Naujienos

Daina Bogdanienė dirba Norvegijos Darbo inspekcijoje, kuri kartu su Imigracijos Departamentu, Mokesčių inspekcija ir policija įkūrė Užsieniečių paslaugų centrą. Centro klientai – imigrantai iš Europos Sąjungos šalių, dirbantys Norvegijoje. „Matau ir daug lietuvių, kurie nebūtinai kreipiasi į mane, tačiau jei kuriam yra keblumų išsiaiškinti reikalus užsienio kalba – visada padedu.“ – pasakoja D.Bogdanienė. Į Darbo inspekcijos skyrių šiame centre kreipiasi norintys gauti informaciją apie darbo teisę, dažniausiai tie, kurie konfliktuoja su darbdaviu, pavyzdžiui, jiems laiku nemokama alga, jie be išankstinio perspėjimo atleidžiami iš darbo ir pan. Be to D.Bogdanienė kartu su inspektoriais tikrina darbo vietas, dažniausiai statybas, kuriose dirba ir daug mūsų tautiečių. Savo darbe mūsų pašnekovė dažniausiai susiduriu su žmonėmis, kuriems Norvegijoje iškilo vienokių ar kitokių problemų, tad ji gali matyti mūsų tautiečių šioje šalyje gyvenimą ne tik iš paradinės pusės ir papasakoti apie tai lietuviams.com skaitytojams. Galbūt šis interviu bus ne tik įdomus, bet ir naudingas, padės neįkliūti į bėdą ar suteiks informacijos jau įkliuvusiems.

Ką patartumėte į Norvegiją atvykstantiems lietuviams? Kokius svarbiausius dalykus įsidarbindami jie turėtų žinoti?

Svarbiausia dalykas įsidarbinant – raštiškas darbo kontraktas. Jo kopiją darbuotojas turi turėti kaip svarbų dokumentą, nes kontraktas – tai jūsų įrodymas apie darbinius santykius. Turėdamas legalų darbą, būsite Norvegijos socialinės draudimo sistemos narys, turėsite visas tokias pačias, kaip ir norvegai, teises į socialinę apsaugą. Kol kas lietuviams dar reikalingas leidimas dirbti, gaunamas mūsų centre pateikus darbo kontraktą ir kitus dokumentus. Čia pat galite gauti ir mokesčių kortelę, kur apskaičiuojama kiek mokesčių valstybei kas mėnesį mokėsite pagal numatomas pajamas. Tai pat kas mėnesį kiekvienas iš darbdavio turėtų gauti algos lapelį, kuriame nurodyta kiek uždirbote ir kiek mokesčių sumokėjote, o algą rimti darbdaviai dažniausiai perveda į jūsų sąskaitą. Štai ir visos taisyklingo ir legalaus darbo Norvegijoje paslaptys. Norvegijos Darbo kodeksas labai panašus į Lietuvos - darbuotoją atleisti sunku, tam turi būti rimta priežastis, atleidimo raštas turi būti įteikiamas iš anksto ir laikantis numatytų darbo kontrakte atleidimo terminų. Visus išvardintus dokumentus reikėtų saugoti, nes jei netektumėte darbo ar kiltų konfliktas su darbdaviu, pateikę juos gautumėte nedarbo išmokas.

Su kokiais atvejais dažniausiai susiduriate, į kokias sukčių pinkles įsipainioja mūsų tautiečiai?

Visgi labai daug lietuvių dirba nesusitvarkę dokumentų. Susitarė su darbdaviu žodžiu, tas pasakė, kad jokio kontrakto nereikia - ir žmogus ėmė dirbti. Algą gauna ir viskas gerai. Jokių popierių neturi. Darbdavys kažkur apgyvendino – irgi patenkintas. Štai, gyvena šeši darbininkai dviejų kambarių bute. Miega po tris viename kambaryje. Darbdavys iš algos už tokį būstą kiekvienam nuskaičiuoja po tris tūkstančius kronų, bet lietuviai nesiskundžia, nes jie nežino, kad toks butas kainuoja viso labo 6000-8000, o ne 18 000.

