Naujienos

Ekonominė krizė paveikė ir Lietuvos diplomatinį korpusą, kurio veikla itin svarbi palaikant mūsų verslininkų pastangas įsitvirtinti užsienio šalių rinkose. Apie tai, kaip diplomatams sekasi bendradarbiauti su verslo žmonėmis, kokia kryptimi toliau plėtosis mūsų šalies užsienio politika ir kokie santykiai mus sies su kaimynais iš Rytų, VALSTYBĖ kalbasi su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu.

VALSTYBĖ: Rugpjūtį finansų ministrė Ingrida Šimonytė teigė, kad, sumažėjus darbuotojų daugelyje Lietuvos ambasadų, Užsienio reikalų ministerija turi pati nusistatyti savo veiklos prioritetus. Ar tai reiškia, kad teks peržiūrėti esamos veiklos principus?

Užsienio reikalų ministerijos prioritetas paprastas ir aiškus – aktyvia diplomatine veikla užtikrinti nacionalinį saugumą. Mes juk nesame kokias nors specifines paslaugas teikianti bendrovė.

VALSTYBĖ: Vadinasi, jokių didesnių permainų neplanuojate?

Jos jau įvyko. Ir gerokai didesniu mastu, nei man norėtųsi. Įsivaizduokite: per metus neliko net 23 konsulinių darbuotojų, iš jų 10 dirbo gretimose Rytų valstybėse Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Tai anaiptol nėra gera tendencija. Be to, iš mūsų ambasadų užsienio šalyse atleidome dar 115 darbuotojų.

Tačiau noriu pabrėžti, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba neperėmė sovietinio palikimo, ji buvo ugdoma iš naujo (jeigu neskaitysime egzilinių diplomatų) ir tebeugdoma iki šiol. O juk parengti kvalifikuotą diplomatą reikia ne metų ir ne dvejų. Ne veltui diplomatiniai rangai suteikiami iš lėto ir nuosekliai.

Kita vertus, etatų mažinimas, dėl kurio penkiose mūsų ambasadose dirba tik ambasadorius ir sekretorė, nereiškia, kad diplomatinės funkcijos neatliekamos. Tiesa, tiems diplomatams paprasčiausiai padaugėjo darbo ir jie, pvz., turi rūpintis tokiais dalykais kaip biometrinių duomenų surinkimas ar vizų išdavimas. Na, o jeigu kalbame apie mūsų konsulinę tarnybą, galiu pasakyti tik tiek – per metus jai išlaikyti skiriama 20 mln. litų, o pernai valstybė dėl šios tarnybos veiklos sulaukė 34,1 mln. litų įplaukų. Ko gero, net privačiajame sektoriuje nerasite įmonės, dirbančios 50 proc. pelningumu. Akivaizdu, kad jei pavyktų atkurti ankstesnius mūsų konsulinės tarnybos pajėgumus, valstybė gautų ir daugiau įplaukų, atsirastų daugiau netiesioginių biudžeto pajamų, kurias užtikrintų didesnis turistų srautas. Stiprinti konsulinę tarnybą būtina – jau pirmą pusmetį Rusijos turistų skaičius į Lietuvą išaugo 92 procentais. Mūsų ambasada Maskvoje rugpjūtį išdavė 4,4 tūkst. trumpalaikių vizų – net 48 proc. daugiau nei pernai tą patį mėnesį.

Kitas svarbus dalykas – bandome atkurti mūsų ekonominę diplomatiją, nes iš 17 šias funkcijas vykdžiusių diplomatų tarnyboje buvo likę penki. O juk ambasadų patarėjai ekonomikos klausimais – pagrindiniai veikėjai, padedantys Lietuvos verslininkams žengti į užsienio šalių rinkas. Todėl vienu pagrindinių savo uždavinių laikau Lietuvos ekonominės diplomatijos atkūrimą Šiaurės šalyse, įskaitant ir Latviją, kuriai tenka didžiausios mūsų užsienio investicijos.

VALSTYBĖ: Ar Lietuvos užsienio politikos posūkis turės įtakos gerinant verslo sąlygas lietuviams Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje? O gal jos pablogės Gruzijoje?

