Naujienos

Dori, atviri, paremti abipuse gerove - tokių Lietuvos santykių su kaimynais nori užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Ginklu diplomatijoje tampa atvirumas, o ne slapti susitarimai ir saldainiai autoritarams. Ministrą stebina, kad dalis verslininkų, rūpindamiesi savo investicijomis Rytuose, ragina Lietuvą nusisukti nuo žmogaus teisių ir europietiško solidarumo, nors visi mielai naudojasi milžiniška Europos Sąjungos parama ir iš Vakarų tikisi saugumo garantijų.

– Ministro pareigas einate jau beveik pustrečių metų. Kuriuos savo darbus išskirtumėte kaip svarbiausius?

– Pagrindinės pastarųjų metų diplomatinės pergalės – tai NATO gynybos planai Lietuvai, neribotam laikui pratęsta Baltijos šalių oro erdvės apsauga, be to, suartėdami su Šiaurės šalimis, pritraukę investicijas ir atvėrę naujas rinkas eksportui, padėjome greičiau atsigauti šalies ekonomikai. Ypač svarbu, kad išsikovojome JAV ir ES paramą Lietuvos energetikos sektoriaus išlaisvinimo projektams bei tranzito koridorių plėtrai.

Atskirai pabrėžčiau ES Vadovų Tarybos įsipareigojimą, kad iki 2015 m. negali likti izoliuotų energetinių salų. Šiais klausimais sklandžiai dirbame su Energetikos ministerija: jie daro praktinius darbus, mes – politinius. Pristatome projektus partneriams ir tarptautinei bendruomenei. Siekiame adekvačios tarptautinės reakcijos į du ekonominę logiką ir branduolinės saugos standartus pažeidžiančių naujadarų projektus Karaliaučiuje ir Gudijoje.

Be saugumo ir ekonominės diplomatijos, asmeniškai džiaugiuosi sėkmingu praeitų metų pirmininkavimu Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai (ESBO). Tai buvo unikalus tarptautinės veiklos ir tarpininkavimo periodas. Linkėčiau tokios pat patirties ir į mano kėdę ateity sėsiantiems kolegoms: jos prireiks ne tik Lietuvos pirmininkavimui ES, kam šiandien rimtai ruošiamės, bet ir ateities iššūkiams, pavyzdžiui, gavus vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje 2014-2015 m., ko šiandien vėlgi nuosekliai siekiame.

Didžiuojuosi tyliai sau, kad pavyko išjudinti ministerijos personalo reformą. Dabar diplomatų vertinimas tapo kasmetinis, tiesiogiai susietas su darbo rezultatais. Be to, vertinami visi, įskaitant ir viršininkus, ir viceministrus. Sugriežtinus vertinimo tvarką, aukščiausias balas (A) tapo išimtimi, o ne standartu. Šiandien sulaukiau priekaišto – negi pas mus yra tik 14 puikiai dirbančių žmonių? Ne, bet vertinimo skalė turi būti proporcinga. Juk nenormalu, kai daugiau nei 90 proc. diplomatų būdavo įvertinami kaip išskirtinai nusipelnę. Geras darbas turi tapti norma ir reikalavimas, o ne išskirtinis nuopelnas. Didžioji dalis darbuotojų šį reikalavimą išpildo, bet nuo šiol galioja vertinimo skalė, leidžianti dar labiau pasitempti ir išsiskirti vieniems iš kitų. Tai padeda žmonėms augti, o tiems, kurie nenori dirbti, tai įspėjimas, kad ministerija jiems ne vieta.

Dar pridurčiau, kad pastaraisiais metais ieškome konsensuso ir atidžiau koordinuojame istorinės atminties politiką. Atsakingas ir garbingas požiūris į savo istoriją – neatsiejama valstybės gyvybės ir įvaizdžio dalis. Tiesos falsifikavimo ir propagandos grėsmės šiandieninei Lietuvai yra ne mažiau aktualios nei nepriklausomybės atgavimo metais. Kad nuo jų atsilaikytume, privalome atminti, iš kur mes kilę, kas mes esame, ir nebijoti apie tai kalbėti kaimynams ir pasauliui. Istorija gali būti ir jėga, ir silpnybė. Pasižiūrėkime, kuris dokumentas Seime dažniausiai keičiamas – atmintinų dienų sąrašas. Tai yra pavojingas simptomas, rodantis, kad esame kryžkelėje, ne visai suvokiame savo praeitį. Tačiau jei patys neįamžinsime garbingos savo praeities, galime būti tikri, kad ją nugvelbs kiti, ir nebūtinai valstybiniams tikslams. Mano kuklus darbas šioje vietoje yra siekti bendro, garbingo požiūrio į Lietuvos istoriją, įstatymų projektais, knygomis, renginiais ir susitikimais jį įtvirtinant ES ir kitų partnerių akyse.