Pastebėjau, kad kai kurie lietuviai juos įdarbinusį žmogų vadina „šeimininku“ ir tiki juo be išlygų. Taigi savo noru tampa visiškai priklausomi nuo vieno žmogaus. Jei šeimininkui nesiseka, jis atsikrato darbuotojais nesilaikydamas Norvegijos Darbo kodekso - atleidžia juos neperspėjęs, per vieną dieną arba išsiunčia namo, sakydamas: „paskambinsiu kai turėsiu darbo“. Tie grįžta į Lietuvą ir laukia. Tokiu būdu žmonės nedalyvauja laisvoje darbo rinkoje, bet yra vieno kažkokio „šeimininko“ tarnai. Jei šeimininkas geras žmogus – gerai, jei negeras – keikia jį, bet vistiek jam dirba.

Visgi reikėtų pasakyti, kad norvegai darbdaviai dažniausiai laikosi savo šalies įstatymų ir dokumentus įdarbintiesiems sutvarko. Kitaip elgiasi Norvegijoje gyvenantys užsieniečiai. Jei darbdaviai jie, dažnai matome Darbo kodekso pažeidimus, nesutvarkytus dokumentus.

Įsidarbinti Norvegijoje yra keli būdai. Pirmasis apie kurį kalbėjau – legalus pastovus darbas norvegiškoje firmoje, susitvarkius visus minėtus dokumentus.

Kitas būdas - darbas įdarbinimo firmose, reikalaujami tie patys dokumentai ir leidimai. Tai firmos, nuomojančios darbo jėgą (t.y. žmones) kitoms įmonėms. Darbuotojai, pvz. statybininkai, yra siunčiami į objektą atlikti darbą, kuris gali trukti ir vieną dieną, ir kelis mėnesius. Tačiau jų tikrasis darbdavys yra įdarbinimo įmonė, su ja pasirašomas kontraktas, ji moka algą, moka už juos mokesčius. Dažnai tokios įmonės savo kontrakte parašo, kad jos neįsipareigoja visiškai aprūpinti darbu (t.y. 37,5 valandas per savaitę, kas yra įprasta Norvegijoje darbo savaitė). Taigi dirbsite tik tiek, kiek darbo jums suras.

Dar vienas darbo Norvegijoje būdas – per Lietuvoje registruotą įmonę, kuri atveža į Norvegiją dirbti trumpam laikui. Joje dirbant jums nepriklauso Norvegijos socialinės garantijos, nes mokesčiai mokami Lietuvoje. Dirbantys per tokias įmones lietuviai patiria daugiausiai išnaudojimo. Mokamos mažos algos, kartais nemokami mokesčiai nei vienoje šalyje.

Rizikuoja taip pat ir lietuviai, Norvegijoje registruojantys individualias įmones, t.y. tampantys „verslininkais“. Jie yra patys sau darbdaviai ir turi gerai išmanyti Norvegijos įstatymus, norėdami nepridaryti klaidų, už kurias jie paskui finansiškai bus baudžiami. Įmonės savininkas atsako savo asmeniniu turtu už įsiskolinimus.

Stebina lietuvių drąsa. Metus pagyvena Norvegijoje, vos ne vos pramokę kalbą - jau registruoja savo firmą. Patys norvegai vengia registruoti nuosavas įmones, nes žino kiek keblumų ir popierizmo reikia, o lietuviai daro tai lengva ranka. Dažniausiai juos ragina ar vos ne prievarta skatina duodantieji jiems darbines užduotis, taip nusikratydami Darbo kodekse numatytos darbdavio atsakomybės. Turint įmonę, pats privalai pasirūpinti darbo drabužiais, savo draudimais, sauga darbe ir pan., o kitu atveju tai padaryti priklausytų darbdaviui.

