Naujienos

Kas yra bendro tarp liūdnai pagarsėjusios Vilniaus energijos reklamos „Mes visi – kaimynai“ ir šiandieninio kai kurių mūsų politikų postringavimo apie poreikį bet kokia kaina vienašališkai „gerinti” Lietuvos politiką su kaimyninėmis valstybėmis?

Šis klausimas kyla ne iš abejonių dėl geros kaimynystės poreikio, kuris yra akivaizdus, nekintamas ir aktualus, bet iš įtarimo, kad ne visiems geros kaimynystės žinovams rūpi šios sąvokos turinys. Už kai kurių kaltinimų Lietuvai dėl nepakankamai kaimyniškos politikos su Rusija, Baltarusija ar Lenkija ir Latvija, deja, kaip ir žymiosios energetikų reklamos atveju, kyšo noras išplauti reikalo esmę, nusimesti atsakomybę ar išpešti asmeninės naudos.

Išplauti problemos esmę, nusimesti atsakomybę, išpešti naudos

Apie tai, kaip sparčiai gerinti Lietuvos politiką su kaimynais, prometėjiškai kalba ne tik iškreiptų faktų klaidinami visuomenės veikėjai, bet ypač – opozicinių partijų atstovai. Kalba, nes žino kaip.
Vieni pragmatinius santykius gerina Lietuvoje už pinigus vykdydami kaimynų pavedimus, vesdami juodąją buhalteriją, prašydami kaimynų politinės protekcijos ir prieglobsčio, o paskui tikėdamiesi dar kartą apkvailinti tautą ir pasislėpti nuo baudžiamosios atsakomybės naujajame Seime.

Dalis kitos partijos politikų „esminį lūžį“ santykiuose su tokiais kaimynais kaip Rusija žada skelbdami naujus fiktyvius forumus, kurių kas trečias narys net nežino apie forumo egzistavimą ir savo narystę jame. Arba kaltina vyriausybę pasyvumu santykiuose su Lenkija, nors per pastarąjį dešimtmetį patys, užuot sprendę esminius energetikos, ekonomikos ir socialinius klausimus, tik dalino nepasvertus pažadus.

Dar kita partija kaimynystės saitus tvirtina Lietuvos pasienio savivaldybes paversdama savo kunigaikštijomis ir vykdydama aktyvią pasienio kontrabandos diplomatiją. Šią veiklą dabar tikimasi centralizuoti sparnuotomis kalbomis apie trečiąją respubliką.

Minėtais atvejais užsienio politikos žinovus jungia iškreiptas požiūris į dalyko esmę. Kaltindami Lietuvą sugadintais santykiais su kaimynais, jie užmiršta, kad atvirai kelti ir spręsti piliečiams rūpimus klausimus (o ne juos nutylėti mainais į asmeninę naudą) yra tikro kaimyniškumo bruožas.
Nors šiandieninė politinė situacija regione nėra ir niekad nebuvo ideali, turime atminti, kad neišspręstų klausimų neturi tik tos šalys, kurių niekas nesieja. Lietuvai šiuo atžvilgiu pasisekė, nes su skirtingais kaimynais mus sieja politiniai ir ekonominiai interesai, susikalbėjimo reikalaujantys iššūkiai, gili istorinė atmintis, kultūros paveldas, bei kasdieniai geranoriškų gyventojų ryšiai. Tai lemia intensyvią, dalykišką, kartais neišvengiamai sudėtingą darbotvarkę.

Daugelį bendrų rūpesčių sėkmingai išsprendžiame: su visomis šalimis auga prekybos, investicijų, turizmo apimtys; su Europos Sąjungos narėmis Latvija, Lenkija ir Švedija išlaikome vienybę daugiašalėse derybose, kartu realizuojame Lietuvos ateitį lemsiančius strateginius gynybos, energetikos ir transporto infrastruktūros projektus. Politinėje darbotvarkėje su Rusija ir Baltarusija, nepaisant ekonominio bendradarbiavimo kreivės pakilimų, yra neatsakytų politinių klausimų. Mes jų neslepiame, o, kaip dera kaimynams, įvardiname ir ieškome išeičių.

Pavienėms interesų grupėms Lietuvoje gali nepatikti, kad santykiuose su Baltarusija liekame ištikimi teisėtiems tautos suverenumo ir demokratijos siekiams bei giname skaidrių ir ilgalaikių, o ne vienadienių verslo ryšių plėtrą. Kad santykiuose su Latvija (su kurios vadovais susitikau šį pirmadienį) sugebėjome sutarti dėl energetinių projektų ir daugiau kaip šimto specialių politinės, ekonominės, kultūrinės partnerystės gilinimo priemonių. Kad santykiuose su Lenkija kantriai ieškome realijas atitinkančios našaus bendradarbiavimo formulės. Kad kaimynė Švedija tampa reikšmingu partneriu telkiant Baltoskandijos regioną.

