Naujienos

Lietuvos narystės NATO septynerių metų sukakties proga Užsienio reikalų ministerijoje surengtoje diskusijoje „Lietuvos neutralitetas: geopolitinė iliuzija ar tikslas?“, kurios metu pristatytos Lietuvos istorikų knygos galimo Lietuvos neutralumo pasirinkimo tema.

„Neutralitetas mums negresia, tai tik galimybė pasvarstyti mūsų buvusias skaudžias patirtis. Tačiau tarptautinėje darbotvarkėje šis valstybių neutralumo klausimas visada išliks. Mes su juo susidūrėme prieš Antrąjį pasaulinį karą ir atkurtos nepriklausomybės pradžioje, – tvirtino užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. – Tai saugios nuošalės iliuzija, už kurią sumokėjome labai brangiai. Neutralumą galima nebent aiškinti buvimu viename iš sektorių – pačiame pilkiausiame ir neaiškiausiame, tarp Rusijos ir NATO, kur negali būti jokių saugumo garantijų.“

Pasak ministro, NATO – tai bendrų vertybių Aljansas, tų vertybių tęstinumo garantas, kuris, deja, neišsprendžia visų problemų, visų pirma – energetinio saugumo.

„Paradoksai, kalbant apie neutralitetą, neišnyksta, kiek neutralių valstybių, tiek yra ir to neutralumo tipų. Po Antrojo pasaulinio karo šį būdą sukompromitavus, neprisijungusiųjų valstybių judėjimas buvo pats gausiausias, – teigė politologas Tomas Janeliūnas, priminęs ir retus „kietojo“ neutraliteto atvejus, turėdamas galvoje išskirtinę ir ilgametę Šveicarijos ar Švedijos laikyseną. – Tačiau mažosios valstybės dažniausiai praktikuoja prisijungimo praktiką, nes neutralitetas naujausioje pasaulio istorijoje buvo ne kartą pažeistas ar sukompromituotas.“

Be tikėjimo

„Tai knyga apie Lietuvos politinės valios stoką prieškariu, elito bandymą atsiriboti nuo politinių pasaulio įvykių, posūkis link neutraliteto buvo nesėkmingas bandymas pabėgti nuo tikrovės, – sakė istorikas Algimantas Kasparavičius, neseniai išleidęs knygą „Lietuva – 1938–1939 metais. Neutraliteto iliuzijos“. – Lietuvos konjunktūrinis bandymas nesikišti į kitų valstybių reikalus rodė politinę to meto valdančiųjų depresiją.“

Didžioji problema, kad politinis elitas, pradedant prezidentu Antanu Smetona, baigiant užsienio reikalų ministru Stasiu Lozoraičiu, ideologiniu „Baltijos Antantės tėvu“, to neutralitetu veiksmingumu patys netikėjo. Jie ir prisiėmė neutraliteto poziciją net ne savo valia, o spaudžiami kaimyninių valstybių, tvirtino istorikas.

„Tarpukario laikotarpis buvo lūžių laikas saugumo prasme ir tautinė valstybė netapo saugumo garantu, kaip manyta. Ta saugumo ir neutralumo filosofija bankrutavo, – tvirtino prof. Šarūnas Liekis. – Buvo susidurta su situacija, kai viskas sprendėsi jėga, kaip Lenkijos atveju, o Lietuva net ir tokios manevro laisvės neturėjo.“

Diskusijos apie tarpukario politinio pasirinkimo alternatyvas siejasi ir su dabartimi, ypač prisimenant prieš šešerius–septynerius metus diskusijas, ar verta Lietuvai savo saugumo garantijas sieti su NATO.

Lietuva kelyje į NATO

1991 m. gegužės 31 d. įvyko pirmasis istorijoje neoficialus Lietuvos delegacijos, vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, vizitas į NATO būstinę. Kadangi tuo metu nebuvo įmanoma suorganizuoti oficialaus susitikimo, Lietuvos delegacijos apsilankymui NATO būstinėje tarpininkavo Danijos misija prie NATO.

1991 m. gruodžio 20 d. Lietuva kartu su Latvija, Estija prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos.

1994 m. sausio 4 d. LR prezidentas A. Brazauskas nusiuntė NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Viorneriui laišką, išreiškiantį Lietuvos pageidavimą tapti NATO nare. Laiške išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare. Tą pačią dieną Respublikos prezidentas A. Brazauskas padarė pareiškimą dėl Lietuvos narystės NATO.

1997 m. rugpjūčio 1 d. įsteigta Lietuvos misija prie NATO.

1998 m. sausio 16 d. Vašingtone JAV ir trijų Baltijos valstybių prezidentai pasirašė bendradarbiavimo chartiją.

1999 m. balandžio 23–25 d. NATO šalių vadovų susitikime Vašingtone buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga, siekiant narystės šioje organizacijoje. Susitikime patvirtintas Narystės veiksmų planas, padedantis Lietuvai pasirengti stojimui į NATO.

2000 m. gegužės 18–19 d. Vilniuje įvyko devynių NATO kandidačių užsienio reikalų ministrų susitikimas, kurio metu paskelbtas „Vilniaus pareiškimas“, kuriuo patvirtintas įsipareigojimas kartu su Europos valstybėmis, JAV ir Kanada kurti vieningą bei laisvą Europą.

2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje septynios NATO kandidatės – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės.

2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai.

2004 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Vašingtono sutartį.

2004 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Algirdas M. Brazauskas, lankydamasis Vašingtone, kartu su Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Slovakijos ir Slovėnijos premjerais įteikė JAV Valstybės sekretoriui Colinui Powellui Vašingtono sutarties ratifikacinius raštus. Šią istorinę dieną Lietuva tapo visateise NATO nare.

2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos vėliava buvo iškelta prie NATO būstinės Briuselyje.