Naujienos

Sulaukęs 97 metų, 2006 m. kovo 8-ą-ją Niujorke mirė Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje paskutinis mohikanas – ambasadorius Anicetas Simutis (g. 1909 02 11). 1931 m. Užsienio reikalų ministerijoje pradėjęs diplomatinę karjerą, nuo 1936 m. jis be pertrūkių dirbo Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke ir okupacijų metais, ir atkūrus Nepriklausomybę. Kai Lietuva 1991 m. buvo priimta į Jungtines Tautas, Anicetas Simutis buvo pirmasis Lietuvos atstovas, įteikęs skiriamuosius raštus JTO generaliniam sekretoriui.

Šis paskyrimas, be abejonės, reiškė Simučio ilgametės diplomatinės veiklos ir uolios tarnybos valstybei pripažinimą, bet kartu buvo ir svarbus teisinis bei politinis žingsnis, primenantis pasauliui Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos tęstinumą ir pabrėžiantis to nepripažinimo pagrįstumą. 1940-ųjų birželį Lietuvą ištikus okupacijos tragedijai, Lietuvos diplomatinės tarnybos likučiai užsienyje atsisakė paklusti sovietinei sistemai. Visą okupacijos laikotarpį, nepaisant miglotos politinės padėties ir psichinės įtampos, diplomatinė tarnyba JAV ir kelių kitų valstybių okupacijos nepripažinimo politikos dėka dirbo kaip valstybės tęstinumą simbolizuojanti nepriklausomos Lietuvos institucija. Tokiomis sudėtingomis ir diplomatinei praktikai neįprastomis aplinkybėmis Simutis penkiasdešimt metų dirbo Generalinio konsulato sekretoriumi, atašė, vicekonsulu, generaliniu konsulu (nuo 1967 m.).

Buvęs Čekijos Nuolatinis atstovas JTO, vėliau Čekijos ambasadorius NATO Karelas Kovanda savo viešose paskaitose Simutį ne kartą iškėlė kaip šviesų pavyzdį. Pasak jo, Simučio paskyrimas Lietuvos atstovu JTO atspindėjo Lietuvos užsienio politikos idealizmą, nepasiduodantį pragmatiniams, ekonominiams interesams, bet atsiremiantį į demokratijos principus. Tie principai lydėjo Anicetą Simutį per visą jo profesinį ir asmeninį gyvenimą. Atskirtas nuo tėvynės, jai visą gyvenimą ištikimai tarnavo. Jis dirbo sąžiningai, mąstė valstybiškai ir siekė kilnių tikslų, kasdien įrodydamas savo meilę Tėvynei. Lietuvos atstovavimas okupacijų metais jau nebuvo susietas su buvusia Lietuvos valstybe, todėl tokiomis diplomatinės veiklos sąlygomis itin svarbus buvo žmogiškasis veiksnys. Nors diplomatinė tarnyba egzilyje savo veiksmus ir koordinavo su prezidento Antano Smetonos ir Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio paskirtu Lietuvos diplomatijos šefu Stasiu Lozoraičiu, tačiau jos veikla taip pat buvo vedama ir diplomatų asmeninės atsakomybės bei valstybingumo jausmo. Nuo šios tarnybos Simučio neatbaidė jokie nepritekliai: visąlaik jis dirbo konsulate, įsikūrusiame mirusio Generalinio konsulo J. Budrio nuomotame bute Manheteno salos vakarinėje pusėje, Niujorko Centrinio parko pašonėje. Šiose kukliose ir dėl finansinių suvaržymų 50 metų neremontuotose patalpose 1991 m. laikinai įsikūrė ir Lietuvos Nuolatinė misija prie JTO.