Pailiustruosiu tokiu pavyzdžiu. Tarkim, samdau darbininkus, kad nudažytų man dviejų aukštų namą. Vienas darbininkas nukrenta nuo kopėčių ir susilaužo koją. Jei darbininkas iš remonto firmos, visas gydymo išlaidas apmokės ta firma, taip pat nukentėjusysis iš draudimo kompanijos gaus kompensaciją už susižalojimą. Jei darbininkas buvo iš įdarbinimo biuro, tas biuras taip pat viską apmoka. Jei darbininkas iš Lietuvoje registruotos firmos, jis siunčiamas namo ir gydomas bei kompensacijas gauna Lietuvoje (jei buvo mokėti mokesčiai ir draudimai). Jei žmogus buvo registravęs individualią įmonę ir nebuvo apsidraudęs dviem draudimais (socialiniu draudimu ir draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe) jis visas išlaidas mokės pats ir negaus jokios kompensacijos.

Dabar viena po kitos bankrutuoja lietuvių 2006-2007 metais registruotos individualios įmonės. Įprasta problema – daugelis gavo reikalavimus sumokėti laiku nesumokėtus PVM mokesčiu - o tai dažnai kelių šimtų tūkstančių sumos. Neįstengus sumokėti, skelbiamas įmonės bankrotas, o skola vistiek lieka, ją galima išsiderėti mokėti su procentais dalimis per kelis metus. Daugelis lietuvių aiškinasi nežinoję, kad reikėjo mokėti PVM mokestį arba sako, kad aklai pasitikėjo buhaltere, kuri, beje, dažnai būna irgi lietuvė ar atvykėlė iš Rytų Europos ir neišmananti įstatymų.

Taigi, gal ir galima ką nors vadinti sukčiais, bet aš labiau linkusi įžvelgti pačių žmonių patiklumą. Jie darbinasi be dokumentų, nesusigaudydami įstatymuose registruoja savo įmonę ar net nežino kokioje įmonėje – lietuviškoje ar norvegiškoje – dirba. Mano kolegos manęs klausia: o kaip Lietuvoje, ką pas jus nėra darbo kontraktų, algos lapelių? Kodėl lietuviai rizikuoja dirbdami su netvarkingais dokumentais ir galvoja, kad Norvegijoje neegzistuoja tvarkingi darbuotojo ir darbdavio santykiai? Neturiu ką atsakyti.

Gal galite papasakoti keletą ryškesnių, labiausiai įsiminusių atvejų iš savo praktikos?

Apie konkrečius atvejus kalbėti negaliu, nes laikausi profesinės etikos.

Galiu papasakoti būdingiausias istorijas, dėl kurių kreipiamasi. Dažnai kreipiasi moterys, kelis metus dirbusios valytojomis - dažniausiai Norvegijos pilietybę turinčio užsieniečio valymo firmoje. Pradžioje viskas būna gerai, bet štai „šeimininkas“ (ir vėl – „šeimininkas“) įdarbina kažkokias naujas moteris iš Rumunijos ar Bulgarijos, kurios dirba pigiau, ir atleidžia anksčiau dirbusias. Paprašius parodyti dokumentus, dažniausiai paaiškėja, kad jokių neturi – kontrakto darbdavys, esą, nedavė, algos lapelių irgi neduoda, o pinigus moka grynais į rankas. Socialinio draudimo sistemoje tokie žmonės neregistruoti, nes nemokėjo mokesčių, o tai reiškia, jog bedarbio pašalpa jiems nepriklauso. Kaip padėti? Kaip įrodyti, kad kelis metus dirbta?

