*alt_site_homepage_image*
lt

Naujienos

RSS

APIE VILNIŲ - NĖ VIENO BLOGO ŽODŽIO ("Sostinė", Nr.186, p.9)

„Tarp švedo ir lietuvio yra trijų kilogramų skirtumas. Švedai storesni“, – juokauja jau 14 metų Vilniuje gyvenantis verslininkas švedas Pierre Norgrenas. Lietuvoje jis sako pamilęs viską: nuo koldūnų ir cepelinų iki sostinės dangoraižių.

Švedas P.Norgrenas norėtų, kad būtų įteisinta dviguba pilietybė, nes jis vienodai myli ir Lietuvą, ir Švediją. T.Barzdžiaus nuotr.38 metų P.Norgrenas labai norėtų, kad Lietuvoje būtų priimtas dvigubos pilietybės įstatymas. Vyras sako, kad jo gimtinė yra Švedija, tačiau Lietuvą jis pamilo visa širdimi, todėl norėtų būti abiejų valstybių piliečiu.

„Nieko blogo apie Vilnių ir Lietuvą iš manęs neišgirsite“, – šypsosi verslininkas švedas P.Norgrenas.

Pirmą kartą į Lietuvą jis atvyko 1994 metais. Pierre kaip vienas geriausių studentų buvo atsiųstas į Lietuvą, kad padėtų įkurti Švedijos bendrovės atstovybę Lietuvoje.

„Iš pradžių buvo baisu, nes atsidūriau svetimoje šalyje. Tačiau Lietuva man atrodė galimybių šalis ir aš neklydau“, – pasakoja verslininkas.

- Vilniuje gyvenate jau 14 metų. Prisiminkite, kokį susidarėte įspūdį, kai atvykote į Vilnių.

- Pirmas dalykas, kurį prisimenu, tai žiemos ryto kvapas. Prisimenu sunkvežimio, vežiojančio malkas, kvapą. Visi kiti švedai skundėsi, kad Vilniuje smirdi automobilių išmetamosiomis dujomis, kad tvyro smogas. Bet man tas gatvių kvapas labai patiko.

Kitas dalykas, kurį prisimenu – pilki objektai baltame fone. Taip man pirmą kartą atrodė koldūnai. Žiūrėjau į tą pilką masę lėkštėje ir nesupratau, kaip juos reikia valgyti ir kas tai per daiktas. Dabar koldūnai su grietine yra mano mėgstamiausias patiekalas.

Švedijoje mes nieko nevalgome su grietine ir grietinė ten visai kitokia. Atvykus į Lietuvą man buvo maisto šokas. Bet dabar, kai grįžtu į Švediją, labai pasigendu grietinės. Nebegaliu be jos gyventi.

Lietuviški cepelinai manęs nenustebino. Švedijoje žmonės valgo panašų patiekalą.

- Ar labai pasikeitė sostinė nuo tos dienos, kai pirmą kartą čia atvykote?

- Pamenu, koks Vilnius buvo: tamsios gatvės, pilki pastatai.

Skrisdamas lėktuvu visame Vilniuje matydavau vos porą lempų, visa kita – tamsa. Dabar sostinė pro lėktuvo langą atrodo kaip Kalėdų eglė: šviečia gatvės, trispalve žiba savivaldybės dangoraižis.

Pamenu, visame Senamiestyje viskas buvo pilka ir apleista. Tik prie Rotušės buvo du spalvoti pastatai. Jie labai išsiskyrė iš aplinkos. Nebuvo parduotuvių, dangoraižių.

Gyvenau Šnipiškėse ir toje vietoje, kur dabar stovi dangoraižiai, vedžiodavau šunį. Visa tai prisimenu ir suprantu, kad Vilnius ir visa Lietuva auga, eina pirmyn.

Man atrodo labai svarbu nepamiršti to, kas buvo, savo šalies, miesto istorijos. Pamiršęs tai, nežinosi, kas bus rytoj. Praeis dar keletas metų ir lietuviai pragyvenimo lygiu pasivys Europos miestus.

- Ar lietuviai charakterio savybėmis labai skiriasi nuo švedų?

- Visi lietuviai yra skirtingi. Klaipėdiečiai skiriasi nuo vilniečių, jie net kalba skirtingai.

Bet apskritai lietuvių charakteris man labai patinka.

Visada sakau, kad Baltijos šalis galiu lyginti su Europa. Estai, kaip skandinavai, yra tikri intravertai, uždaro būdo. Latvija man primena Vokietiją, Belgiją. Ten klesti biurokratija. Lietuva – mano Italija.

Lietuviai yra atkaklūs, moka „sukti“ verslą, kartais tai daro net per agresyviai, bet laikosi duoto žodžio. Lietuviai yra geraširdžiai, daugelis sunkiai prisileidžia naujus žmones, tačiau paskui tampa draugais iki gyvenimo pabaigos.

Su vienu vilniečiu buvome verslo partneriai, tačiau vieną dieną nutarėme pasukti skirtingais keliais ir nebedirbti kartu. Bes mes vis tiek likome geriausiais draugais. Jis net tapo mano vaiko krikštatėviu. Švedijoje taip nebūtų nutikę.

- Daug keliaujate po Baltijos, Skandinavijos šalis. Kuo nuo kitų miestų skiriasi Vilnius, kokių problemų čia matote?

- Daugelis pažįstamų užsieniečių sako, kad Vilniuje nesaugu vaikščioti naktimis. Bet aš įsitikinęs, kad nelabai saugu sutemus vaikščioti ir Švedijoje. Ir čia, ir ten yra nusikaltėlių. Bet Vilniuje aš jaučiuosi saugesnis nei Stokholme.

Vilniuje aš ramiai naktimis pėsčiomis pareinu namo iš naktinių klubų ir vakarėlių.

- Esate aistringas golfo žaidėjas. Ar Vilniuje turite galimybę žaisti golfą?

- Žaidžiu golfą jau 20 metų, pradėjau dar Švedijoje. Lietuvoje ši sporto šaka atsirado tik prieš pustrečių metų.

Priklausau Sostinių golfo klubui. Kartu su klubo nariais esame pasiekę neblogų rezultatų, laimėjome ne vieną tarptautinį turnyrą.

Treniruojuosi golfo laukuose prie Vievio. Dažniausiai žaidžiu savaitgaliais, nenoriu trukdyti darbui.

Lina MUSTAFINAITĖ
„Sostinės“ korespondentė