Ambasadorius Simutis pasakojo, kad po 1940-ųjų konsulatas tebeveikė, tik nebeteko jau su Užsienio reikalų ministerija susirašinėti. Nutrūko turizmo ir prekybos ryšiai, o kaip tik pastaraisiais aktyviai rūpinosi VDU ekonominius mokslus studijavęs diplomatas. Diplomatinio darbo pradžioje Simutis stengėsi plėtoti Niujorko lietuvių prekybos rūmų veiklą. 1937–1940 m. jis studijas tęsė Kolumbijos universitete Niujorke ir čia apgynė magistro laipsnį. 1942 m. šis universitetas išleido jo magistro darbą The Economic Reconstruction of Lithuania after 1918. Lietuvos ekonominę pažangą tiksliai apibendrino Anicetas Simutis:

Faktai ir skaičiai […] liudija, kad per trumpą 22 metų nepriklausomybės laikotarpį nuo I pasaulinio karo mažai Lietuvai nestigo nei iniciatyvos, nei darbštumo. Apžvelgusi nuostolius, kuriuos padarė trijų kaimyninių šalių kariuomenės, užplūdusios šalį įvairiais karo tarpsniais, Lietuva sutelkė savo kuklias pajėgas ir ryžtingai ėmėsi milžiniškų pertvarkymų. Galbūt tas didelis užsispyrimas ir džiaugsmas dėl susigrąžintos nepriklausomybės teikė naujajai respublikai reikalingos energijos […].

Pokariu konsulato Niujorke veikla nukrypo į Lietuvos piliečių teisių ir interesų gynimą. Kartu su konsulu dr. Petru Povilu Daužvardžiu Čikagoje Simutis koordinavo belaisvių, tremtinių ir studentų pagalbos klausimus. Jis taip pat rūpinosi Lietuvos interesų atstovavimu spaudoje ir tarptautinėse organizacijose. Po karo Simutis palaikė ryšius su į Vakarus pasitraukusiais lietuviais ir su pabėgėliais stovyklose, kurie prašydavo surasti gimines ar pažįstamus Amerikoje, finansinės paramos, informacijos apie emigravimo galimybes ir pan. Jis pasitikdavo į JAV atvykstančius lietuvius, legalizuodavo jų tapatybės dokumentus, išduodavo konsulinius pažymėjimus ir liudijimus, ne tik pratęsdavo galiojimą, bet ir išduodavo naujus Lietuvos pasus, kuriuos pripažindavo vietos įstaigos ir Lietuvos okupacijos nepripažinusios valstybės (ne vienas lietuvis didžiuojasi gavęs Lietuvos pasą iš konsulo Simučio). Lietuvos generalinio konsulato dėka buvo sužlugdyti sovietų konsulų mėginimai SSRS naudai pakreipti Lietuvos piliečių palikimų bylų svarstymą JAV įstaigose ir teismuose. Baltijos valstybių konsulai stengėsi, kad palikimai tiesiogiai, o ne per SSRS struktūras, pasiektų jų gavėjus Baltijos šalyse. JAV Valstybės departamentui rekomendavus, nuo 1948 m. sovietų pareigūnai ir advokatai nebeturėjo teisės atstovauti Baltijos šalių žmonėms JAV teismuose.

Būdamas aktyvus lietuvių išeivijos bendruomenės narys, Simutis artimai bendradarbiavo su Bendru Amerikos lietuvių šalpos fondu (BALF), Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK) ir Tautos Fondu. Pastaroji organizacija parėmė atsistatančios Lietuvos diplomatinę tarnybą, pirmaisiais veiklos metais išlaikydama Nuolatinę misiją prie JTO. Simutis paskelbė daugybę straipsnių JAV lietuvių spaudoje, keliavo ir skaitė pranešimus lietuvių bendruomenėms JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje ir Venesueloje, pristatydavo Lietuvą besidominčioms visuomenės grupėms bei spaudos atstovams, o 1953 m. parengė ir išleido „Pasaulio lietuvių žinyną“. Diplomatas pasižymėjo gražiu humoro jausmu, kuriuo užkariaudavo kitus, net priešiškai ar skeptiškai nusiteikusius Lietuvos atžvilgiu. Aniceto Simučio nuopelnai Lietuvos valstybei įvertinti Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi ir Komandoro kryžiumi.

Gintė Damušytė