Naujienos

Šią savaitę šalyje paminėtas Atkurtosios Lietuvos diplomatinės tarnybos 20-metis yra dvigubas jubiliejus  Šiauliuose gimusiam ir čia vidurinę mokyklą baigusiam diplomatui Audriui Brūzgai – neseniai kadenciją baigusiam Lietuvos ambasadoriui JAV ir Meksikai, dabar dirbančiam Vilniuje Užsienio reikalų ministerijos viename iš departamentų.

Audrius Brūzga Lietuvos diplomatinėje Lietuvos tarnyboje – nuo 1991-ųjų, tad antradienį Šiaulių „Europe Direct“ surengtame susitikime „Europos idėja ir Atkurtosios Lietuvos diplomatija“ apie visus šios tarnybos kūrimosi ir veiklos niuansus kalbėjo remdamasis asmenine patirtimi. Diskusija buvo šiauliečiams buvo įdomi, o Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai – ir naudinga:  diplomatas bibliotekai padovanojo knygų apie Lietuvos diplomatiją.

Kadangi  per susitikimą šiauliečiai į Audrių Brūzgą, nors jau einantį kitas pareigas, kreipdavosi kaip į ambasadorių, tai interviu pradžioje teko išsiaiškiti diplomatinio protokolo subtilybes:

- Kaip reikėtų kreiptis ambasadorių – jūsų ekscelencija, pone ar dar kitaip?

- Pagal ilgametę tradiciją ir praktiką, kreipiamasi į diplomatus pagal rangą. Į nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių kreipiamasi „Jūsų ekscelencija“. Tačiau taip kreipiamasi tik užsienio šalyje, kurioje ambasadorius reziduoja, nes tai yra valstybės pagarbos ženklas svečiai šaliai, kuriai atstovaujama. Tiesiog gražus priimančios valstybės gestas.

O šiaip savoje valstybėje kreipiamasi į ambasadorius pavarde. Ar vardu, nes taip jaukiausia.

- Jūs jau 1991 metais pradėjote dirbti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Kodėl?

- Apskritai aš iki tol neketinau eiti į diplomatinę tarnybą, juolab kad sovietinėje Lietuvoje jos kaip ir nebuvo. Tačiau taip atsitiko, kad po 1990 metų kovo 11-osios bebaigiant Vilniaus universitete studijuoti anglų kalbą buvau pakviestas padirbėti, o gal tiksliau – atlikti praktikos šioje ministerijoje. Tuo metu Lietuvos diplomatinė tarnybai buvo virsmo laikotarpis: staiga Lietuvą pripažino užsienio valstybės, prasidėjo nepaprastai aktyvus diplomatinis gyvenimas. Tad reikėjo žmonių, kurie padėtų  užsienio delegacijas priiminėti, įvairius kitus darbus atlikti, reikėjo tiesiog kurti pačią Užsienio reikalų ministeriją, diplomatinę tarnybą.

Aš ir likau ministerijoje: iš pradžių - tik kuriam laikui, kol mano pagalbos reikės, o paskui  susiejau savo gyvenimą su diplomatine tarnyba. Dabar žvelgdamas atgal vis pagalvoju - mes visi po kruopelę sunešėme ir statėme tą mūsų valstybingumą, todėl visų mūsų darbai yra svarbūs, nes tik bendrai mes galėjome padarytai tai, kuo šiandien galime pasidžiaugti ir prisiminti Lietuvos diplomatijos jubiliejaus proga.

- O kaip ir iš ko buvo kuriama Lietuvos diplomatija?

- Mūsų ankstyvoji diplomatinė tarnyba neturėjo kuo pasiremti – specialistų nebuvo. Tačiau buvo, galima sakyti, penki šaltiniai, kuriais naudojosi Užsienio reikalų ministerija.  

Pirmiausia tai prieškarinė diplomatija – tie diplomatai, kurie dirbo emigracijoje ir buvo išlaikę valstybingumo tradiciją: Stasys ir Kazys Lozoraičiai, Stasys Antanas Bačkis, Vincas Balickas, Vytautas Dambrava ( labai iškilus žmogus, kuriam jaučiu daugybę sentimentų, nes buvo ir mano, ir daugelio kitų diplomatų mokytojas). Jų nebuvo daug, bet tai iš tiesų buvo iškilūs žmonės, senosios kartos atstovai. Turėjome ir sovietinės diplomatijos specialistų. Jų buvo nedaug, bet jie nuo pat pirmos dienos nutraukė santykius su ana valstybe ir įsijungė į tarnybą, todėl manau, labai pasitarnavo savo žiniomis ir nuoširdžiu darbu.

