Naujienos

Kartais nereikia formuluoti dalykų, jei tai jau yra padaryta anksčiau. Juolab kad trijų žodžių – „Magnus Ducatus Poesis“ – derinys jau ne pirmi metai girdimas ne tik Lietuvos kultūrinėje erdvėje.

Štai kas paprastai ir aiškiai parašyta Vikipedijoje, nors paprastai ja nesiremiu, tačiau šis naujas reiškinys dar neįrašytas į kitas enciklopedijas: „Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė) yra Vidurio Europos tautų – lietuvių, baltarusių, latvių (ir latgalių), lenkų, rusų, ukrainiečių bei kitų – poetų ir poezijos vertėjų, muzikų, dailininkų, kitų poezijai artimų menininkų bendrija, kuriama siejant save su estetinėmis bei etinėmis vertybėmis, taip pat, Vandos Zaborskaitės žodžiais tarus, su LDK respublikoniškomis laisvės ir tolerancijos idėjomis, asmens orumo ir piliečio pareigos vertybėmis. Pirmasis viešas Magnus Ducatus Poesis pasirodymas – poezijos ir muzikos vyksmas Lietuvos Respublikos ambasadoje,Minske, 2006 m. liepos 5 d., minint Lietuvos Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Idėjos autorius – lietuvių poetas Vladas Braziūnas.“

Poesis šiame kontekste suvokiama ne tik kaip poezija, bet kaip poetinė galia ar aura, kuri gaubia ir vienija visus menus, visas jų apraiškas bei rūšis, taip pat erdvę kraštų, kur ji skleidžiasi. Gal todėl idėjos autorius poetas, vertėjas ir fotografas Vladas Braziūnas džiaugėsi Frumušikos Nova kaime matydamas vėliavas ir aitvarus danguje su žodžiais „Magnus Ducatus Poesis“, o ne „Magnus Ducatus Artis“, kaip šis margas malonios kelių šalių menininkų publikos pleneras buvo įvardytas LR Ukrainos ambasados tinklalapyje.

Nuo pat Magnus Ducatus Poesis pradžios su šiuo projektu neatskiriamai susijęs ir dabartinis LR ambasadorius Ukrainoje, signataras ponas Petras Vaitiekūnas. Ne veltui pirmasis Poezijos Didžiosios Kunigaikštystės renginys prieš ketverius metus įvyko Minske, kur tuo metu LR ambasadoriumi Baltarusijoje rezidavo taip pat Petras Vaitiekūnas. Politikas, kuriam apskritai artima ir būtina kultūros įvairovė, šią idėją palaikė ir vėliau, kurį laiką būdamas LR užsienio reikalu ministru. Baigdamas giedot ditirambus Petrui Vaitiekūnui dar persakysiu jo mintį, išgirstą Kijeve, kad būtų be galo puiku, jei kiekviena Lietuvos ambasada, kurių po pasaulį išsibarstę kelios dešimtys, kasmet surengtų bent vieną menininkų plenerą... Regis, ambasados iš tiesų dar gali pasitarnauti mūsų kultūros sklaidai po pasaulį ir jų galimybės toli gražu neišnaudojamos.

x x x

Rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje Frumušika Nova kaimas tapo laisvės sala apie 20 lietuvių, ukrainiečių, lenkų ir gruzinų menininkų, kurie čia galėjo daryti tai, ko geidžia širdis ir ką leidžia vaizduotė. Tačiau pirmiausia būtini keli žodžiai apie kaimą kalvotoje auksinėje stepių rudens pradžioje, nes šis kaimas pasirinktas neatsitiktinai ir turi daug simbolinių bei istorinių sąsajų tiek su daugiatautės LDK, tiek su subyrėjusios Sovietų sąjungos likimu bei laisvę atgavusių šalių atsikūrimu.

Frumušika Nova skamba mūsų klausai egzotiškai, tačiau žodis „frumušika“ moldavų kalba reiškia ... gražuolę. Vadinasi, mes viešėjome Naujoje Gražuolėje, nes kaimas sovietų laikais buvo sunaikintas, žmonės iškeldinti ir ne vieną dešimtmetį ši teritorija tapo poligonu, „ištrintu“ net iš žemėlapių, kur buvo daug šaudoma ir važinėjama tankais, ir kur ne kur ant kalvų tarp besiganačių avių „otarų“ dar tebesimėto sviedinių liekanos...

