Naujienos

Žvelgiant per politinę prizmę į „Pažymą” akivaizdu, kad jos sukūrimas Rusijos URM instituciniame padalinyje bei paviešinimas oficialiame ministerijos tinklalapyje rodo ne tiek šios institucijos susidomėjimą XX a. politine istorija, kiek istorijos politizavimą bei šios valstybės grėsmingas, galbūt net šovinistines politines aspiracijas tarptautinėje arenoje. Visuotinai žinomų istorinių faktų bei įvykių iškraipymas, tendencinga jų interpretacija nepasitarnauja taikai, istoriniam ir politiniam progresui, nekuria tarp tautų, nacijų bei valstybių oraus bendravimo, abipusės pagarbos ir tarpusavio pasitikėjimo“, - teigia A. Kasparavičius.

Pasak jo, rusų diplomatų oficialiame dokumente dėstomos tezės bei pasirinkti terminai gali būti traktuojami kaip užuomina, apie būsimas Kremliaus pretenzijas.

„Visa ši terminologija, manipuliacijos Rusijos imperijos–Sovietų Sąjungos–Rusijos Federacijos istorinėmis teisėmis, juridiniu tapatumu ir teisių paveldėjimu kuria ar bent jau suponuoja pakankamai rimtus precedentus Rusijos Federacijai ir tam tikroje politinėje perspektyvoje ginčyti atskirų kaimyninių tautų istorinio valstybingumo teises, siekti kaimyninių valstybių, tautų ar jų valdomų teritorijų prievartinės aneksijos“, - nuogąstauja istorikas.

A. Kasparavičius pažymi, kad Baltijos šalių okupaciją (net neminėdama šio termino) Rusijos URM aiškina TSRS baime dėl nuosavo saugumo, o Sovietų imperijos sulaužytus tarptautinius įsipareigojimus rusų diplomatai kažkodėl pamiršo.

„Suverenių Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją 1940 m. vasarą teisinant tik SSRS nacionalinio saugumo interesais „Pažymoje” liko net nepaminėtos 1920, 1926, 1932, 1933, 1939 m. SSRS tarptautinės sutartys su Lietuva, Latvija, Estija, kuriomis SSRS laisva valia pripažino jų suverenitetą, pripažino jas esant tarptautinės teisės subjektais, įsipareigojo gerbti jų teritorinį vientisumą, nepulti ir nesikėsinti į jų vidaus politines santvarkas, tačiau nežiūrint to 1940 m. birželio 15–rugpjūčio 3 dienos savo iškilmingus tarptautinius įsipareigojimus sulaužė“, - primena istorikas.

Baltijos šalims peršamas bendradarbiavimas su naciais, Molotovo-Ribbentropo paktą pateikiant kaip skaudžią TSRS būtinybę, esą taip pat parodo dabartinio Kremliaus tendencingumą.

„Šiuo atveju, akivaizdžiai matome dvigubus standartus. Iš esmės ši „Pažyma”, joje pateiktas požiūris į Europos ir pasaulio politinę istoriją bloškia Rusijos Federaciją atgal į agresyvaus sovietinio totalitarizmo laikus, kada stalininė Sovietų Sąjunga save traktavo kaip vienintelį socialinės/politinės pažangos avangardą, o ją supantį liberalų, kapitalistinį, demokratinį pasaulį – kaip priešą, kuris privalo būti nugalėtas”, - konstatuoja istorikas.

Dokumente minimos ne tik Baltijos šalys, bet ir kitos į sovietų bloką neva savanoriškai įsitraukusios valstybės.