Naujienos

Ukrainos istorikai vis garsiau mini Lietuvos vardą. Jie aktyviai domisi vadinamąja Aksomine imperija – daugiau nei du šimtmečius dabartinės Ukrainos teritoriją valdžiusia Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. „Dabar, kai Europoje garsiai minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis, pats laikas kovoti už tai, kad tas vardas užimtų garbingą vietą ir kitų šalių istorijos vadovėliuose“, – įsitikinęs rašytojas Rimantas Vanagas, keliavęs po Ukrainą.

- Kokie ženklai liudija, kad seniai praėję laikai vėl tampa aktualūs ir įdomūs šiandienei kartai? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo R.Vanago.

- Dauguma lietuvių šiandien didžiuojasi Gedimino pilimi Vilniuje ar Trakų pilimi. Bet retas įsivaizduoja, koks turtingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūrinis paveldas. O tereikia pasižvalgyti plačiau, po visą šios viduramžių Europos valstybės teritoriją iki pat Juodosios jūros.

Norint suprasti šios valstybės didybę ir įtaką šiuolaikinės Europos formavimuisi, reikia labai nedaug – tik žvilgtelėti už tūkstančio kilometrų į pietryčius.

Ukrainoje iki šiol stovi išlikusių, atstatytų ir gausiai lankomų apie 60 LDK pilių: Lucke, Kremenece, Ostrohe, Podolės Kamenece.

Ukrainiečiai tik neseniai susirūpino saugoti ir populiarinti šiuos daugiausia XIV-XVI a. paminklus, neslėpdami, kad tai – LDK paveldas.

- Ukrainiečiams, matyt, svarbiau, kad tai – reikšminga jų tautos istorijos dalis.

- Dėl nacionalinės įtakos šioje srityje vyksta kova.

Pats mačiau, kaip tą pačią istoriją skirtingi gidai lietuviams, lenkams arba rusams pasakoja skirtingai – kad tik patenkintų jų nacionalinį orumą.

Iki šiol dar kai kurios išlikusios LDK pilys Ukrainoje pirmiausia sureikšminamos tik todėl, kad ten kažkada lankėsi jų nacionalinis didvyris poetas Tarasas Ševčenka.

Tačiau patiems ukrainiečiams, atsigręžusiems į savo kilmės ištakas, šis laikotarpis yra labai svarbi krašto istorijos dalis, padėjusi išsaugoti nacionalinę kultūrą iki šių dienų.

Ukrainos istorikai pripažįsta, kad lietuvių valdymo laikotarpis pasižymėjo tolerancija ir pagarba senosioms vietinėms tradicijoms, skirtingai nuo Ukrainą anksčiau valdžiusios Aukso ordos ar vėliau ją perėmusios Lenkijos Karalystės.

- Kiek patys lietuviai prisideda ar gali prisidėti įtvirtindami Lietuvos autoritetą Ukrainoje?

- Man buvo labai malonu sužinoti, kad solidžiausią indėlį čia ką tik įdėjo mano kraštietis, anykštėnas Virginijus Strolia.

Diplomuotas istorikas jau keliolika metų su žmona Rūta Malikėnaite gyvena Kijeve. Jų įkurtoje leidykloje „BaltijaDruk“ nuo 1997 m. leidžiama tai, ko iki tol labiausiai trūko Ukrainoje, – turistinė ir pažintinė literatūra apie šią šalį, albumai ir istoriniai atvirukai.

Tarp naujausių šių lietuvių leidinių, pavyzdžiui, yra pirmasis albumas apie Ukrainą kinų kalba ar albumai anglų kalba apie ukrainiečių valgius ir žaislus.

Tačiau mums svarbiausia, kad V.Strolia subūrė Lietuvos ir Ukrainos mokslininkus ir sudarė istorinį žinynąalbumą ukrainiečių kalba „Ukraina: lietuviškasis periodas 1320-1569“.

Leidinys pernai gruodį buvo iškilmingai įteiktas Ukrainos prezidentui Viktorui Juščenkai, o netrukus jis bus pristatytas ir Lietuvoje.

Knygoje, kurioje pateikta 340 archyvinių dokumentų, panaudota 4 tūkstančiai iliustracijų, analizuojama, kokią įtaką Ukrainai ir platesniam Rytų Europos regionui turėjo tas lietuviškasis periodas.

Specialiai šiam leidiniui Ukrainoje buvo paruošti svarbiausių LDK pilių piešiniai. Šio istorinio laikotarpio paveldas Lietuvoje dar niekada nebuvo taip patraukliai pristatomas.

- Gal ukrainiečiai, gilindamiesi į savo krašto istoriją, apie LDK žinos daugiau nei patys lietuviai?

- Tokią galimybę pastebėjau.

Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila, maištingasis Lenkijos karaliaus Jogailos brolis, kurį jo pusbrolis Vytautas 8 metus kalino Kremenecio pilyje, dabar laikomas nacionaliniu Ukrainos didvyriu.

Apie jį ir apie kitus Gediminaičius Ukrainoje kuriamos legendos, rašomi grožinės literatūros kūriniai.

Ar Lietuvoje dabar kas nors imasi tokios veiklos? Daugiau nei prieš pusę šimto metų tik Antanas Vienuolis buvo subrandinęs idėją parašyti istorinį romaną apie Švitrigailą. Bet ta mintis mirė kartu su jos autoriumi.

* * *

Lietuvos ir Ukrainos istorijos vingiai

* 1320-1325 m. – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341) Gediminas, plėsdamas teritorines valdas į Rytus, užėmė Kijevą, Ukrainos širdyje įkurdamas vasalinę valdą.

* 1325 m. – Gedimino jauniausias sūnus Liubartas vedęs įsikūrė uošvijoje ir tapo Volynės didžiuoju kunigaikščiu. Jis valdė šią Ukrainos dalį iki 1383 m., kol mirė sulaukęs 83-ejų.

* 1363 m. – kitas Gedimino sūnus Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377) Algirdas laimėjo lemtingą mūšį prieš Aukso ordos kariuomenę prie Mėlynųjų Vandenų ir visam laikui užkirto kelią mongolų ir totorių įtakai Ukrainos teritorijoje bei į vakarus nuo jos.

* 1429 m. – Lucke surengtas visų Europos valstybių vadovų suvažiavimas. Jame priimtas sprendimas karūnuoti Gedimino anūką, Lietuvos didįjį kunigaikštį (1392-1430) Vytautą karaliumi buvo lemiamas žingsnis, suteikęs Lietuvai lygiateisės Europos valstybės statusą.

* 1438-1452 m. – Algirdo sūnus Lietuvos didysis kunigaikštis (1430-1432) Švitrigaila buvo Lucko kunigaikštis, kol mirė sulaukęs 79-erių.

* 1569 m. – Liublino unija, įteisinusi Abiejų Tautų Respubliką, lėmė naują posūkį Ukrainos istorijoje – visos jos vaivadijos pateko į Lenkijos Karalystę ir jai priklausė iki trečiojo šios Respublikos padalijimo 1795 m.

Tautvydas Kontrimavičius, "Lietuvos ryto" korespondentas