Naujienos

Esė konkursą „Žvilgsnis į ateitį: Kinijos ir Lietuvos santykiai po 20 metų“ pasiekė studentų mintys, vizijos apie dviejų valstybių galimus ateities santykius. Konkurso nugalėtojas išaiškės jau lapkričio 8 dieną. Iniciatyvos autoriai – Lietuvos ir Kinijos Forumas drauge su partneriais Kinijos Ambasada Lietuvoje ir Užsienio reikalų ministerija.

Žvilgsnis į ateitį: Kinijos ir Lietuvos santykiai po 20 metų

Pradedant rašyti šią esė, kilo daug klausimų: pirmiausia, ko reikia sėkmingam bendradarbiavimui, kaip padaryti, kad projektai būtų tęstiniai ir turėtų ilgalaikės naudos, o nebūtų vienkartiniai bendradarbiavimo aktai, kaip galima sugretinti dvi visiškai skirtingas kultūras, kad jos papildytų viena kitą.

Priėjau prie išvados, kad egzistuoja trys sritys, kurios savyje talpina beveik visas galimas bendradarbiavimo erdves, t.y. švietimas, menas ir verslas. Jei į visas šias sritis pažiūrėtume plačiau, pamatytume, kad jos tarpusavyje ne tik susijusios, bet ir neturėtų būti atskirtos, t.y. viena be kitos egzistuoti negali, ir jų tarpusavio ryšiai yra būtina sąlyga jų vystymuisi. Apie tai aš kalbu žiūrėdama į šias sritis plačiąja prasme, t.y. kai, kultūra arba menas, apima ne tik vaizduojamuosius menus, bet ir teatrą, muziką, šokį, kiną – dalykus, kurie skatina žmonių kūrybiškumą, puoselėja senas ir kuria naujas tradicijas.

Švietimas – tai ne tik mokslas, bet kultūrinių vertybių augimas, ne tik mokyklos ir universitetai, bet ir neformalus mokymas, tobulėjimas, sportas. Na, o verslas skirtas visa tai padaryti įmanomu. Sakysite, kam verslininkui meno, švietimo puoselėjimas? Atsakymas paprastas: pirma, geras verslininkas turi mąstyti kūrybiškai, antra, jis turi mokėti naudotis informacija bei technologijomis.

Taigi, aš siūlau įkurti vieną bendradarbiavimo kompleksą, sudarytą iš trijų dalių - centrų, kurie sukurtų tiltą tarp Kinijos ir Lietuvos, o dar geriau, tarp Kinijos ir Baltijos valstybių.

Pirmoji komplekso dalis būtų centras, skirtas kultūros poreikiams tenkinti. Jo veikla apimtų kūrybos atstovų bendradarbiavimą tarp valstybių – parodas, kultūros pažinimo dienas, šventes, festivalius. Svarbu tai, kad ši veikla atspindėtų esamą kultūros padėtį. Lietuvoje įprasta, kad pristatomi ne šių laikų kūrėjai, o darbai, sukurti prieš šimtus metų, parodos vyksta tik didžiuosiuose šalies miestuose ir taip labai susiaurinamas asmenų, galinčių susipažinti su šiais darbais ratas. Kalbant apie centro veiklą Kinijoje, tai turėtų būti renginių ciklas, skirtas supažindinti Kinijos žmones su Lietuva, ne tik su Lietuvos menu, bet ir tradicijomis, kultūra. Ir ši veikla taip pat neturėtų būti apribojama viena konkrečia Kinijos teritorijos dalimi.

Antrasis centras, turėtų kuruoti švietimą. Jis būtų tarsi jungtinė įstaiga, kurios pagrindą sudarytų Kinijos ir Lietuvos aukštoji mokykla, kurios svarbiausios funkcijos – kalbų propagavimas, skirtingų kultūrų pritaikymas verslo, politikos, medicinos, sporto bei mokslo sektoriuose, mainų programų vystymas tarp valstybių.

Šis centras kartu su jau minėtu kultūros centru turėtų vystyti ir bendrą veiklą. Kaip žinia, vienas iš kultūros pažinimo būdų – kalba, tad vienas iš bendrų komplekso uždavinių turėtų būti žmonių skatinimas mokytis kinų kalbos. Tiesa, šioje veiklos dalyje mažai tiesioginio abipusio ryšio, nes vargu, ar lietuvių kalba kinams būtų tokia įdomi ir naudinga, kaip lietuviams kinų, tad siekiant abipusio ryšio, reikėtų galvoti apie didesnį kalbų pasirinkimą. Galbūt būtų galima įkurti padalinį, kuris rūpintųsi kalbų centro įkūrimu, kurio pagrindinis siekis būtų – skatinti žmones mokytis kinų kalbos. Pavyzdžiui, centras galėtų organizuoti kinų kalbos kursus bent 5 didžiausiuose šalies miestuose, ko pagrindu ši kalba galėtų tapti viena iš pasirenkamųjų kalbų mokyklose. Toks centras galėtų veikti prie universitetų ar kitų aukštųjų mokyklų. Jei jis gebėtų apimti daugiau kalbų ir jo veikloje dalyvautų daugiau valstybių, tokioje mokykloje būtų galima mokyti ir mokytis visų pagrindinių pasaulio šalių kalbų.

Klausimas, kokį vaidmenį įgautų verslas? Pirma, verslininkams tiesioginė nauda būtų iš to, kad atsirastų žmonių, gebančių kalbėti kinų kalba, tad būtų lengviau bendrauti ir užmegzti verslo ryšius. Antra, tokio centro studentai gebėtų dirbti vertėjais ir versti kinų autorių tekstus į kitas kalbas ir atvirkščiai, tad atsirastų daugiau galimybių telekomunikacijų bei žiniasklaidos srityse.

Paskutinysis, trečiasis centras skirtas verslui. Jo pagrindinė funkcija – tarpininkavimas tarp skirtingų šalių, skirtingų verslo – paslaugų, gamybos sferų. Jo tikslas – patenkinti didėjantį Kinijos poreikį ištekliams, taip pat skatinti naujų rinkų ir sričių paiešką bei esamą ryšį. Toks centras galėtų apimti tiek vadybinius klausimus, tiek teisinių, ekonominių problemų sprendimą, sukurtų nemažai darbo vietų abiejuose valstybėse.

Taigi, mano pasiūlytas kompleksas skirtas skatinti ilgalaikį bendradarbiavimą, tikintis apipusės naudos su galimybe plėsti veiklą, o svarbiausios įgyvendinimo sąlygos – entuziazmas, žmogiškieji ištekliai bei bendras tikslas. Visa tai pasiekus, po dvidešimties metų Lietuva galėtu didžiuotis turinti išskirtinius glaudžius tarptautinius santykius su viena galingiausių pasaulio valstybių – Kinija.