai nuolatinio skubėjimo ar „tik valstybės užsienio politikos tarno“ aprangos kodas? Šiandieninės diplomatijos garderobe baltų pirštinių nėra...

Pabaigai tarstelsim, kad anuomet, už tikrai dinamiškos tarptautinės politikos ir pradžiamokslės lietuviškos diplomatijos slėpėsi paprastos tiesos: nei geopolitinis matmuo, nei agresija ir okupacija negali užgožti ir laimėti prieš atsidavimą savo profesijai, atsakomybę, padorumą ir didelį tikėjimą savo tauta. Žinoma, baltosios pirštinės tarsi įkūnijo iškilmingumą ir didingumą, tik ar tikrai pirštinės baltos? Kalbant apie to meto politines realijas, į šį klausimą negali būti vieno atsakymo. Nes ši iškalbinga aprangos dalis slėpė ir sunkiai dirbančias, atsakomybės bei gero patriotizmo paženklintas rankas, ir į juodą nedorą darbą įkištus pirštus... Tačiau suprantama - iš išorės ir pagal visas diplomatines taisykles – viskas turi būti balta ir švaru...

Parodos rengėjai reiškia didelę pagarbą ir padėką padėjusiems surengti šią parodą ir jos atidaryme dalyvavusiems tekste minimų diplomatų vaikams, giminėms ir artimiesiems, taip pat Lietuvos ir užsienio diplomatams, visiems bendraminčiams muziejininkams ir garbiems svečiams.

Asta PETRAITYTĖ