LIETUVIŠKA SALA (lrytas.lt, 2011 m. lapkričio 12 d.)
Lietuvos ambasada Londone šią savaitę persikraustė į naujas patalpas. Ambasados darbuotojai tikisi, kad tai bus tikri Lietuvos namai Didžiojoje Britanijoje.
Erdvus pastatas Londono Pimliko rajone, netoli parlamento rūmų ir visai šalia garsiosios „Tate Britain” galerijos įsigytas dar 2007-aisiais, bet prireikė ketverių metų, kad jis būtų pradėtas naudoti pagal paskirtį.
Buvusią „Rolls-Royce” povandeninių laivų variklių gamybos padalinio būstinę Lietuva nupirko ambasadoriaus Vygaudo Ušacko kadencijos metu. Tai kainavo beveik 11 mln. svarų sterlingų (apie 44 mln. litų).
Tuometis ambasadorius tikėjosi naujojoje ambasadoje jau švęsti 2008-ųjų kovo 11-ąją. Iškart po įsigijimo čia buvo surengtas susitikimas su Seimo nariais, meno paroda.
Tačiau po to naujojo pastato durys užsivėrė ilgam – dėl pinigų stygiaus, taip pat ilgų ir painių viešųjų pirkimų procedūrų atnaujinimo darbai strigo.
Įsimintina ekskursija
Pritaikyti ambasados pastatą aktyviai naudoti teko jau dabartiniam ambasadoriui Oskarui Jusiui bei finansų ir administracijos vyriausiajam specialistui Ričardui Ričkui.
Jie tapo „Lietuvos ryto” gidais po naująją ambasadą.
Ką išvydome? Post art deco stiliaus pastate prie centrinio įėjimo pasitinka beveik nepakitęs granitu dekoruotas „Rolls-Royce” būstinės laikus menantis priimamasis. Tai – bene vienintelė patalpa, beveik nepakitusi po rekonstrukcijos.
Liftu kylame į ambasadoriaus kabinetą – rusvo medžio durys, kuklus sekretoriatas ir balta minimalistinė, beveik asketiška diplomato darbo vieta.
Viskas kokybiška, bet paprasta, be jokių nereikalingų detalių.
Vaizdas pro kabineto langus – greta esantys MI5 (Didžiosios Britanijos vidaus saugumo tarnybos) ir MI6 (Didžiosios Britanijos tarptautinės žvalgybos tarnybos) pastatai. „Jaučiamės tikrai saugūs”, – pajuokavo ambasadorius.
Darbus atliko lietuviai
– Kas lėmė, kad persikraustyti prireikė net ketverių metų? – pasiteiravau O.Jusio.
– Riboti finansavimo šaltiniai. Rekonstrukcija vykdyta ne iš valstybės biudžeto – vieną pastatą užstatėme, pagal Vyriausybės nutarimą gavome pinigus iš Ūkio banko ir restauravome.
Bankas buvusį ambasados pastatą dabar parduos.
Jeigu ne šis manevras, naujasis pastatas būtų dar stovėjęs, kol būtų sugriuvęs.
– Kas buvo architektūrinės renovacijos projekto autoriai? Ar jiems buvo kokių nors specialių pageidavimų?
O.Jusys: Po Antrojo pasaulio karo statytą pastatą atnaujino Jungtinės architektų dirbtuvės.
Jų užduotis buvo patalpas kuo patogiau pritaikyti konsulinėms reikmėms.
Pavyzdžiui, turime tokį liftą neįgaliesiems ir motinoms su vežimėliais, kokio Londone dar reikėtų paieškoti. Baldus sukūrė „Narbutas ir Ko”.
R.Ričkus: Projektuotojai turėjo atsižvelgti ir į Lietuvos technines taisykles, ir į visas britų – saugos, ventiliacijos taisykles.
Taip pat reikėjo laikytis specifinių NATO saugumo reikalavimų.
O.J.: Panevėžio statybos trestas darbus atliko puikiai.
Dirbo neskaičiuodamas darbo valandų, derindamasis prie ramiojo paros meto.
– Pasitelkėte statybininkus iš Lietuvos?
Juk ir Londone daugybė lietuvių darbininkų.
R.R.: Ambasados įrengimo darbai – su slaptumo žyma.
Todėl konkurse galėjo dalyvauti tik tos bendrovės, kurios turi teisę dirbti su slapta informacija. Tokių Lietuvoje – tik trys.
Į kai kurias patalpas negalėjome netgi įsileisti britų, atlikusių bendro pobūdžio darbus, – jie turėjo pereiti mūsų saugumo patikrą.
Ambasada – miesto centre, todėl neturėjome galimybės nei įrengti statybininkų vagonėlių lauke, nei sandėliuoti medžiagų. Viską reikėjo atlikti pastato viduje.
O.J.: Pastatas turėjo ne tik atitikti Šengeno erdvei priklausančios šalies konsulinio skyriaus reikalavimus, bet ir būti tinkamas valstybei, pirmininkausiančiai Europos Sąjungai.
Interesantams – patogumai
Vaikščiodama po ambasados patalpas mačiau kuklius, funkcionalius darbo kabinetus ir įspūdingą vaizdą, atsiveriantį nuo stogo terasos – lyg ant delno ir Didysis Benas, Vestminsterio abatija, ir vadinamoji Londono Akis, ir visa centrinio Londono panorama.
Reprezentacinės salės gana žemų lubų problemą projektuotojai išsprendė skaidytais plokščiais diskais, po kuriais paslėpta garso ir vaizdo projekcijų aparatūra.
Ji pravers ir ES pirmininkavimo susitikimams, ir kitiems iškilmingiems ar bendruomenės renginiams.
Maloniai nustebina konsulinis skyrius. Įžengusiems pro duris iš gatvės – keli laipteliai.
Atvykusiems su kūdikio ar neįgaliojo vežimėliu – jau minėtas modernus liftas.
Juo pakylama į erdvią laukiamąją salę, kurioje interesantai tarsi banke automatu pasirenka pageidaujamą konsulinę paslaugą.
Jei susidaro eilė, yra kur patogiai atsipūsti.
Konsuliniame skyriuje – keturi langeliai ir galimybė juos papildyti dar trimis.
Sudėtingesniais atvejais interesantas gali eiti prie atitverto langelio, kur jo asmeninės problemos nebus girdimos kitiems.
Yra du aparatai moderniems pasams gaminti, taigi dokumentų gavimo procedūra turėtų smarkiai pagreitėti.
Taigi, atrodo, tautiečių keiksnojimai dėl ankstesniojo ambasados pastato konsulinio skyriaus nepatogumų pagaliau turėtų liautis.
Kristina SABALIAUSKAITĖ