Manau, kad jokio posūkio Lietuvos užsienio politikoje nebuvo. Tiesiog bandoma atgaivinti dialogą su partneriais, su kuriais mus siejo ilgalaikė tyla. Tokius žingsnius kaip vėl vykstantys vyriausybės komisijų posėdžiai ar kone devynerius metus nejudintų sutarčių ištraukimas „iš stalčių“ reikia vertinti tik pozityviai.

Žinoma, nereikia pamiršti, kad tokiems santykiams nemažai įtakos daro ir verslas. Juk jei eini į Rytų rinkas, kuriose gali gauti greitą ir didelį pelną, bet susiduri su didesne rizika ir nesikonsultuoji su Užsienio reikalų ministerija, neigiami ekonominiai ir politiniai padariniai labai tikėtini. Atsakingi verslininkai, prieš žengdami į kokią nors užsienio šalį, visų pirma konsultuojasi su Užsienio reikalų bei Ūkio ministerijomis. O kai imama veikti savarankiškai, bet paskui prašoma gelbėti, diplomatams būna labai sunku ir ne visada pavyksta padėti.

VALSTYBĖ: Pastaruoju metu pastebima išaugusi įtampa tarp Minsko ir Maskvos. Kaip šią situaciją vertina Vilnius? Ar neteks mums rinktis kurios nors vienos pusės?

Į šį klausimą pirmiausia turėtų atsakyti Baltarusijos valdžia, nes anksčiau ar vėliau Minskui teks rinktis tarp Rytų ir Vakarų. Dabartiniame kontekste Lietuvai būtų netikslinga atstumti kaimyną, ieškantį bendradarbiavimo galimybių, ypač energetikos srityje, nes šiandien Baltarusija yra savotiška energetinė „sala“. Šiuo požiūriu mūsų padėtis panaši, akivaizdžiai sutampa ir interesai, kurie ne nukreipti prieš ką nors, bet orientuoti į energetinį nepriklausomumą.

Tačiau bendraudami su Baltarusija, be abejo, negalime pamiršti vertybių dėmens, nes esame demokratinė šalis, Europos Sąjungos (ES) narė. Todėl  mūsų santykius su Baltarusijos pilietine visuomene, demokratine opozicija ir oficialiuoju Minsku matau kaip dviejų juostų eismą.

VALSTYBĖ: Oficialusis Minskas nedaro jokių kliūčių tarptautiniams stebėtojams, vykstantiems į rinkimus Baltarusijoje. Ši šalis kartais parodo ir Vakarams palankių gestų. Ar galima sakyti, kad tokie reveransai tiesiogiai proporcingi augančioms užsienio investicijoms Baltarusijoje?

Kol kas jokių konkrečių išvadų daryti negalima. Žinau, kad ir lietuvių verslininkai aktyviai ieško būdų veikti Baltarusijoje, bet, manau, reikia dar palaukti.

VALSTYBĖ: Minėjote sutampančius Baltarusijos ir Lietuvos interesus energetikos srityje. Kaip tuomet dėl Minsko planų statyti atominę elektrinę, į kurios evakuacinę saugos zoną patenka ir Vilnius?

Europinė praktika rodo, kad bandymai statyti panašius objektus šalia kaimynių valstybių suprantami kaip nedraugiškumo ženklas. Tokia situacija buvo tarp Lenkijos ir Vokietijos, tarp Slovakijos, Austrijos ir Vokietijos. Todėl per pastarąjį susitikimą su baltarusių kolegomis pasakėme, kad jeigu Baltarusija nenori turėti nuolatinio dirgiklio santykiuose su Lietuva, atominės elektrinės statybos planus reikėtų peržiūrėti. Žinoma, negalime jiems uždrausti statyti, bet mes bandome atkreipti tarptautinės visuomenės ir tokių organizacijų kaip Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) dėmesį į šį komplikuotą projektą, jo neatitiktį tarptautiniams standartams.