Ukrainai atgavus nepriklausomybę ir mažinant kariuomenę, poligonas išnyko, ir kaimas būtų gal niekada neatsikūręs, jei ne šioje vietoje savo šaknis jaučiantis milijonierius Aleksandras Palarijevas, kuris per trejus metus sugebėjo čia įkurti didžiausią Europoje avininkystės ūkį ir kuris atkuria kaimą it kokią Holivudo dekoraciją, pamažu įkvėpdamas gyvybę tai dekoracijai ir suteikdamas atgimimo ir ateities viltį. Tą viltį teikia atstatomos čia gyvenusių ne tik ukrainiečių ir moldavų, bet ir vokiečių kolonistų, rusų, bulgarų, žydų sodybos, nes kaimas buvo lyg daugiatautė brolija kalvotų stepių plotuose ant juodžemio žemės delno, kur dera javai ir kukurūzai, auga vynuogės ir iki horizonto plyti saulėgrąžų laukai.

Atkuriamame kaime Aleksandras Palarijevas jau stato cerkvę; vieną cerkvę jis su savo tėvu jau pastatė Borodino (ar labai jau naujieji lietuviai Lietuvoj stato bažnyčias ir remia kultūrą?); mes gyvenome naujame Aleksandro Palarijevo viešbutyje ir valgėm jo avieną bei fazanieną su nepaprastai skaniomis Besarabijos bulvėmis; kas gėrė alkoholį, tam užteko iš vyno rūsio baltojo ar raudonojo vyno, taip pat rakijos.

Be viso to, Frumušika Novoje kuriamas Etnografinis muziejus, specialūs autobusiukai savaitgaliais atveža į stepes ekskursijas; čia kuriamas ir zoologijos sodas, auginami povai ir poniai, asiliukai ir darbiniai arkliai, karvės, fazanai medžioklei, reklamuojamas „žaliasis turizmas“ ir ekologiniai produktai, pavyzdžiui, stepių medus. Regis, šiose stepėse visa, kas auga, ir yra ekologiška.

Frumušika Nova kaime, kuris turi atgimimo viltį ir kur jau labai daug nueita to tikrojo atgimimo link, daugiau girdėjom moldavų kalbą negu ukrainiečių, skambėjo rusų, anglų ir lenkų – ir – daug lietuviškai, nes Lietuvos menininkų būrelis buvo gausiausias. Moldavijos siena čia buvo vos už keliolikos kilometrų, o baigiamajame plenero renginyje iš Moldavijos ambasadoriaus Ukrainoje sužinojome, kad toje šalyje galime lankytis be vizų – ji yra atvira Europai, kaip be biurokratinių kliūčių mums atvira ir Ukraina – pasą į kišenę – ir gali keliauti kur nori.

Frumušika Nova kaimas turi iš tiesų gilų simbolinį istorinį, kultūrinį ir politinį kontekstą. Tą kontekstą mes neblogai jautėme žmonių, statinių, peizažų ir vėjo bei juodžemio signatūrose, avių bandose – „otarose“, kurios, judėdamos kalvomis girdyklų ir nakvynės fermų link, primena savaime judančios suartos žemės plotus... Tad avys čia simbolizavo žemės gyvumą, nes jos, kaip ir mes, kaip ir visos gyvybės ar atgalybės formos, esame kilę iš žemės.

x x x

Dienos Besarabijoje mums pasitaikė saulėtos ir daugiausia šiltos, lietūs kartais nulydavo tik naktį ar kokį pusdienį. Buvo puiku su fotokameromis bastytis po stepę, regėti tas nykiai gražias plačias erdves, žinoti, kad už horizonto jos tęsiasi tolyn tokios pat, pasiekiamos tik paukščio skrydžiui. Čia buvo rašančiųjų ir fotografuojančiųjų, muzikuojančiųjų ir kuriančiųjų muziką, tapančiųjų paveikslus ir kuriančiųjų instaliacijas bei kino, videofilmų kūrėjų, ir aš pasistengsiu bent trumpai pasakyti, kas ką darė. Apskritai tokiame su tiek įvairių sričių menininkų plenere dar nebuvo tekę dalyvauti – kiti buvo „grynesni“, susiję su daile, fotografija ar literatūra. Šiuo atžvilgiu Frumušika Nova menininkų kokteilis atitiko Magnus Ducatus tiek Poesis, tiek Artis dvasią. Juk pasaulį gaubia ne tik biosfera ar žvaigždynai; pasaulį gaubia ir didžioji menininkų kunigaikštystė – milijonai šios kunigaikštystės piliečių visame pasaulyje dažnai atpažįsta vieni kitus iš žvilgsnio, iš gesto, iš žodžio ir jaučia bendrumo jausmą.

