Naujienos

Birželis – tai mėnuo, kai Lietuva prisimena 1941 m. masinius trėmimus. Tuomet į sovietų Rusijos gilumą buvo deportuoti tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Ta istorija mūsų atminčiai paliko didžiules  karų ir okupacijų  netektis,  Holokausto siaubą, pusę amžiaus užsitęsusio sovietinio totalitarizmo randus.  Tačiau XX amžius net dukart padovanojo mums   Laisvės ir  valstybės Atgimimo džiaugsmą.

Istorijos mes  negalime  pakeisti. Daugiausia, ką galime – tai pasisemti iš jos patirties ir išminties, kad  nekartotume praeities klaidų, kad  surastume stiprybės šaltinius, padedančius įveikti šiandienos iššūkius.  Tūkstantmetės Lietuvos  ir Lenkijos istorijos pynėje  taip pat galime rasti  ir abipusių nuoskaudų, ir bendrų  pergalių, kuriomis turime teisę pagrįstai didžiuotis.

Laiko tėkmė keitė ne tik Lietuvos ir Lenkijos sienas, bet ir pačią valstybingumo ir tautiškumo sampratą. Tačiau nepaisant visų permainų, kurios  dramatiškai pakeisdavo daugelio žmonių likimus, mūsų istorinėje atmintyje neišdilo apibūdinimas,  labai aiškiai suformuluotas  dar per  1863 metų sukilimą:  „Kas yra lietuvis? Tas,  kas tiki laisve ir laikosi Statuto. Be ko negali gyventi lietuvis? Be laisvės ir vienybės su lenkais“.  Būdamas  Lietuvos piliečiu galiu ir šiandien  pakartoti šiuos žodžius.  

Mano  karta  istorinę mūsų vienybės tradiciją  įprasmino   Lenkijos „Solidarumo“ ir  Lietuvos Sąjūdžio  žygiu į laisvę, kuriam daugelį lietuvių ir lenkų  įkvėpė šv. Tėvo Jono Pauliaus II raginimas: „Nebijokite!“   Drąsos ir solidarumo  pavyzdžių mano karta  neieškojo  sovietiniuose   istorijos vadovėliuose, kurie tuo metu begėdiškai melavo.  Man,   Vilniaus universiteto studentui,  tokiu pavyzdžiu tapo vyresnieji draugai ir bendražygiai,  Helsinkio grupės nariai  – Tomas Venclova, Andrejus Sacharovas,  Sergejus Kovaliovas, Eitanas Finkelšteinas ir daugelis kitų šios mūsų pasaulio dalies Atgimimo šauklių.   Tuomet mes neklausinėjome  vienas kito, -- kas tu? Lenkas? Lietuvis? Rusas?  Žydas? Mes visi tikėjome Laisve.

Beje, savo kalboje, pasakytoje  2000 metų spalio 2 dieną Vilniuje, kuriame tuomet lankėsi kartu su Gunteriu Grassu, Wislawa Szymborska ir Tomu Venclova,  Czeslawas Miloszas apgailestavo dėl įspūdžio, kad „čia reikia vaikščioti lyg per ledą, ir kad neužtenka būti vien žmogum, nes kiekvieno tuoj pat klausiama, kas jis – lietuvis, lenkas, žydas ar vokietis, tartum ir toliau čia viešpatautų niūrus dvidešimtasis etninio susiskaldymo amžius“.  Pasaulinio  garso poetui ir rašytojui, kurio gimimo šimtąsias metines šiemet minime,   buvo labai svarbūs geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Jis  nebuvo diplomatas, tad negailėdavo kritiško žodžio nei lietuviams, nei lenkams, jei jam atrodydavo, kad  nesugebama tų santykių puoselėti.

Tai, kad susirūpinimą šių santykių būkle neseniai  išsakė Lenkijos ir Lietuvos šviesuoliai, skatina mus atidžiai įsiklausyti į jų balsą ir sutarti,  ką  politikai ir diplomatai turi padaryti savo tautų labui, kad tiltai jungiantys mūsų žmones, būtų statomi, o ne griaunami.  Laikas galvoti apie tai, ką  kartu galime  padaryti visos Europos labui, į kurios civilizacijos pamatus savo darbus amžiams yra įmūriję mūsų šviesuoliai.

Kreipiuosi į savo kolegas, Lenkijos politikus, diplomatus, į savo gerus bičiulius, ragindamas visu: dalykimės bendra atsakomybe – pirmiausia  už savo šalių saugumą regione ir vieningoje transatlantinėje erdvėje. Juk gerai žinome, kad be saugios Lenkijos nebus saugios Lietuvos, o be saugios Lietuvos – nebus saugios Lenkijos. Drauge esame atsakingi už ilgiausios Europos Sąjungos išorinės sienos apsaugą.

Akcentuodamas saugumą,  turiu galvoje ne tik gynybinius pajėgumus, bet ir energetinį klausimą regione. Tas faktas, kad Baltarusijoje planuojama statyti Astravo atominė elektrinė yra nutolusi tik 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos , neturėtų nuraminti Lenkijos mintimi,  esą 100 kilometrų nuo Lenkijos sienos iki tokio pavojaus židinio – saugus atstumas. O jei atominė elektrinė iškils ir  Rusijos Karaliaučiaus srityje, prie pat Tilžės,  ką galėsime pasakyti ne tik savo žmonėms? Manau, kad pirmiausia turime pasirūpinti mūsų žmonių gyvenimo kokybe.

Pasirūpinti, kad lenkas iš Vilniaus galėtų traukiniu pasiekti  Varšuvą greičiau negu nukeliaudavo prieš  100  metų. Pasistengti, kad  Lietuvos  ir  Lenkijos verslininkai daugiau investuotų, kurtų naujas darbo vietas ne tik savose ir svetimose sostinėse, bet ir tokiuose daugiakalbiuose  miesteliuose, kaip Šalčininkai ar Augustavas.

Ne mažiau svarbu, kad  kuo geriau vieni  su kitais susikalbėtų ne tik verslininkai, politikai, diplomatai, intelektualai, bet ir paprasti žmonės, o Lietuvos lenkų, gudų ar rusų  vaikai galėtų be vargo studijuoti Lietuvos universitetuose ne tik gimtąją  kalbą ir literatūrą, bet ir tiksliuosius, gamtos ar socialinius mokslus, kam reikia gerai mokėti lietuvių kalbą. Taip pat kviesiu ir savo kolegą Lietuvos švietimo ministrą skatinti  lietuvių  moksleivius mokytis lenkų ir kitų kalbų, išsaugant  gilią bendros kultūros tradiciją, susiformavusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir  Abiejų Tautų Respublikos istorijos šimtmečius.  Mūsų tautinės mažumos neturėtų tapti trumparegiškų  populistinių politinių žaidimų, kuriuos skatina ir trečioji pusė įkaitėmis. 

Pasveikinau   kolegą, Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį  bendros Lietuvos ir Lenkijos diplomatinės tarnybos sukūrimo 220-mečio proga. Tai gera proga prisiminti  pirmąjį, Gegužės 3-iosios Konstitucijos dvasioje mūsų tautų interesus tarptautinėje arenoje  sumaniai ginusį ministrą ir diplomatą Liutaurą Joachimą Chreptavičių, kurio pareigų įpėdiniais šiandien esame, būdami  laisvų Lietuvos ir Lenkijos valstybių užsienio reikalų ministrai.

Esu giliai įsitikinęs, kad mūsų žmonių ir valstybių interesams galėsime tarnauti geriau, kai Lietuva visada rems Lenkiją, o Lenkija – Lietuvą.