Naujienos

Lietuvos kariai „gydo“ talibų režimo nustekentą Afganistaną, o būrelis mūsų šalies medikų kartu su kolegomis iš Ukrainos ir Gruzijos gydo pačius afganus. Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) bazėje įrengtas nedidelis medicinos punktas, kuriame galima ne tik užtaisyti skylutę dantyje, bet ir prisiūti sprogmens beveik nutrauktą plaštaką, ištraukti agresyvaus kaimyno į veidą įsmeigtą pjautuvą ar net perpilti kraują. Nepaprastai skurdžios Čagčarano ligoninės darbuotojai apie modernią įrangą gali tik pasvajoti, todėl gyventojai plūsta pas karo medikus.

Sužeidimai – net sunkiai įsivaizduojami

PAG bazės medicinos skyriaus vadė majorė Valerija Urbienė penktadienio vakarą vedžioja po nedideles tuščias (Afganistane tai yra nedarbo diena) savo valdas. Čia – stomatologijos kabinetas, ten – rentgeno aparatas, toliau – operacinė ir intensyvios terapijos palata. „Turime net kraujo banką“, – išdidžiai pasigiria ji, mosteldama į kampe stovintį specialų šaldytuvą, kuriame saugomas amerikiečių karių duotas kraujas. Užsieniečiai, kuriems yra tekę buvoti Čagčarane, giria lietuvių darbą kaip itin profesionalų.

Tačiau medikė kalba be pompastikos, lyg vidury dykumos – būtent ją primena Čagčarano apylinkės – turėti rentgeno aparatą, kuriuo padarytos nuotraukos, keliauja tiesiai į kompiuterį, būtų savaime suprantamas dalykas. Tai gerokai palengvina ir gydytojų darbą (neryškinant nuotraukų truputį paspartėja darbas, o prireikus konsultacijos jas galima siųsti internetu kolegoms), ir pacientų gyvenimą – nuotraukas jie gauna įrašytas į diskelį ir gali ateityje vėl parodyti medikui. 

V. Urbienės komandoje iš viso darbuojasi dešimt žmonių: šeši medikai (trys chirurgai, anesteziologas, stomatologė ir bendrosios praktikos gydytoja). trys karo gydytojų padėjėjos ir paramedikas vairuotojas. Tarp jų – ne tik lietuviai, bet ir trys ukrainiečiai bei vienas gruzinas.

Pasak medikės, kasdien apsilanko vidutiniškai po 15 žmonių. Dauguma pacientų – ne kariai, kurių pašonėje dirba gydytojai, o vietos gyventojai. Jie prašomi pirmiausiai kreiptis į Čagčarano ligoninę ir gauti siuntimą. Be siuntimo sutarta priimti tik bazės išorinius apsaugininkus ir policininkus, tačiau paprasti gyventojai dažnai keliauja tiesiai pas užsienio specialistus. „Jei šiaip ateina, nuo durų nė vieno nepavarome“, – tvirtino pašnekovė. Afganams atrodo, kad PAG bazėje jie sulauks pagalbos esant bet kokiam negalavimui.

Su kokiomis ligomis ir sužeidimais teko susidurti, medikai gali pasakoti ilgai. Kartais net sunku patikėti, kad tokių pasitaiko, bet paprastos ir rentgeno nuotraukos patvirtina gydytojų žodžius. Deja, viešai jų skelbti nesinori – pernelyg žiaurios. Štai vienas vyras į bazę atkeliavo su veide styrančiu pjautuvu – jį, bepjaunantį sunkiai skurdžioje žemėje užaugintus javus, sužalojo tą patį darantis kaimynas. Iš lėktuvo numestos bombos skeveldrų sužalotas vaikas, jei ne karo medikai, greičiausiai būtų neišgyvenęs. Jiems teko preciziškai prisiūti beveik nutrauktą rankos plaštaką. Iš moters kūno buvo išsiurbti keli litrai kirmėlių. Viename kaime per dieną buvo ištraukti 64 dantys.

Gulėti Čagčarano ligoninėje nesinorėtų

Ligoninė yra ir Čagčarane, tačiau bet kuris vakarietis tikriausiai pasveiktų vos žvilgtelėjęs į jos palatas ir gydytojų kabinetus. Vos papūtęs vėjas ar pravažiavęs automobilis mieste į orą pakelia saujas smėlio. Užtat ligoninės koridoriuose telkšo vanduo – gal kažkas neseniai išplovė grindis, o gal taip bandoma apsisaugoti nuo dulkių, smėlio ir infekcijų.

Palatose stovi po kelias lovas, kartais – lašinė ar koks kitas aparatas. Moterys, vyrai ir mamos su kūdikiais guli atskirai, tačiau tokių skyrių, kaip Lietuvos ligoninėse, nėra. Atėjusieji aplankyti ligonių įsitaiso šalia ant lovos. Vienos jaunos mamos su mažyliu ant rankų atėjusi aplankyti viešnia (sprendžiant iš panašumo, motina) į lovą įsikraustė su visu duonos papločiu ir termosu. Moteris nesustodama dari kalba pasakoja apie vaikelį ištikusią negandą (atrodo, kažkas negerai su jo pilvuku) ir pozuoja prieš fotoaparatą, nors šiame krašte tai nepriimta.

Panašiai elgiasi ir kitoje palatoje sutikta moteris, lankanti dukrą. Į ryškiais drabužiais apsirengusios tamsiaplaukės merginos ranką įsmeigta lašelinės adata, veidas perkreiptas skausmo.

Lietuva jau išleido 400 tūkst. Lt

Goro provincija yra kalnuota, o tai apsunkina sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumą. Šis sektorius regione laikomas vienu kritiškiausių – čia gyvena 634 tūkst. žmonių, o veikia tik viena ligoninė, kurioje dirba 15 gydytojų. Medikų trūkumas – bene didžiausia problema, tačiau tikimasi, kad ligoninė pritrauks daugiau specialistų.

Lietuva yra pažadėjusi padėti Čagčaranui rekonstruoti šią ligoninę. Šį klausimą su vietos valdžios atstovais aptarė prieš keletą dienų regione viešėjęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas.

Pernai mūsų šalies Užsienio reikalų ministerija skyrė 13 tūkst. Lt vandentiekiui įvesti, 230 tūkst. Lt – ligoninės priimamojo galimybių studijai parengti. Šiemet ligoninės rekonstravimo ir priėmimo bei diagnostikos skyriaus statybos techniniam projektui, kurį žadama baigti lapkričio pabaigoje, atseikėta beveik 170 tūkst. Lt.

Paskaičiuota, kad priimamojo statyba kainuotų 7 mln. Lt (tiesa, afganams ši suma atrodo per didelė), o darbai galėtų prasidėti kitąmat. Lietuvos pareigūnų teigimu, afganai gana pasyviai prisideda prie projekto. Tačiau tikimasi, kad dalį reikalingų lėšų skirs Japonija. Tiesa, projekto įgyvendinimas užtruko prasidėjus diskusijoms, ar nereikėtų apskritai statyti naują ligoninę kitoje vietoje. Afganai jai net rado sklypą.

Eglė Digrytė