Naujienos

Viena žymiausių pasaulio antropologių dr. Birutė Galdikas gimė Vokietijoje, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Indonezijos džiunglėse, tačiau save ji laiko lietuve, lietuviškai supranta ir netgi truputį kalba. Moteris, besistengianti pasauliui išsaugoti paskutinę medžiuose gyvenančią žmogbeždžionę – orangutanus, teigia Lietuvoje pasigedusi pirmykščio miško, kurio viršūnės į dangų stiebtųsi, tačiau žmonės, anot jos, mąsto ir jaučia taip pat kaip ji.

Orangutangų angelas sargas

B. Galdikas enciklopedijose įvardinama kaip viena žymiausių šimtmečio mokslininkių. Ji yra šiuolaikinės primatologijos, gamtos apsaugos, etologijos specialistė, prestižinių pasaulio universitetų lektorė, keleto knygų apie nykstančią orangutangų rūšį autorė. Žymiausia jos autobiografinė knyga – „Atsiminimai apie rojų: mano metai Borneo saloje su orangutangais“ – į lietuvių kalba neišversta.

Šiuo metu B. Galdikas yra jos iniciatyva įkurto Tarptautinio orangutangų globos fondo JAV, turinčio savo padalinius Australijoje, Kanadoje, Indonezijoje, ir Jungtinėje Karalystėje, prezidentė ir mokslinė direktorė.

JAV ir Kanadoje jaunystę praleidusiai merginai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai ši susipažino su žymiu paleontologu iš Kenijos Louisu Leakey ir pareiškė norą tirti orangutangus jų natūralioje aplinkoje – Indonezijos salose Borneo ir Sumatroje.

Mokslininkė buvo viena iš trijų Louiso Leakey pasekėjų-moterų, pasiryžusių tirti „paskutiniąją, medžiuose gyvenančią didžiąją žmogbeždžionę“, likusią šioje žemėje. Jos sudarė įžymiąją trijulę, kuri pasaulyje buvo žinoma „Leakey angelų“ vardu.

„Mano pirmieji metai buvo atradimų metai, kai pats orangutango suradimas buvo jaudinantis įvykis, kai orangutango sekimas savaitę ar ilgiau buvo triumfas. Viskas, ką aš sužinodavau apie orangutangus, buvo nauja“, – pasakojo B. Galdikas. Vėliau ši miško gyventojai su ja apsiprato, o patyrę jos rūpestį, vėliau lankydavo tarsi savo mamą.

B. Galdikas įžengė į Borneo tropikų miškus norėdama geriau suprasti žmogaus elgesio prigimtį. Vienas iš žmogaus ir orangutangų panašumų, pasak B. Galdikas, yra jų motiniškas instinktas. „Jei pažvelgsite į vienišo suaugusio orangutango gyvenimą, matysite, kad jo pasiruošimas gyvenimui trunka nuo 7 iki 8, paprastai iki 10 metų. Dar nesubrendęs orangutangiukas, patinas ar patelė, visą be išimties laiką bendrauja su savo motina“, – pasakojo mokslininkė.

Indonezijos tropikų miškuose B. Galdikas praleido 37-erius gyvenimo metus. Į džiungles ji išsikėlė būdama 25-erių. Dėl brakonierių, kurie gaudydavo juos ir pardavinėjo žmonėms, zoologijos sodams ir laboratorijoms, orangutangai sparčiai nyko, todėl ji ėmėsi jų globos. 1990 m. B. Galdikas padėjo atgauti ir sugrąžinti į tėvynę 6 orangutangų jauniklius, kurie buvo kontrabandos būdu išvežti iš Borneo. Šie orangutangai išgarsėjo kaip „Bankoko šešetukas“.

B. Galdikas iki šiol dalyvauja daugybėje projektų dėl orangutangų ir jų aplinkos gerovės. Ji nebegyvena džiunglėse nuolat, tačiau Leakey stovyklą, kurioje vyko tyrimai, pavertė našlaičių orangutangų globos centru. Šiuo metu apie 200 vietinių darbuotojų prižiūrimi 350 orangutangų. Išmokę gyventi savarankiškai, jie paleidžiami į laisvę. Kasdienis B. Galdikas rūpestis – užtikrinti šio centro finansavimą.

