Naujienos

Daugiau kaip tris mėnesius specialiuoju ES atstovu Afganistane dirbantis buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas tiki: dar jo karta išvys, kaip ši karų nualinta Azijos valstybė virsta civilizuota, demokratine, saugia ir taikia.

Gyvenimo viešbutyje Kabulo centre etapas baigtas – V.Ušackas persikėlė į ES atstovybės komplekse įrengtą ambasadoriaus rezidenciją.

Saugumo reikalavimus atitinkančiame komplekse įsikūrė lig šiol Afganistane dirbusios dvi institucijos – ES delegacija ir šios Bendrijos specialioji atstovybė. Jųdviejų jungimosi procesas į vieną dar tęsiasi, tačiau jau artėja prie pabaigos.

ES delegacijoje dirbo 83 žmonės. Ji daugiausia buvo atsakinga už maždaug 200 mln. eurų per metus siekiančią Bendrijos pagalbą šiai valstybei. O ES specialioji atstovybė koordinavo bendradarbiavimą politiniais ir saugumo klausimais, prižiūrėjo, kaip joje laikomasi žmogaus teisių. Specialiojoje atstovybėje dirbo 37 žmonės. Sujungus abi institucijas į vieną darbuotojų sumažėjo iki maždaug šimto.

– Kokį įspūdį paliko Afganistanas po tiek daug metų, praleistų civilizuotose Vakarų valstybėse?

– Kaip sako į Afganistaną atvykę užsieniečiai, ši šalis – savotiška XIII ir XXI a. samplaika. Yra ir tokių vietų, kaip kai kurie viešbučiai ar Vakarų šalių ambasados, kurios atspindi šio amžiaus architektūrą, paslaugas.

Tačiau, be abejonės, dauguma afganistaniečių gyvena labai skurdžiai. Tai yra antra pagal skurdą šalis pasaulyje. 80 proc. žmonių yra beraščiai, dar daug kur nėra elektros ir negalima gauti elementarių paslaugų.

– Ar Kabulas labai nesaugus miestas? Jums, kaip aukšto rango diplomatui, turbūt priklauso kokia nors ypatinga apsauga, kuri neleidžia pamatyti ir pajusti visos tos galbūt sudėtingos situacijos Afganistano sostinėje?

– Taip, Kabulas nesaugus miestas, retkarčiais būna sprogimų, savižudžių išpuolių. Čia saugiau nei šalies pietuose, bet ne taip saugu kaip vakaruose ar šiaurėje, pavyzdžiui, Goro provincijoje, kur dirba Lietuvos vadovaujama Provincijos atkūrimo grupė, Herate ar Mazari Šarife.

Man, kaip ES misijos vadovui, priklauso apsauga. Keliaujant mane lydi iki aštuonių apsaugos darbuotojų. Tačiau po miestą važinėju daug ir dažnai, bendrauju tiek su kolegomis, tiek su afganistaniečiais, lankau mokyklas, universitetus, stengiuosi kaip įmanoma labiau pajusti vietos žmonių gyvenimo pulsą ir problemas.

– Šaudyti teko išmokti? Ar turite asmeninį ginklą?

– Šaudyti išmokė tėvelis dar vaikystėje, kai su juo eidavau į medžioklę. Ginklą turiu, tačiau esu jį pridavęs Vilniaus policijai. Turiu seną medžioklinį šautuvą, kurį labai retai naudoju. O Afganistane asmeninio ginklo neturiu.

– Pats vairuojate automobilį? Tai saugu?

– Vairuoti mėgstu, tačiau tai man neleidžiama dėl saugumo, tad esu "vairuojamas".

– Kokios specifinės vairavimo taisyklės? Ar yra vakariečiui sunkiai suvokiamų dalykų?

– Vietinės vairavimo taisyklės – labai neaiškios. Nors yra žiedų, vairuotojai kerta juos skersai ir išilgai, pirmas važiuoja tas, kuris sėdi didesniame ir labiau šarvuotame automobilyje.