Arba kitas būdingas atvejis. Dirba žmogus, gauna algą grynais be jokių algos lapelių. Darbdavys jam nemoka visų uždirbtų pinigų, sako, kad nuskaičiuoja mokesčius. Atėjus mokesčių mokėjimo tikrinimo metui (tai mokesčių tarnyba atlieka kovo - balandžio mėnesį už pereitus kalendorinius metus) paaiškėja, kad jokie mokesčiai nemokėti, nes darbdavys - nors pinigus nuskaičiuodavo - jų į valstybės biudžetą nepervesdavo. Gerai, jei darbuotojas turi algos lapelius, kur nurodyta kad pinigai mokesčiams išskaičiuoti. O jei ne? Jei jis jau nebedirba pas buvusį darbdavį - algos lapelių nėra, ir darbdavys dingęs, firma pasinaikinusi? Kokius įrodymus žmogus gali pateikti tuomet? Jam pateikiamas reikalavimas susimokėti 100 ir daugiau tūkstančių kronų mokesčius, ir išvengti jis to negali.

Esu buvusi statybos objektuose, kur į akis krisdavo toks vaizdas - prie stalo laikiname statybiniame vagonėlyje gražiai susėdę pietauja lietuviai statybininkai. Darbiniai drabužiai, šalmai – viskas kaip reikianti. Kita grupelė lietuvių ant vamzdžių lauke sutūpę ant ištiesto laikraščio pjausto gardžiai kvepiančius lietuviškus lašinius, raiko ruginę duoną. Jie be jokių darbinių drabužių, be pirštinių, ir šalmus ne visi turi. Pasirodo, pirmieji dirba norvegiškoje firmoje, antrieji – lietuviškoje. Darbo inspekcija radusi tokį „suskirstymą“ duoda raštišką įspėjimą statybinio objekto rangovui, nes sąlygos darbo vietoje visiems turi būti vienodos. Man toks vaizdelis – labai simboliškas, parodantis koks skirtumas dirbti vienokioje ar kitokioje įmonėje.

Kokių darbų dažniausiai atvyksta dirbti lietuviai?

Dirba, žinoma, visokius, tačiau didžioji dalis nekvalifikuotų žmonių dirba statybose (vyrai) ir valymo įmonėse (moterys). Daug yra lietuvių gydytojų, medicinos seserų, daug studijuojančių jaunų žmonių – šie žmonės jokių didelių problemų dažniausiai neturi.

Kodėl, jūsų manymu, lietuviai nedrįsta reikalauti iš darbdavių ar tarpininkų savo teisių ir kartais net pasiduoda visiškai vergystei?

Pirmiausia dėl to, kad neturi informacijos arba nors ir gauna informaciją iš oficialių šaltinių, ja netiki. Petru ar Ona, kurie metais ilgiau buvo Norvegijoje tiki labiau, nei, pavyzdžiui, Lietuvos ambasada. Gal čia stručio politika, nes geriau nežinoti, negu bandyti susitvarkyti – juk bus sunku, reikės kažkur vaikščioti, kalbėti, aiškintis, tai geriau net nesiaiškinti.

Antra – bijo prarasti darbą. Daugeliui svarbiausia uždirbti pinigus. Kol uždirba niekur nesikreipia. Kai darbdavys išmeta iš darbo (dažniausiai per vieną dieną, be jokio perspėjimo) ateina kaip į paskutinę instanciją pas mus. Bet jei neturi dokumentų, dažniausiai padėti neįmanoma, nes negalima įrodyti, kad buvo darbiniai santykiai.

Nuo gegužės mėnesio norintiems Norvegijoje dirbti lietuviams neliks jokių apribojimų. Ką tai reiškia? Kokių kitų šalių piliečiams ši tvarka taip pat įsigalios?

Ši tvarka turėtų įsigalioti visų 10 kartu su Lietuva į ES įstojusių šalių piliečiams. Kol kas nėra aiškių taisyklių, jos ruošiamos. Bet iš principo tai reiškia, jog nebus reikalaujamas leidimas prieš pradedant dirbti. Mums galios tos pačios taisyklės kaip pvz. vokiečiams ar kitų ES senbuvių šalių piliečiams.