Atėjo politikų – iš Atkuriamojo Seimo, nes reikėjo žmonių, kurie galėtų atsakingai kalbėti, o kartu būti gerbiami ir pripažįstami. Atėjo iškilių žmonių iš visuomeninių judėjimų, pripažintų kultūros ir meno atstovų – kompozitorius Osvaldas Balakauskas, įvairiais talentais apdovanoti istorikai Alfonsas Eidintas ir Vytautas Žalys.

Daug žmonių įsiliejo į jaunąją Lietuvos diplomatinę tarnybą. Ir kartu augo jaunoji karta – jauni žmonės, įgiję atitinkamą išsilavinimą Lietuvos ir užsienio universitetuose.

Taigi mes, iš įvairių šaltinių subėgę, stengiamės, dirbame, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba būtų  profesionali, pajėgi ir atribota nuo politikos.

- Pagal kokios šalies ar šalių modelius formuota ir formuojama Lietuvos  diplomatinė tarnyba?

- Nėra tokių modelių, kurie tiktų įvairioms šalims, lietuviškąjį teko kurti.

Neįmanoma buvo atkurti prieškarinės Lietuvos modelio – kitas laikmetis. Teko remtis užsienio valstybių pavyzdžiais. Pirmiausia Skandinavijos, nes pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį ypač šios šalys mums buvo palankios: mėgino padėti ir patarimais, ir ūkyje, ir investicijomis, ir daug kuo. Tai stengėmės jų modelius taikyti ar bent jau adaptuoti. Šiek tiek mėginome atsižvelgti į Jungtinės Karalystės modelį.

Tačiau vis dėlto negalima mechaniškai pritaikyti kurio vieno, nes valstybės skirtingos ir savo dydžiais, ir tradicijomis: vienur taikoma paprotinė  teisė, kitur - Napoleono teisė... Ir kaip ten būtų, visada vadovavomės tradiciškai bazine Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, kuria vadovaujasi visos valstybės.

Tikriausiai pastebėjote, kiek Lietuvoje per dvidešimt metų būta reformų - keitėsi ministerijoje ir tvarka, ir struktūra, šalies įstatyminė bazė, bet vis dėlto dabar turime savo diplomatinę tarnybą – nedidelę – šešis šimtus įvairaus amžiaus, įvairios paskirties, įvairiose sferose dirbančių, įvairių rangų diplomatų.

- O kokie tie diplomatų rangai?

- Aukščiausiasis – ambasadoriaus, o paskui yra įgaliotasis ministras, ministras patarėjas, patarėjas, pirmasis sekretorius, antrasis sekretorius, trečiasis, atašė... Diplomatai yra statutiniai darbuotojai kaip kariuomenėje, dar priimami į tarnybą ir valstybės tarnautojai, kurie yra tam tikros srities specialistai (kartais jie skiriami, pavyzdžiui, Kultūros ar kitų ministerijų). Tarnaudami užsienyje visi jie turi diplomatinį statusą. Pagal laikino darbo sutartį įdarbinamas aptarnaujantis personalas: vairuotojai, ūkio dalies darbuotojai. Buhalteris gali būti pasiųstas iš Vilniaus kaip valstybės tarnautojas, o gali būti ir samdomas vietoje.

Reikia pasakyti, kad Lietuvos ambasados nėra didelės  - tenka vienam žmogui daug darbų daryti, o kartais persipina ir diplomatų, ir valstybės tarnautojų darbai, nes reikia vieniems kitus paremti.

- Kodėl kas trejus metus diplomatams keičiamos ir veiklos kryptys, ir šalys?

- Taip, yra tokia beveik taisyklė: kas trejus metus žemesnio rango diplomatai keičiami, o ambasadoriams ši kadencija gali būti šiek tiek ilgesnė. Dabar įstatymas pakoreguotas, tad tam tikrais atvejais eiti pareigas atstovybės vadovui galima iki aštuonerių metų, tačiau per tą laiką diplomatas gali būti  perkeliamas, pavyzdžiui, iš Varšuvos į Maskvą, po to - į  Tokiją.

Trejų-ketverių metų kadencijos principas vadinasi rotacija. Ir tai ne mūsų sugalvota, o yra pasaulinė praktika. Tokia kelerių metų rotacija reikalinga tam, kad diplomatas būtų visų sferų žinovas (yra toks terminas – „generalistas“), kad tais atvejais, kai nebūtų su kuo pasitarti, kuo pasikliauti, galėtų tinkamai savo valstybei atstovauti. Todėl ir reikia diplomatinį darbuotoją „apšaudyti“ politikos, ekonomikos,  saugumo, tarptautinės teisės, kultūros klausimais.