Šiuo metu B. Galdikas globojama orangutangų kolonija laikoma didžiausia pasaulyje. Orangutangai laisvėje gyvena tik Indonezijoje ir Malaizijoje. Šiandien jų tėra apie 40 tūkst., nors maždaug prieš 40 metų gyveno beveik 10 kartų daugiau. Žmogbeždžionės nyksta dėl sparčiai kertamų atogrąžų miškų.

Beje, mokslininkė buvo pasiryžusi pasiaukoti ir visą savo motinišką meilę atiduoti orangutangams, tačiau išgyveno dvi santuokas ir užaugino tris vaikus. Pirmasis jos vyras, kanadietis fotografas, įamžinęs daugybę orangutangų ir mokslininkės gyvenimo faktų, neištvėrė gyvenimo džiunglėse sunkumų ir paliko ją, pasiimdamas ir mažametį sūnų. Su antruoju vyru, vietiniu dajaku, B. Galdikas gyvena jau daugiau nei 20 metų.

Nors visą pasaulį apskriejo nuotrauka, kurioje mokslininkės pirmagimis vienoje vonelėje maudosi su orangutangu, vaikai motinos pėdomis nenuėjo. O ir pati mokslininkė stengėsi, kad jie pažintų ne tik 3-9 vaiko protinį lygį siekiančių orangutangų, bet ir žmonių pasaulį.

Lietuviai sugeba išlikti bet kur

Pastaruoju metu mokslininkė aktyviai tiesia tiltą Lietuvos link. 2007 m. jos veiklą pastebėjo ir TV3 projektas „Lietuvos garbė“. Už Lietuvos garsinimą jai buvo skirta unikali dovana – Ūkio banko parama jos vardo gamtosaugos fondui, apie kurį ji svajojo nuo pirmo apsilankymo Lietuvoje prieš 11 metų. B. Galdikas teigė norinti užmegzti tamprius mokslinius ryšius tarp Lietuvos ir Indonezijos.

Neseniai konferencijoje „Žalioji energija. Iš gamtos imame, gamtai atiduodame. Verslo mugė“ mokslininkė teigė, kad mūsų šalis per dešimtmetį padarė didžiulę pažangą. „Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1998 m. Tuomet beveik niekas nekalbėjo angliškai, o žmonės atrodė daug nelaimingesni. Buvo mažiau džiaugsmo, mažiau šypsenų“, - DELFI sakė moteris.

Tačiau prieš 10 metų, viešėdama Lietuvoje pirmą kartą, jos pačios žodžiais tariant, jautėsi lyg grįžusi namo. Tuo metu jai buvo 52-eji. Šis jausmas stebino – juk moteris gimusi ne Lietuvoje.

„Labai panašiai jaučiausi, kai pirmą kartą atvykau ir į Indoneziją. Taigi dabar turiu dvejus namus. Labai norėčiau geriau pažinti ir antruosius – gal tai pavyks kitais metais. Žmonės čia tokie patys, kaip aš. Jie kalba kaip aš, vaikšto kaip aš, mąsto kaip aš. Manau, požiūriai į gyvenimą, kuriuos pavedėjau iš savo tėvų, buvo šiek tiek lietuviški. Mano tėvai labai puoselėjo savo lietuvybę. Jie buvo lietuviai iki pat gyvenimo pabaigos. Pavyzdžiui, mama dažnai nešiodavo tautinius rūbus ir gintaro karolius. Ji taip apsirengusi buvo ir palaidota.

Tėtis buvo ūkininkas, tačiau kiekvieną sekmadienį eidavo į lietuvišką bažnyčią, daug laiko praleisdavo lietuvių bendruomenėje. Jis išlaikė labai gilų, pirmapradį ryšį su gamta. Ko gera, atsigimiau į jį“, - savo pasirinkimą apsigyventi miškuose aiškino mokslininkė.

Tačiau kokiam lietuviui šiandien galėtų šauti mintis palikti visus civilizacijos patogumus ir išsikraustyti į džiungles orangutangų gelbėti? Juk mums svarbiausia, kas vyksta mūsų kieme, o už tvoros – nors ir tvanas. Mes esame konservatyvūs.

B. Galdikas su šiuo teiginiu nesutiko. „Lietuviai XIV-XV a. įsiveržė į pasaulį, Vytautas Didysis netgi iki Juodosios jūros nužygiavo. Lietuviai migruoja jau keletą amžių, todėl, manau, tai gana lengvai prisitaikanti tauta. Pažiūrėkite į mane! Nuvykau i Indoneziją, ištekėjau už indoneziečio ir praleidau ten visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą.