Dėl prastos ekonominės padėties ir išaugusio nedarbo būtų galima prognozuoti emigracijos bangą iš Lietuvos į Norvegiją? O gal neverta ten vykti, nes ir pačioje Norvegijoje padėtis nėra gera?

Prognozuoti galima, nes Norvegija arti ir atskristi į ją pigu. Kai kurie lietuviai savaitgaliams grįžinėja namo į Lietuvą. Tačiau pačioje Norvegijoje vis sunkiau su darbais. Plūstelėjo švedai, pasirodė islandai. Norvegijoje sklando gandai, kad nutarta padėti Islandijai priimant į darbą kelis tūkstančius jos gyventojų. Skandinavijos šalių gyventojams įsidarbinti vieniems pas kitus nėra jokių apribojimų. Be to, švedai, danai ir norvegai tarpusavyje susikalba, o islandai visi kalba angliškai.

Spėjama, kad Norvegijoje iki kitų metų darbo neteks daugiau nei 100 000 žmonių, taigi rasti darbo nebus taip lengva. Pas mus vis daugiau kreipiasi žmonių iš Airijos, Anglijos, Vokietijos. Jie kalba angliškai, turi darbo patirtį Vakarų Europos šalyse, taigi jų šansai įsidarbinti yra geresni, nei atvykusių iš Lietuvos.

Kur įkliuvę į bėdą ar tiesiog ieškodami informacijos apie darbo sąlygas Norvegijoje gali kreiptis lietuviai? Gal yra šaltinių kur informacija suteikiama lietuvių kalba arba angliškai, rusiškai? Lietuviai gali kreiptis į mūsų centrą. Čia gaus informaciją ir angliškai, ir rusiškai, ir lietuviškai. Norvegijos profsąjungų asociacija įdarbino porą lietuvių, kurios atsako besidomintiems į klausimus telefonu. Daugelis Norvegijos valstybinių institucijų turi internete informaciją ir lietuviškai, pvz. Imigracijos departamentas, Profsąjungos, Muitinė, Darbo inspekcija ir kitos. Daug naudingų patarimų duodama Lietuvos ambasados internetiniame puslapyje, internetiniame portale www.lietuvis.no.

Patarčiau vengti „visažinių“ lietuvių, dalijančių patarimus komentaruose ir internetiniuose forumuose. Taip gauta informacija netikėkite aklai, patikrinkite ją, prašykite nuorodų į oficialios informacijos šaltinius. Informacijos yra pakankamai, reikia tiesiog netingėti ją rasti ir įdėmiai perskaityti. O svarbiausia – daryti taip, kaip liepia taisyklės ar įstatymai.

Kokiais keliais į Norvegiją dažniausiai atvyksta lietuviai? Patys susiradę iš anksto darbus? Važiuoja tiesiog į nežinią? Per tarpininkus? Agentūras? O gal ir patys Norvegai atvažiuoja į Lietuvą ieškoti darbininkų?

Atvyksta visaip. Štai Norvegijoje atliktas tyrimas sako, kad dažniausiai atvažiuojama naudojantis pažįstamų patirtimi, atvažiuojama pas čia jau esančius draugus ar pažįstamus, kurie padeda žengti pirmuosius žingsnius.

Lietuvos spaudoje pastebėjau skelbimų apie įdarbinimą Norvegijoje. Darbinantis tokiose firmose reikia labai atidžiai viską patikrinti, pasirašyti kontraktą, jo kopiją pasiimti, netikėti jokiais žodžiu duodamais pažadais – viskas turi būti raštu. Reikia išsiaiškinti, kur firma registruota. Jei ji lietuviška – esate tik į Norvegiją komandiruoti darbuotojai ir socialinių garantijų Norvegijoje neturėsite.