 – Ko iš užsibrėžtų tikslų nespėjote ir dar tikitės nuveikti? Viešumoje girdime prieštaringų svarstymų, ar Lietuva sugeba vykdyti geros kaimynystės politiką: ar nemanote, kad į čia turėtų krypti diplomatų dėmesys?

– Į klausimą atsakysiu klausimu: o kaip matuojamas kaimynystės gerumas? Pagal tuščius žodžius ir rūpesčių nutylėjimą? O gal pagal ryžtą atvirai kalbėti ir spręsti bendrus reikalus, siekiant abipusės pagarbos ir abipusės gerovės?

Mūsų santykiai su kaimynais yra labai intensyvūs, darbingi, kupini ne tik laimėjimų, bet ir reikalų, kuriuos turime spręsti. Pažvelgus į kaimynystės santykius tarp kitų pasaulio šalių, tampa akivaizdu, kad tai normali praktika. Lietuvos ekonominiai, turizmo, investicijų rodikliai su kaimynais yra geriausi per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį. Kartu su Latvija, Lenkija ir Švedija kryptingai kalbamės daugiašalėse derybose bei įgyvendindami strateginius energetikos ir tranzito projektus. Kiek daugiau neišspręstų klausimų turime su Rusija ir Baltarusija. Bet jei pažvelgtume į tų klausimų turinį, į tai, ko mes siekiame santykiuose su šiomis šalimis, pamatysime, kad kaltinimai dėl „negeros“ kaimynystės politikos yra apgaulingi.

Apskritai pridurčiau, kad vadinamoji geros kaimynystės koncepcija istoriškai labiau susijusi su didžiųjų valstybių dominavimo politikos sušvelninimu, spaudimo mažesniems kaimynams atsisakymu.  Šia prasme Lietuvai nereikia dirbtinio santykių gerinimo politikos – visų pirma reikia siekti išlaikyti kaimyniškuose santykiuose padorumą. Reikia atsakingo, etiško požiūrio visų pirma į savo piliečius ir kaimynines šalis. Ir tai nėra savitikslė, meniška retorika, bet kaip tik labai pragmatiškas požiūris. Lietuva neturi lėktuvnešių, milijoninės armijos, branduolinio ginklo. Ir mes nenorime nieko pergudrauti, žaisdami dvigubus žaidimus. Mūsų politika turi būti dora, paremta etiniais principais.

Jei kalbame su kaimynais, tai darome atvirai ir aiškiai. Bet koks bandymas apgauti, sudaryti slaptą sandėrį šiame informacijos amžiuje yra pasmerktas nesėkmei. Kad ir kaip būtų paradoksalu, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad diplomatijoje būtent atvirumas tampa ginklu. Jei anksčiau diplomatija visiems asocijavosi su uždarytomis durimis, konfidencialiais pašnibždėjimais, slaptais laiškais, manau, kad dabar, kai kalbi tiesiai šviesiai, nesvarbu, su kuriuo partneriu, turi daugiau galimybių anksčiau ar vėliau būti išgirstas ir suprastas.

– Ar tokia nuostata veikia bendraujant su mūsų kaimyne Baltarusija?

– 2008 m. Europa pradėjo siūlyti jai saldainėlius. Matome, kuo viskas baigėsi. Reikia kalbėtis atvirai, nedviprasmiškai. Jokios vadinamosios pakišos autoritarams neveikia.

– Kaip tarptautinės aplinkos pokyčiai, pavyzdžiui, rinkimai Rusijoje, dalinis JAV atsitraukimas iš Europos, keičia Lietuvos strategiją ir galimybes?