Kaip ir visi kiti, per pietus prisikirtę avienos, o vakarais „įkaldami“ šiek tiek vyno ir rakijos, du gan orūs žinomi dailininkai – Audrius Gražys ir Linas Liansbergis – aukso folija dengė grubokas medines ėdžias, kurios vėliau buvo išstatytos kaimelio aikštėje ant juodžemio postamento.

Tikru auksu dengtose ėdžiose skleidėsi daug prasmių ir idėjų, konteksto klodų – regis, toks paprastas dalykas bene labiausiai plenere bent man simbolizavo šio krašto auksą – avis, ėdančias iš šių ėdžių ir „gaminančias“ įvairias aukso formas. Kai kam tas auksas tampa maistu ant stalo ir vos ne vieninteliu pragyvenimo šaltiniu stepių kaimuose, o apsukresniems ir talentingesniems versle, plius turintiems vizijų kaip Aleksandrui Palarijevui – iš tiesų neša XXI amžiaus auksą vilną – kapitalą...

Plenerą nepaprastai pagyvino dainininkė, vaidintoja ir visur esanti bei dalyvaujanti Skaidra Jančaitė. Jos balso, perfomansų ir spektakliukų buvome kviečiami žiūrėti beveik kas dieną, dažnai ji ką nors sugalvodavo su kitais plenero dalyviais, pavyzdžiui, eilėraščių skaitymą su plenere dalyvavusiais poetais ar eilėraščius rašančiais menininkais, grojimą senais buities rakandais; gražiai Skaidra susigrojo su keistuoliu jaunu dailininku Fedoru Aleksandrovičiumi ir dalyvavo dviejuose jo performansuose, surengtuose statomoje cerkvėje ir žydų etnografinėje sodyboje.

Išskirtinis žmogus plenere buvo Skaidros Jančaitės draugas, aitvarų ganytojas Tadas Surkys. Jo dėka danguj plevėsuodavo (dideliam Vlado Braziūno pasitenkinimui) didžiulė vėliava su margaspalviu pegasu ir užrašu „Magnus Ducatus Poesis“, o per paskutinį sekmadienį Frumušika Novoje įvykusią didžiulę Besarabijos mugę ir plenero uždarymą danguje ganėsi net keli aitvarų ganytojo kūriniai.

Visus žavėjo jauno kompozitoriaus ir muzikanto, saksofonisto Kęstučio Vaiginio grojimai. Man labiausiai įstrigo vienas žvaigždėtas vakaras, kai viešbučio balkone grojančio nakties stepių erdvei Kęstučio saksofono klausėsi ne tik plenero dalyviai, bet ir neryškioj šviesoj ropinėjančios pagoniškuosius LDK laikus primenančios rupūžės.

x x x

Dviguba plenero dalyvė (ir kaip kuratorė, ir kaip muzikantė) su mumis buvo LR kultūros atašė Ukrainai ir Gruzijai daktarė Gabrielė Žaidytė. Baigiamajame plenero renginyje Kęstučio saksofonas ir Gabrielės violončelė sulaukė nemenkų aplodismentų, taip pat pritarė dvikalbiam Vlado Braziūno ir Olego Kocerevo poezijos skaitymui. Šie du poetai čia buvo vieninteliai žmonės, dalyvavę pirmajame Magnus Ducatus Poesis renginyje Minske 2006 metais.

Nesu nei muzikos, nei kino, videomeno žinovas, tad tegaliu pasakyti, kad plenere šiai sričiai atstovavo du menininkai – lietuvis Henrikas Gulbinas ir gruzinas Orestas Todua. Jie daug filmavo ir tai, kas jų bus iš tos gausios medžiagos padaryta – tai dar ateities reikalas.