Žinoma, pats patikimiausias būdas – Norvegijoje susirasti darbdavius ir atvykti jau tiesiai į darbą. Pažįstu taip įsidarbinusių gydytojų, med. seserų. Tokie žmonės Lietuvoje eina į norvegų kalbos kursus, atvažiuoja jau pramokę kalbos.

Gal anksčiau patys norvegai ieškojo darbininkų Lietuvoje, tačiau to dabar nebereikia. Darbo ieškančių Norvegijoje daug.

Kiek, jūsų manymu, Norvegijoje esama lietuvių?

Tikslus skaičius nežinomas, bet jei pagal statistiką nuo 2004 metų per metus lietuviams buvo išduodama apie 5-6 tūkstančius leidimų gyventi šioje šalyje, tai priskaičiavus šeimos narius ir neturinčius leidimų manyčiau kad tikrai šioje šalyje yra (kai kurie atvažinėja ir gyvena ne nuolat) apie 40 000 lietuvių.

Koks tas tipiškas Norvegijoje apsigyvenusio lietuvio paveikslas, jei galima tokį bandyti nupiešti?

Norvegijoje dirbantys lietuviai tikrai turi gerą vardą kaip darbštūs, patikimi, atsakingi, gabūs, greitai išmokstantys kalbą, suvokiantys darbines užduotis darbuotojai.

Dirbantys pagal specialybę tikrai daug pasiekia, apsigina mokslinius darbus. Medicinos mokslo daktarų Norvegijoje turime ne vieną.

Labiausiai gaila mūsų tautiečių, kurie, kaip jau sakiau, nukenčia nuo darbdavių. Širdį skauda dėl vyrų, palikusių namie šeimas, čia gyvenančių ir sunkiai dirbančių kartu su kitais likimo bendrais, gyvenančiais kaip kokioje vaikų stovykloje po kelis kambaryje.

Bet visgi daugelis išsinuomoja namukus, atsiveža šeimas, gimines, pažįstamus, visi bendrauja ir čia susikuria gana neblogą gyvenimą. Žiūri Lietuvos televiziją, klauso Lietuvos radiją, per „Skype“ bendrauja su draugais Lietuvoje, dažnai grįžta į Lietuvą... kad tik darbo būtų. Visgi, jei tikimasi užsidirbti pensijas ir kitas socialines garantijas, būtina susitvarkyti dokumentus, apie kuriuos kalbėjau pradžioje, nes be šita tas gražus gyvenimas gali greitai baigtis.

Ko gero, Norvegijoje uždirbti galima daugiau nei Lietuvoje, bet gal ir išlaidos pragyvenimui ten didesnės nei Tėvynėje? Gal galite šiek tiek palyginti?

Norvegijoje vidutinė alga yra apie 20 000 kronų per mėnesį. Mokesčiai apie 30%, taigi lieka apie 13 000-14 000. Būstas kainuoja apie 6 000-8 000, kitos būtinos išlaidos elektrai, telefonui ir kt. apie 1000-1500 per mėnesį. Taigi maistui ir drabužiams lieka ne tiek ir daug, tačiau mūsų taupiems lietuviams tikrai užtenka, juolab, kad dažnas maisto atsiveža iš Lietuvos. Dauguma lietuvių valstybinę alkoholio parduotuvę „Vinmonopol“, kur alkoholis tikrai brangus (pvz. degtinė kainuoja apie 300-400 kronų, už tokią kainą galima nusipirkti neblogą drabužį, batus) nekiša net nosies. Maistas Norvegijoje 4-5 brangesnis nei Lietuvoje, bet pvz. daržovės ir vaisiai čia kainuoja tiek pat ar net pigiau, taip pat žuvis. Bent man susidaro įspūdis, kad maistas Lietuvoje brangus ir nuolat brangsta, o Norvegijoje net į kainas nežiūriu.

Deimantė Dokšaitė