– Europa išlieka svarbi JAV partnerė. Bet Amerika supranta, kad vien su Europa šiame pasaulyje negali užtikrinti stabilumo ir saugumo. Štai kodėl einama į Aziją, Australiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Persijos įlankos šalis. Bet tai nereiškia pamatinių JAV įsipareigojimų Lietuvai atmetimo. Palankūs sprendimai NATO viršūnių susitikime ir nuolatiniai aukščiausių JAV pareigūnų vizitai į Lietuvą rodo ką kita. Tad mūsų strategijai reikia ne kraštutinių pakeitimų, o tęstinumo. Reikia toliau prisidėti kuriant vieningą Šiaurės-Baltijos regiono valstybių ir transatlantinių partnerių saugumo bendruomenę. Įtvirtinę jos nedalomo saugumo sampratą, būsime atsparesni skersvėjams iš Rytų.

O pagrindinis Europos iššūkis yra atsakinga fiskalinė politika. Štai kodėl visi sunerimo po Prancūzijos prezidento rinkimų rezultatų, išgirdę Francois Hollande‘o svarstymus pasukti sprendimus kita kryptimi. Mano požiūriu, negali būti kilimo be atsakingos, taupios fiskalinės politikos, ir čia aš visiškai pritariu Vokietijos pozicijai. Jei kas žino, kaip kitais būdais skatinti augimą, mes ne prieš, bet kol kas jų nematau. Pačioje ES pinigai ne visada leidžiami apdairiai ir pamatuotai. Yra nepanaudotų ir neefektyviai naudojamų fondų, kurių lėšas reikėtų skirti augimui. Dabar visi kalba apie išmaniąją gynybą. Bet turi būti ir išmanus pinigų leidimas. Kai kuriose valstybėse buvo įsisavinama parama infrastruktūrai tiesiant greitkelį, o už kilometro – antrą. Ar tai yra išmanioji sanglaudos politika? Aišku, kad ne. Bet jei mes su lenkais tiesiame „Litpollink“, kuris sujungs mus su Europos tinklais ir leis apsirūpinti energija už mažesnę kainą, tai yra išmanus sanglaudos pinigų panaudojimas.

Rusijoje, manau, artimiausiu metu niekas nepasikeis, nes nepaisant aktyvėjančio visuomenės balso, lyderis išliko visada tas pats. Manau, kad kartu su visa Europa turime įdėmiai sekti, kas vyksta su vadinamąja Eurazijos idėja. Rusija kuria pinigų, prekybos, muitų ir galios sąjungą, ir skirtingai nuo ES, tikisi surišti kaimynystę ne taikos, vertybių, o išimtinai ekonominiais ryšiais. Tai gali tapti išbandymu ES.

Derybos su Rusija dėl naujos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties iki šiol nelabai juda į priekį, nes rytinis mūsų partneris nori uogelių pasirankioti, o energetikos, prekybos skyriuose vengia atsakomybės ir permainų. Negali būti jokių uogelių rankiojimo ir dvigubų standartų – reikia bendro sutarimo. Kažkas man pasakė: jūs, lietuviai, esate prieš bevizį režimą Rusijai. Sakau: kokia nesąmonė, pirmąkart girdžiu, mes – už tai, kad bevizis režimas būtų suteikiamas visoms ES kaimynėms, laikantis tų pačių taisyklių. Pirmiausiai yra techniniai, saugumo reikalavimai – pradėkime kad ir nuo biometrinių pasų.

– Liko vos daugiau nei metai iki Lietuvos pirmininkavimo ES. Kokių prioritetų laikysis mūsų šalis?

– Nemaža jų dalis įvardinta Seimo priimtoje rezoliucijoje – jei apžiosime du tris, bus labai gerai. Visų pirma tai yra Baltijos jūros strategija, kuri pas mus viešojoje erdvėje galbūt nelabai įsisąmoninta. Jos įgyvendinimas sustiprins Baltijos regiono šalių bendradarbiavimą labai praktiniais ekonomikos, transporto, aplinkosaugos, laivybos klausimais.