Plenere oriai ir tvirtai dalyvavo Lietuvos publicistikos patriarchas, rašytojas Algimantas Čekuolis, ji demonstravo puikią dvasinę ir fizinę laikyseną, kuriuos gali pavydėti ne vienas jaunuolis. LTV žiūrovai turės galimybę pamatyti Algimanto Čekuolio laidą apie Frumušika Nova plenerą, kurioje numatoma panaudoti Oresto Todua videomedžiagą. Manau, kad ponas Algimantas savo laidoje sudės visus politinius, ekonominius ir istorinius taškus apie Frumušika Nova erdvę, besisiejančią su LDK, Kijevo Rusia, Sovietų Sąjunga ir posovietine šios erdvės dabartimi.

Rašytojų čia būta ir daugiau. Malonus bent man atradimas buvo jauna dizainerė Ula Šimulynaitė, rašanti vaikams pasakojimus, juos pati žaviai iliustruojanti ir pati parengianti visą knygos maketą. Tokie sugebėjimai yra pavydėtini, nes dažnokai knygos dizainas autoriaus sąmonėje nesutampa su knygos turiniu ar to turinio idėjomis bei plastika. Plenero metu ji parašė ir iliustravo pasakojimą apie aviną, kuriam nusibodo stepė ir aviniškas gyvenimas joje, ir klausė, ar tai kartais neįžeis avių augintojų...

Plenere su fotokameromis daugiausia siautėjo Vladas Braziūnas, fotomenininkas Artūras Valiauga ir šių eilučių autorius. Rimčiausią tikslą čia turėjo Artūras, siekęs ne tik dokumentuoti plenero vyksmą, bet ir sukurti, anot jo, naratyvus apie visus plenero dalyvius ir Frumušika Novos žmones, užgriebiant jų socialinį kontekstą. Iš to, ką teko matyti per fragmentiškas fotografijų demonstracijas, regis, jam tai iš tiesų pavyko, nors pagrindinė medžiaga neišryškintų juostų pavidalu keliavo į Lietuvą kartu su mumis ilgą kelią per Ukrainą ir Baltarusiją diplomatiniu ambasados autobusiuku.

Plenere daugiausia būta menininkų iš Lietuvos; kartu su mumis dirbo, dalijosi maistu ir pastoge šeimininkai ukrainiečiai iš Kijevo ir Odesos (dailininkas Fedoras Aleksandrovičius, tapytojai Oleksijus Rubanovas ir Miroslavas Vaijda, skulptorius Nikita Rumiancevas, su fotografija bei kinu susiję Igoris Karpenko, Arturas Lyubichas ir kiti), menininkė iš Lenkijos Natalia Wisniewska. Plenero pabaigoje į Besarabijos mugę atvyko ir Sūrininkų namų įkūrėjas Dargužiuose, buvęs breiko šokėjas Audrius Jokubauskas, LR ambasados Ukrainoje žmonės, verslininkai ir rėmėjai...

...beje, apie rėmėjus – visada maniau, kad tuos, kurie remia kultūrą ir menus bei menininkus, vis dėlto reikia paminėti ir išvardyti, nes šių dalykų rėmėjų Lietuvoj galėtų būti gerokai daugiau. Taigi LR ambasados Ukrainoje organizuotą tarptautinį menininkų plenerą Magnus Ducatus Poesis Frumušika Novoje, Ukrainos ir Moldovos paribyje rėmė „Galnaftogaz“, „Mažeikių nafta“, LR garbės konsulai Ukrainoje: S. Petričenko (LR garbės konsulas Krymo autonominėje respublikoje), V. Antonovas (LR garbės konsulas Lvove), V. Garapka (LR garbės konsulas Užgorode), E. Drutis (kandidatė į Lietuvos garbės konsulus Odesoje); taip pat – Lietuvos verslininkai Ukrainoje: A. Karalius, A. Venskūnas ir – Ukrainos verslininkai: J. Litvinenka, I. Landa (Novus, Ukraina).

Pleneras baigėsi, o Magnus Ducatus Poesis – Poezijos Didžiosios Kunigaikštystės – taiki ir kūrybinga naujosios bendrystės erdvė – plečiasi.