Šiandieninį mūsų diplomatijos aktyvumą Šiaurėje kartais apskritai mėginama supriešinti su ilgamete Lietuvos partneryste Vidurio-Rytų Europoje arba su stiprėjančiais saitais Vakarų Europoje. Ir visiškai nutylima, kad šios politinio aktyvumo kryptys ne prieštarauja, o papildo viena kitą, suteikdamos manevro laisvę. Atsisukdami į panašaus dydžio, sektino ekonomikos modelio ir socialinės atsakomybės skandinavų valstybes, mes nebandome dirbtinai keisti Lietuvos tapatybės ir jokiu būdu neatsukame nugaros ligšioliniams partneriams. Priešingai, Šiaurės kryptis atveria naujų galimybių gilinti demokratinę pariteto kultūrą visame regione, nors kai kas to iki šiol nenori suvokti.

Taip pat kai kam labai nepriimtina, kad santykiuose su Rusija depolitizuojame energetikos, ekonomikos saitus, o visiško šalių susitaikymo siekiame ragindami pripažinti žalingos okupacijos faktą, negrasinti Lietuvai puolamąja ginkluote ir bendromis jėgomis kurti pasitikėjimo erdvę. Tai ne antirusiška, o prorusiška ir prodemokratiška politika. Tai bandymas suteikti bendradarbiavimui daugiau nuoširdumo, neparankaus nebent tada ir tam, kam dora kaimynystė nerūpi.

Deja, viešųjų ryšių pajėgas sujungusios opozicijos lyderių požiūriu, Lietuvos kaimynystės politikos logika turi būti visiškai kitokia. Siekdami kaimyninių šalių pripažinimo, jie pasiryžę ne tik aukoti pamatines Lietuvos reikmes, valstybės suverenitetą, bet ir visiškai ištuštinti lietuvių kišenes (už monopolinį energijos tiekimą), atsižadėti tautos valios (ignoruodami 1992 m. referendumą dėl okupacijos žalos) ar net pritarti kaimyninio režimo susidorojimui su vietos demokratiniais judėjimais.

Paradoksalu, kad vis dar atsiranda žmonių, vadinančių tokią laikyseną pragmatiška.
Dirbtinio, vienašalio kaimynystės santykių „gerinimo“ logika, kurią šiandien norima primesti, mus nukelia į gilią praeitį, kada Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse sąvoka „kaimynas“ reiškė pavaldinį grandyje tarp vergo ir baudžiauninko. Ar tikrai opozicijos siūlomas kaimynystės rūpesčių nutylėjimas ir bekompromisis prisitaikymas yra toliaregiškas ir veiksmingas būdas Lietuvai plėtoti darnią kaimynystę? Šiandieninė vyriausybė renkasi ne tokį skambų, bet patikimesnį ir ilgainiui rezultatyvesnį kelią.

Lietuvos laikysena

Dabartinė Lietuvos politika santykiuose su kaimynais kyla iš žmonių intereso gyventi saugiau, sąžiningiau ir turtingiau; iš būtinybės saugoti valstybės suverenitetą ir pareigos kurti pagarba, pasitikėjimu, abipuse nauda grįstą kaimynystės aplinką. Pamatinė šios politikos prielaida yra atsakinga ir etiška Lietuvos laikysena visų pirma savo piliečių ir kaimyninių valstybių (visuomenių) atžvilgiu.

Žinoma, šis politinis pasirinkimas nėra joks išradimas ar auksinis receptas sprendžiant visus kasdienius kaimynystės rūpesčius. Tačiau ir istorinė valstybių patirtis, ir europietiška savimonė liudija, kad būtent doros politikos principų laikymasis buvo ir bus pragmatiškiausia išeitis tokioms valstybėms kaip Lietuva. Atsakinga, etiška politika bei konsensuso paieška – manau, tai geriausia, ką galime duoti darniam kaimynystės ir visos tarptautinės bendruomenės gyvenimui. Beje, būtent už tai mūsų valstybė sulaukė pripažinimo ir gausių sveikinimų po sėkmingo pirmininkavimo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai, Demokratijų Bendrijai bei jaučia tvirtą partnerių palaikymą artėjant pirmininkavimui ES.

Žmogiško padorumo niekad neatstos dažnai skambantys reklaminiai „geros kaimynystės“ šūkiai. Juolab kad istoriškai pati gerojo kaimyno politikos doktrina sietina su didžiųjų pasaulio valstybių dominavimo ir spaudimo mažosioms šalims švelninimu ar atsisakymu. Kaip žinia, Lietuvai praeities veiksmų atsisakyti nereikia: agresyvi ir ultimatyvi užsienio politika paprastai jai nebūdavo būdinga.

Kita vertus, besąlyginio prisitaikymo ir vienašalio nuolaidžiavimo logika taip pat ne visuomet tinkama plėtoti darnią kaimynystę. Kaip jau minėjau, vienintelė patikima Lietuvos politinė ir pilietinė perspektyva siekti pagarbos bei gero vardo (ne tik Eurovizijoje) yra ir bus išsaugoti dorumą, neperžengti sveikos valstybių konkurencijos ribų ir... reikalauti to paties iš kaimynų.