Išskirtinis dėmuo kaimynystės politikoje – planuojamas ES viršūnių susitikimas su Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių valstybių (Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina) vadovais. Reikia, kad į jį ne tik suvažiuotų visi lyderiai, bet kad bendromis jėgomis pasiektume ir realių susitarimų. Kad nebūtų kaip praėjusiame susitikime, kada dokumentus nustelbė požiūrių skirtumai tiek Rytų kaimynių šešetuke, tiek iš ES pusės. Šita Rytų Europos erdvė ir siekis, kad ji taptų tvirtu demokratijos diržu, Lietuvai yra gyvybinis prioritetas. Negalime būti pusiau saugūs iš vienos pusės: vakarų, pietų ir šiaurės, turime būti saugūs ir iš rytų. Tik demokratija gali tai atnešti.

Įvardiname ir sienų saugumo klausimą. Efektyviai saugome vieną ilgiausių ES rytinių sienų. Turime kalbėti ne vien apie save: su ES sienų apsauga yra didelių problemų. Laimė, mes susitvarkome, bet imkime Graikiją, Turkiją, kitas šalis – sienų apsauga, muitinės, nelegalių imigrantų srautai yra iššūkis visai Europai.

O kalbant bendrai, pirmininkavimo ES prioritetas bus veiksmingas, Lietuvos interesus atitinkantis Europos valstybių bendradarbiavimas tiek energetikoje ir prekyboje, tiek kultūros ir istorinės atminties baruose.

– Mūsų santykiai su Baltarusija atskleidė sudėtingą vertybių ir materialinės naudos santykį užsienio politikoje. Ar Lietuvai pavyko tai suderinti?

– Tai yra supratimo ir požiūrio klausimas. Jei pradėsime viską matuoti pinigais, ir pati Lietuva gali būti greitai nupirkta. Valstybė yra kai kas daugiau nei prekybiniai santykiai. Valstybė yra žmonės, o be vertybių jie taptų tik medžiaga politinėms manipuliacijoms.

Žmogus yra gimęs tikėti, mylėti, skirti gėrį ir blogį. Štai kodėl santykiuose su kaimynais mes pirmiausiai akcentuojame vertybes. Vienas kitas litas ar doleris, jei mylime savo valstybę ir norime ją išsaugoti, negali pakeisti mūsų požiūrio į pamatinius dalykus. Europietiškas vertybes ir solidarumą turime atminti ne tik tada, kai įsisaviname milžiniškus ES pinigus ar prašome palaikymo Lietuvos siekiams, bet ir tada, kai reikia rimto Europos požiūrio ir pajautos žmonių reikmėms ir lūkesčiams Lietuvos kaimynystėje.

Pirmiausiai yra vertybės, solidarumas su ES, nes mes irgi prašome solidarumo. Kai ES priėmė sankcijas Iranui, ką reikėjo daryti Graikijai, Italijai, kurių energetikoje apie 25 proc. sudaro nafta iš Irano? Davėme pusmetį. Joms tai kainavo, bet nelengvoje situacijoje rado naujus tiekėjus, o ES priėmė sankcijas.

– ES laikosi dviejų paralelinių kelių politikos Minsko atžvilgiu – spaudimo nedemokratiniam režimui ir aktyvaus bendradarbiavimo su pilietine visuomene. Mes stengiamės stiprinti pastarąją. Kas pasiekta šioje srityje?

– Sekasi nelengvai. Šis režimas įgudęs manipuliuoti visuomenės nuomone. Net išmoko elgtis su opoziciniais demokratais, skaldyti juos, supriešinti. Tai yra ilgalaikis Baltarusijos ir viso Vakarų pasaulio rūpestis – matyt, greitų permainų negalės būti. Bet turime būti nuoseklūs ir atminti, kad remdami ir padėdami atsitiesti baltarusių demokratiniams judėjimams, padėsime ilgainiui atsitiesti ir valstybei. Imkime Birmos pavyzdį – daugiau nei 20 metų demokratinis pasaulis taikė sankcijas, jau nekalbant, kiek metų namų arešte buvo opozicijos lyderė Aung San Suu Kyi. Vis tiek atėjo laikas – jie neišlaikė visuotinio boikoto, spaudimo ir pradėjo daryti rimtas nuolaidas. Kiek tos nuolaidos tęsis, kitas klausimas, tačiau turime drąsinti. Režimui pasukus demokratijos kryptimi, buvo atšauktos beveik visos sankcijos, išskyrus ginklams ir priemonėms, kurios gali būti panaudotos represijoms, atidaromos kreditų linijos. Turime reaguoti, parodyti Birmos kariniams vadovams, kad rimti teisingi žingsniai nelieka neįvertinti.

