Naujienos

Trumpam grįžęs į gimtinę Lietuvos ambasadorius Moldovoje, istorijos mokslų daktaras Vytautas Žalys pristatė savo dvylikos metų triūsą – knygą „Lietuvos diplomatijos istorija“, aprėpsiančią 1925-1940 metų laikotarpį. Kol kas išleistas tik pirmasis šio veikalo tomas, skirtas 1925-1932 metams.

Sudėtingas to meto Lietuvos diplomatijos peripetijas atskleidžiantį veikalą autorius dedikavo pernai mirusiam savo tėvui – ilgamečiam Klaipėdos merui, Kovo 11-osios Akto signatarui Alfonsui Žaliui.

Parašyti tokią knygą V.Žalys sumanė dar tada, kai dirbo Lietuvos ambasadoje Niujorke. Diplomatas kibo į darbą sujaudintas išeivijos atstovų kalbų apie nesėkmingas ankstesnių istorikų pastangas.

„Ne vienas tarpukario diplomatas bandė apibendrinti to meto Lietuvos užsienio politiką, tačiau vientiso veikalo taip ir nesukūrė. Vartant pirmtakų rankraščius, straipsnius mane buvo apėmusi mistiška baimė – beveik visi autoriai, vos pradėję darbą, mirė“, – sakė V.Žalys.

Per atostogas naršė archyvus

Rašydamas knygą V.Žalys rėmėsi ankstesniais istorikų tyrinėjimais, tačiau svarbiausias jo šaltinis – autentiška, iki šiol neskelbta dokumentinė medžiaga iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV archyvų.

Knygoje bene daugiausia dėmesio skiriama po 1926 metų perversmo į valdžią atėjusio premjero Augustino Voldemaro veiklai.

Šis politikas V.Žaliui – talentingiausia, prieštaringiausia ir pati tragiškiausia asmenybė tarpukario Lietuvos tarptautinių santykių panoramoje.

Užsimojęs parašyti knygą V.Žalys per atostogas pats save įkalindavo bibliotekų archyvuose ir skaityklose. Pasak jo, į panašią padėtį buvo patekę ir kiti autoriai. Rašyti istorines monografijas neatitrūkstant nuo tiesioginių pareigų – iššūkis kiekvienam diplomatui.

Išleista knyga – tik pirmasis V.Žalio sumanytos parašyti Lietuvos diplomatijos istorijos tomas.

Antrajame tome autorius ketina gilintis į Klaipėdos krašto atgavimo problematiką.

Rašyti sunkiau nei irkluoti

„Rašant knygą sėdėti prie kompiuterio man buvo sunkiau negu perplaukti Baltijos jūrą“, – „Lietuvos rytui“ prisipažino aistringas vandens turizmo mėgėjas 50 metų V.Žalys.

Prieš septynerius metus V.Žalys su dviem bendraminčiais iš polietileno pagaminta 42 kilogramų svorio irklais varoma sportine „Coleman“ tipo kanoja perplaukė Baltijos jūrą nuo Palangos tilto iki Kalmaro miesto (Švedija).

„Sunkiausia buvo nuplaukti iki Gotlando salos. Irkluodavome pasikeisdami, naktį, kai jūrą užguldavo aklina tamsa, įžiebdavome halogeninę šviesą, kad kanojos nesutraiškytų pro šalį plaukiantys dideli laivai“, – kelionę prisiminė žygio sumanytojas V.Žalys.

Švedai stebėjosi lietuvių atkaklumu – trumpam stabtelėję tik Gotlando ir Elando salose, jie sėkmingai įveikė 430 kilometrų atstumą.

Į krantą išlipusių irkluotojų delnai buvo nutrinti iki kraujo.

Prisiminė K.Pakšto idėjas

„Plaukdami prisiminėme tarpukariu garsaus profesoriaus Kazio Pakšto propaguotą Baltoskandijos (Baltijos jūros valstybių vienybės) idėją. Savo kanoją taip ir pavadinome – „Baltoscandia“, – pasakojo V.Žalys.

Lengvasvore kanoja be burių ir variklio įveikę jūrą žygeiviai pagerbė kitą narsų lietuvį Gintarą Paulionį, kuris irkline valtele pirmasis perplaukė Baltiją, bet grįždamas netoli Preilos pateko į audrą ir žuvo.

Šiuo metu 4,8 metro ilgio ir 1,4 metro pločio kanoja „Baltoscandia“ kaip istorinis eksponatas saugoma Lietuvos jūrų muziejuje.

Kelionės per Baltiją įspūdžius V.Žalys aprašė knygoje. Lietuvos televizija apie šią unikalią ekspediciją sukūrė dokumentinį filmą.

Gediminas Pilaitis
„Lietuvos ryto“ korespondentas