Lietuviai yra labai drąsūs žmonės. Tai parodo ir Lietuvos istorija – jie išgyveno visus istorijos antpuolius. Aš labai vertinu lietuvius, Lietuvos kultūrą ir istoriją. Tikiu, kad lietuviai turi potencijos įtakoti pasaulį. Pirmiausiai todėl, kad sugebame išlikti. Štai kad ir mūsų kalba. Sanskritas praktiškai išnyko, o lietuvių kalba, tokia pati sena ir archainė, vis dar egzistuoja. Taip yra tik lietuvių tvirtumo ir užsispyrimo dėka. Aš taip pat esu labai užsispyrusi, atkakli ir ištverminga. Tai vadinu lietuviškais bruožais“, - gražių žodžių lietuviams negailėjo viešnia.

Anot jos, lietuviams pats laikas „išlįsti“ į pasaulį ir palikti jame savo pėdsakus. Pavyzdžiui, skandinavai tai jau seniai daro. Jų tik 9 mln., o įtaka pasauliui – didžiulė. 3 mln. lietuvių taip pat galėtų šį tą naudinga nuveikti.

Miškų gelbėjimo planas

Tarptautinio B. Galdikas gamtosaugos paramos ir labdaros fondo tikslai – saugoti miškus bei prisidėti prie švietimo ir aukštojo mokslo stiprinimo – tiek Indonezijoje, tiek Lietuvoje. Mokslininkė įsitikinusi, kad jai padėti gali ir lietuviai, todėl planuojama padėti išvykti mokslininkams bei Lietuvos studentams tobulinti savo žinias bei dirbti tiriamąjį darbą Indonezijoje, o vėliau, jau grįžus, savo žinias pritaikyti Lietuvoje. Anot mokslininkės, nors Indonezijos ir Lietuvos miškai labai skiriasi, jiems galioja tie patys gamtos dėsniai.

„Taip pat norime surinkti savanorių komandą Lietuvoje, maždaug 10-12 žmonių grupę, kuri kitais metais galėtų atvykti ir padėti mums Indonezijoje. Noriu stiprinti kultūrinius Lietuvos ir Indonezijos ryšius. Mano manymu, Indonezija bus svarbi valstybė pasaulyje dar kokius 500 metų“, - įsitikinusi mokslininkė, ne vienerius metus kovojusi su nelegaliais miškų kirtėjais. Beje, kartą iš įpykusių brakonierių ji vos ištrūko gyva.

Lietuvoje fondo dėka atsiras nauja ąžuolų giraitė, o jos centre bus įkurtas informacinis centras su stendais apie Lietuvos ir Indonezijos gamtą.

„Žinoma, kol ąžuolai išaugs, užtruks apie 100 metų. Tačiau jei pradėsime dabar, mūsų vaikai ir anūkai tą mišką jau pamatys. Juk Lietuva anksčiau garsėjo ąžuolynais, o dabar jie beveik išnykę. Ąžuolai tesudaro 0,5 proc. Lietuvos miškų, – savo žinias apie Lietuvos gamtą bėrė pašnekovė. – Kiek mačiau miško, tai yra jaunuolynas. Indonezijoje esu pripratusi prie pirmykščio miško, prie medžių, kurie yra keturių metrų aukščio, o kai kurie į dangų stiebiasi net 40-50 metrų. Tokio miško čia nėra. Tačiau vis tiek esu sužavėta tuo, ką mačiau“.

Fondas jau gavo preliminarų valstybinių institucijų sutikimą skirti ąžuolų giraitės idėjai 1 ar 2 hektarus žemės. Galbūt ją pavyks prijungti prie kokios nors žinomo s vietos, pavyzdžiui, Dūkštų ąžuolyno.

Taip pat B. Galdikas norėtų prisidėti prie pušų atsodinimo Smiltynėje, kurią prieš keletą metų nuniokojo didelis gaisras. Tiesa, norint plėsti veiklą, reikia daugiau lėšų. Orangutangus globojantis fondas pasaulyje išgyvena iš rėmėjų. Įmonių bei privačių asmenų susidomėjimo aplinkosauga bei aukštojo mokslo skatinimu mokslininkė tikisi ir Lietuvoje.

Inga Saukienė