Žinoma, Baltarusija gali kontrargumentuoti dėl Ignalinos atominės elektrinės, tačiau pastaroji buvo statoma sovietmečiu, nepaklausus nei Lietuvos, nei Baltarusijos nuomonės. O naujasis Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas visai kitokio, gerokai aukštesnio lygio, atitinkantis visus tarptautinius saugos reikalavimus. Jis vykdomas skaidriai ir naudojant jau egzistuojančią infrastruktūrą.

VALSTYBĖ: Kaip vertinate prielaidą, kad minėtas baltarusių projektas nėra jų pačių iniciatyvos rezultatas, be to, jis bus įgyvendinamas ne už Baltarusijos pinigus?

Faktas tas, kad kai kurie energetikos projektai atsirado tuomet, kai Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija apsisprendė dalyvauti bendrame VAE projekte. Todėl kyla logiškas klausimas, kodėl taip staiga atsirado tariamai konkurencingi kaimynų planai.

Tačiau šiame kontekste labai svarbu tai, ką mums pažadėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel per savo vizitą Lietuvoje. Juk mes gavome viešą ekonomiškai stipriausios Europos valstybės vadovės VAE projekto palaikymą, o tai – ir paskata investuotojams, ir daug kitų pozityvių dalykų.

VALSTYBĖ: Grįžkime prie verslo. Minėjote, kad pasitaiko atvejų, kai diplomatams tenka gelbėti užsienio šalyse neapdairiai besielgiančius mūsų verslininkus. Ar yra pozityvių pavyzdžių, kai prieš eidamas į užsienio rinkas, ypač Rytų šalių, verslas užsitikrina diplomatinę paramą ir konsultacijas?

Jautriose rinkose verslui reikia nuolatinės diplomatinės priežiūros. Yra tokių atvejų, kai nuo įvairios galimos diskriminacijos ir kitų poveikių mūsų verslą užsienio šalyse diplomatai saugo apie dešimt metų.

Kitas dalykas tas, kad Užsienio reikalų ministerija – tai ir savotiška užsienio prekybos ministerija, tad šioje srityje, kai ES sudaro prekybos sutartis su trečiosiomis šalimis, esame pasiekę tikrai gerų rezultatų saugodami Lietuvos verslo interesus. Pavyzdžiui, rugsėjo 16 d. pasirašyta ES ir Pietų Korėjos prekybos sutartis. Ja įtvirtintas aiškus mūsų žuvų produktų gamintojų apsaugos mechanizmas, nes korėjiečiai jiems galėjo kelti potencialų konkurencinį pavojų. Galiu pasakyti, kad ES taikomos rinkos apsaugos priemonės Lietuvos ūkio subjektams minimaliais vertinimais užtikrina 110–120 mln. litų papildomų metinių pajamų.

Yra ir „PKN Orlen“ atvejis. Dėl skirtingų benzino ir jo sudedamųjų medžiagų akcizų taikymo Ukrainoje grėsė „PKN Orlen“ degalų eksporto į Ukrainą visiškas sustabdymas. Lietuvai parodžius iniciatyvą ir padedant Europos Komisijai šis klausimas buvo sprendžiamas Ukrainoje. Rezultatas – Ukraina uždraudė benzino iš kelių sudedamųjų medžiagų prekybą degalinėse. Nuo šių metų sausio iki birželio metų mineralinių degalų eksportas į Ukrainą siekė 446 mln. litų.

VALSTYBĖ: Kaip koordinuojate atstovavimą Lietuvos ekonomikai užsienyje su Ūkio ministerija? Ar funkcijos nėra tos pačios?

Aš visada palaikau vienodą atstovavimą šalies ekonominiams interesams. Reikia pasakyti, kad du Ūkio ministerijos naujadarai – „Investuok Lietuvoje“ ir „Eksportuojanti Lietuva“ – dirba tikrai gerai, bet ten dirbantys žmonės nėra diplomatai. O tam tikrose šalyse diplomatiniai „antpečiai“, kuriuos turi ateinantys užsienio investuotojai, labai svarbūs, netgi būtini.

VALSTYBĖ: Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Darius VARANAVIČIUS