Taisyklių, kaip bet kur Rytuose, galima sakyti, kaip ir nėra arba jos kuriamos vietoje. Teko matyti vieną mieste veikiantį šviesoforą, bet nelabai kas į jį kreipia dėmesį. Avarijų nemačiau – visi vairuoja galvodami apie kitus, tad tas judėjimas kažkaip vyksta.

– Ko trūksta parduotuvėse? Kokių tik Lietuvoje esančių dalykų pasiilgstate labiausiai?

– Čia nėra tokių didžiulių prekybos centrų kaip Lietuvoje. Tačiau veikia mažesnės parduotuvės. Jose gali nusipirkti ko tik nori. Prekės – daugiausia vakarietiškos. Iš vietinių – įvairūs riešutai, vaisiai ir daržovės. Jei yra poreikis, gali visiškai išsisukti be vietos maisto ir maitintis vakarietiškai.

O labiausiai pasiilgstu lietuviško alaus ir mamos gamintų šaltibarščių.

– Kiaulienos nevalgote?

– Kiauliena niekada nebuvo mano mėgstamiausia mėsa. Afganistane yra nuostabiai skanios avienos ir daržovių, kurias labai mėgstu.

– Kodėl neauginate barzdos? To nereikalaujama iš gyvenančių Afganistane?

– Kai mokiausi Danijoje, auginau ūsus. Barzda Afganistane neprivaloma, todėl laisvai apsieinu be jos. Kabule apskritai palyginti nedaug barzdotų vyrų, net tarp vietinių, ypač jei jie jaunesni.

– O kaip leidžiate laisvalaikį? Ar apskritai yra kur jį leisti?

– Vakarais paprastai vyksta darbiniai susitikimai ir vakarienės arba rengiu pranešimus apie dieną vykusius susitikimus. Restorane buvau gal tik tris kartus. Kartą per savaitę su afganistaniečiais žaidžiame futbolą arba tinklinį. Ruošiuosi pradėti mokyti krepšinio paslapčių.

– Ką galėtumėte pasakyti apie afganistaniečius – kokie jie, koks jų charakteris? O gal prie afganistaniečių nė neprieinate, gal jus nuolat supa užsieniečiai?

– Nemaža dalis misijos darbuotojų yra įvairių tautybių afganistaniečiai. Bendrauju tiek su tadžikais, tiek su uzbekais, tiek su puštūnais ar hazarais. Žmonės yra labai skirtingi, bet svetingi.

– Kaip dažnai tenka grįžti Lietuvon ir ar ilgam?

– Per tris mėnesius buvau grįžęs dukart. Sykį – trumpam savaitgaliui pakeliui į Briuselį, kitą kartą – savaitei atostogų. Pagal Europos Komisijos nuostatus Afganistane dirbantiems žmonėms, be atostogų, kasmet priklauso dar keturis kartus grįžti namo. Planuoju kelioms dienoms grįžti kas du tris mėnesius.

Priminsiu, kad kontraktą dėl darbo Afganistane esu pasirašęs ketveriems metams.

– Gal jau mokotės vietos kalbų?

– Afganistane daugiausia kalbama dari ir puštūnų kalbomis. Bandau pramokti dari.

– Afganistanas kada nors taps normalia, civilizuota, patikima ir saugia valstybe?

– Afganistanas yra civilizuota šalis, turinti seną ir turtingą istoriją, kultūrą. Gaila, kad ji 30 metų draskoma karų. Tikiuosi, kad tarptautinės bendruomenės pastangomis padėsime sukurti pamatus gana saugiai ir stabiliai šaliai.

– Kada tai nutiks?

– Nenoriu spėlioti. Tikiuosi, kad per ketverius mano darbo metus vietos policijos ir saugumo pajėgos taip sustiprės, kad galės pačios užtikrinti tvarką.

– Ar bent dabartinė karta to sulauks?

– Manau, kad taip.

Stasys GUDAVIČIUS