– Susikalbėti nepavyksta ir su Ukraina.

– Man įstrigo, ką pasakė mūsų prezidentei Julija Tymošenko – pristatė realią situaciją, bet paprašė nestabdyti Ukrainos eurointegracijos proceso. Faktai, kad prie prezidento Viktoro Janukovyčiaus įsibėgėjo derybos dėl Asociacijos sutarties ir kad pati opozicijos lyderė kalba apie tai, nuteikia optimistiškai. Dauguma politinio elito sutaria, kad Ukraina turi būti Europoje. Tai yra didžiulė paskata kalbantis su Ukraina ir tęsiant reikalingų sprendimų paieškas.

Kolegoms sakau: yra Asociacijos sutartis, visapusiškas susitarimas dėl laisvos prekybos. Juo suinteresuotas verslas, dideli ir maži žaidėjai. Ar jie suinteresuoti beviziu režimu? Jie ir taip turi viską. Bevizio režimo reikia tautai. Kodėl turime bausti tautą? Siūlau: parafuojame ir pasirašome Asociacijos sutartį, iš kurios naudos turės ir ukrainiečių, ir Europos verslas, o tuo pat metu siunčiame žinią – vizų klausimą pamirškite, kol nebus rimtų demokratinių reformų, kovos su korupcija. Pasižiūrėkime, kokie bus artimiausi rinkimai, tada pajudėsime, jei viskas bus tvarkoje. 40 mln. žmonių laisvas judėjimas – labai svarbu. Ką darys tauta prieš rinkimus? Reikalaus iš vadovų, kad rinkimai būtų sąžiningi, laisvi, demokratiški. Taip partneriškai, kolegiškai galėtume kalbėtis su Ukraina.

– Kiek Lietuvos viešoji nuomonė gali paveikti mūsų užsienio politiką?

– Tai yra vienas sudėtingiausių klausimų. Labai lengva pasakyti, kad mes, politikai, įsiklausome ir taip darome. Nebūtinai. Yra tokių nuomonių: baikime su ta okupacija ir gyvenkime draugiškai, kodėl su „Gazprom“ nedraugaujame, paprašykime, gal nuleis kainą.

Suprantu tokį žmonių požiūrį, bet, kaip politikas, su juo nesutinku ir, kol esu savo kėdėje, tam priešinuosi. Turime būti energetiškai nepriklausomi. Tik tada galėsime užsitikrinti geras kainas. Kodėl dabar mokame daugiausiai ES? Nes veržiamės iš šito energetinio geto. Tai yra bausmė mums ir visai Lietuvai už ankstesnių Vyriausybių klaidas ir pasyvumą. Jei norime būti laisvi, turime pakentėti ir iki galo užbaigti tai, kas pradėta.

Lygiai taip pat su Baltarusija. Lietuvoje yra sakančių: baikite visas savo laisves ir demokratijas – pakenksite pardavimams. Bet jų galima paklausti: jūs naudojatės laisve ir demokratija, jums patinka, kad vaikai gali patys rinktis savo ateitį, kad galite juos išleisti keliauti į užsienį studijuoti, rinkti žinias ir laisvai bendrauti su visu pasauliu? Tuomet kodėl apie kitus žmones kalbate taip, tarsi jų vaikai neverti to paties? Kai kuriose auditorijose tenka eiti prieš srovę. Bet tai normalu. 22 metai yra daug ir kartu labai mažai. Ilgametė sovietinė priespauda tautos sąmonėje, deja, paliko gilių įspaudų – netikėjimą, abejingumą ar net prisitaikėliškumą. Kad pajėgtume visa tai peržengti ir įveikti, visuomenei, įskaitant ir daugelį politikų, reikia laiko.

Bet tai jokiu būdu neatleidžia diplomatų nuo pareigos pristatyti piliečiams savo veiklą. Kiekvienam žmogui reikia sudaryti sąlygas suprasti, kokia yra užsienio politikos sprendimų logika, ko jais siekiama, kodėl tai reikalinga jam ir visai Lietuvai. Šiam tikslui pernai parengėme išsamią metinę darbų ataskaitą. Viliuosi, kad mūsų diplomatų dialogą su visuomene sustiprins ir šis leidinukas.

Eglė Digrytė