O šalys keičiamos, kad diplomatas neužsibūtų, nepriprastų, nesusitapatintų su priimančia šalimi, o atstovautų savo šalies interesams. Juk praktika rodo, kad kuo žmogus sėsliau gyvena, tuo labiau jis susigyvena su situacija, aplinka, žmonėmis ir svečiuose jam pasidaro smagiau nei namuose.

Rotacijos principas galioja ir Užsienio reikalų ministerijoje: čia darbuotojai pereina iš vieno departamento į kitą, iš vieno skyriaus - į kitą, važiuoja į užsienius ir vėl dirbti į ministeriją grįžta.

Taip, tai nėra lengva, nes kai atrodo, jau pripranti, pradedi įsivažiuoti, darbai lyg pradeda sektis ir... tave kažkur kitur permeta. Tai ir pačiam, ir šeimai sunku, jei kartu keliauja, ir išlaidos didėja.

Tačiau šis šimtmečiais patikrintas principas pasiteisina – visos valstybės juo vadovaujasi.

- Manoma, kad visi diplomatai privalo būti vedę, turėti šeimas. Tai tiesa?

- Diplomatai - kaip kareiviai: kur pasiųs, ten nueis. Todėl turime užsiauginti kietą skūrą ir nuolat būti pasiruošę tokiam gyvenimui. Nes yra ir reikalavimai stojant į diplomatinę tarnybą: būti tvirtos sveikatos, psichologiškai stabiliems ir pasiruošusiems tam tikriems išmėginimams. Mes kartais juokaujame dėl tokios pusiau taisyklės: gali tik vieną kartą atsisakyti vykti arba imtis tam tikro darbo, bet antra tokia galimybė tau nebus suteikta... Tai vis dėlto statutinė tarnyba, kuri reikalauja atstovauti valstybės interesams ir vykdyti vadovaujančiųjų nurodymus. Žodžiu, mūsų pasirinkimo teisė yra su tam tikrais apribojimais.

Kur kas sunkiau yra šeimai, kurios nariai nėra pasižadėję šių taisyklių laikytis, bet laikosi iš geros valios. Ir nėra tokios taisyklės, kad diplomatas privalo būti vedęs ir visur keliauti su šeima – įvairiai būna. Nors vis dėlto dažniausiai vykstama kartu, nes negalima palikti šeimos už daugelio kilometrų trejiems-ketveriems metams – tai jau per didelis išmėginimas šeimai. Nevykstama tik tada, jei priimančioje šalyje yra ekstremali situacija, nesaugu, bet vis tiek ieškoma kitų galimybių bendrauti ir palaikyti šeimos ryšius.

Taigi, važiuoja šeimos: meta darbus, mokyklas, susiruošia, susikrauna daiktus, atsisveikina ir vyksta į šalį, kur kita aplinka, nežinoma kalba, nepažįstami žmonės, kur vėl reikia nemažai laiko integruotis, kol pamažu įsisukama į gyvenimą.

Patikėkite, sutuoktinis yra didelė paspirtis diplomatui, kitaip būtų labai sunku visais atžvilgiais: reikia ir pasitarti su artimiausiu žmogumi, reikia ir jo paramos, yra ir daugybė funkcijų, kurias reikia abiem atlikti. Nemažai diplomato sutuoktinis turi tų funkcijų, nes yra valstybiniai ir kitokie renginiai, kuriems  reikia abiem ruoštis ir abiem juose dalyvauti. Sutuoktiniui tenka didelė atsakomybė ir nemažai darbo rengiant programas vadovų vizitams, lankantis priimančios valstybės socialiniuose klubuose, grupėse, kur jis ar ji kalba ir yra vertinamas kaip savo šalies atstovas. Be to, jis turi būti išsilavinęs, patyręs ir, pageidautina, veiklus žmogus, nes dar reikia ir namais rūpintis. Visa tai yra gana sunku, bet įmanoma.

- Dabar jūs dirbate Vilniuje, ministerijoje – ten jūsų namai?

- Taip, dabar mūsų namai Vilniuje - turime butą. Čia gyvensime, kol aš dirbsiu Užsienio reikalų ministerijos  Ekonominės politikos saugumo departamento direktoriumi.

Tai man pakankamai naujos pareigos grįžus iš paskyrimo užsienyje, nes šis departamentas rūpinasi Lietuvos ekonominės politikos saugumo klausimais. Konkrečiau - transporto ir energetikos sektoriais ir kaip įvairūs projektai tose srityse atitinka nacionalinius interesus.

- Ir į Šiaulius dabar dažniau atvažiuojate?

- Žinoma, atvažiuoju – juk čia gyvena mano tėvukai, juk aš - šiaulietis. Norėčiau dažniau lankytis, nes vaikai auga - jiems įdomu atvažiuoti pas senelius ir po Šiaulius pasižvalgyti.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